Atėjęs iš mažos, nykios trobelytės, apsuptos mėlynų ežerų, debesų, gaubiamos paslapties. „Aš juk vaikas ežerų – / Teliūskuojančių – žydrų. / Kai tėvukas girnas kalė, / Kai motutė žirnius malė / Ten gimiau aš vieną dieną, / Kai – ežiai šienavo pievą.“ Taip rašė S. Geda pirmojoje savo knygoje „Pėdos“.
Poeto S. Gedos rinkinys Maironio lietuvių literatūros muziejuje nėra ypatingai didelis. Daugiausia esama fotografijų ir knygų. Fotografijų iš vaikystės, deja, nėra išlikę, nes Gedų šeima gyveno skurdžiai ir fotografuotis nebuvo iš ko. Dienoraštyje apie vieną vaikystės fotografiją, kuri turbūt neišlikusi, S. Geda rašė; „Divonas, pakabintas ant seniai pranykusios trobos laukujės sienos. Ornamentas buvo: šviesraudoniai rombai baltam dugne. Tėvas sėdi ant taburetės. Per vidurį. Kaži koks gyvenimo graudulys jo kaulėtam veide. Brolis, kuris nuskendo 14-os. Jo veidas itin tyras...“
Fotomenininko R. Rakausko fotografijose matome poetą S. Gedą Snaigyno ežere, sėdintį valtyje Teiraus ežere, su dukra Uršule gimtajame Paterų kaime, taip pat su tėvu Zigmu, žmona Gražina. Ten poetas mėgo nuvažiuoti, ten yra pasodinęs bambukų, parsivežtų iš kelionių...
Fotografijose matome S. Gedą su savo bičiuliais, draugais. Tai V. P. Bložė, N. Miliauskaitė, J. Vaičiūnaitė. Su poetais Nijole Miliauskaite ir Vytautu Blože S. Geda mėgo keliauti po Dzūkiją. Išlikusios fotografijos, kur jie grybauja Liškiavos apylinkėse. Sykiu ir S. Gedos šunelis...
Poetas S. Geda Maironio muziejui pats yra padovanojęs rankraščių. Tai „Giesmė apie tėviškės gamtovaizdį“, „Giesmė apie gyvybės rasą“, „Giesmė apie Liuciferį“, „Sonetas Maironiui“. Parašyti dailia rašysena mėlynu šratinuku. Ankstyviausias žinomas poeto rankraštis yra jo rankraštis, parašytas baigiant Veisiejų vidurinę mokyklą. Rašyta 1961 metais. Rankraštis prasideda poetės J. Degutytės strofa. Tame tekste S. Geda dėkoja mokyklai ir mokytojams.
Poeto fonde esama šiek tiek laiškų. Keli laiškeliai poetėms Juditai Vaičiūnaitei, Luanai Stebulei. Poetas mėgo rašyti laiškus, gal dar muziejaus fondai kada nors pasipildys jo laiškais...
S. Gedos fonde gausybė knygų. Knygos suaugusiems ir vaikams. Štai nedidelė knygelė – poema „Strazdas“. Poetas apie tą knygelę rašė: „Man tiesiog iki fizinio realumo regėdavosi, kad kažkada, neatmenamais laikais, Lietuvoje galėjo gyventi toks žmogus – su sparnais, pusiau paukštis... Matydavau, kaip jis su terba rudeniop (ąžuolai jau raudoni) elgetauja, vaikšto po kraštą...“ „Ėjo Strazdas namo, / Truputėlį išgėręs, – / Sužydėjo ūmai, / Dangų uždengė gėlės. / Žmonės ritini akmenis, / Ganė karves, avis. / O virš jo – Moters akys / Augo, plėtėsi vis. / Atšuoliavo, iškilo – / O, gyvybės rasa – / Stačiakrūtė juokinga, / Nuogutėlė visa. / Nuo Homero laikų / Tokias grobė kentaurai, / Kai iš ilgesio staugė / Tarp medžių lieknų. / Strazdas puolė ją vytis – / Žolės lenkėsi aukštos – / Kas ji: Stirna? – Žuvis? – / Gulbė? – Moteris? – Paukštė?“
Poetas buvo labai kūrybingas, tai liudija išleistos knygos. Poezijos rinkiniai „Pėdos“, „26 rudens ir vasaros giesmės“, „Žydinti slyva Snaigyno ežere“, „Varnėnas po mėnuliu“, „Mamutų tėvynė“, „Žalio gintaro vėriniai“, „Sokratas kalbasi su vėju“, „Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis“, „Freskos“, „Siuita Virginijai“. Sunku ir beišvardinti visas poeto knygas, esančias jo fonde.
Be galo svarbios ir knygos vaikams. S. Geda – puikus vaikų poetas. Kelios vaikų kartos užaugo su poeto eilėraščiais. „Aplinkui toks baltas sniegelis, / Sniegelyje stovi namelis, / Toks mėlynas namo stogelis, / Namelyje guli laiškelis, / Kurį tau, vaikeli, siunčiu.“ Vaikams rašė daug. Išleido knygas „Mėlynas autobusiukas“, „Baltas Niekas, rugiagėlių pėdas“, „Baltoji varnelė“, „Vasara su peliuku Miku“, „Praniukas pramaniūgas“. Knyga „Baltoji varnelė“ dedikuota šviesiam motinos atminimui. „Senos mašinėlės / Man labai patinka, / Aš norėčiau būti / Joms už šeimininką. / Įrengčiau seniausių / Mašinų garažą, / Sau pasidaryčiau / Mašinėlę mažą.“ S. Geda sakė, kad jis paskelbė karą šokoladinei vaikų poezijai. „Norint rašyti vaikams, reikia turėti labai švarią sielą. Vaikams negalima rašyti šlykštybių. Turi likti skaidrumas, kuris yra, tarkim, liaudies pasakose ar dainose.“
S. Geda labai daug vertė. Vertimų knygos yra Maironio muziejaus fonduose. Vertė J. Bobrovskį, P. Celaną, S. Jeseniną, D. Alighieri, F. Villon, J. Kaplinskį, J. Brodskį, O. Chajamą, „Giesmių giesmę“, Koraną, Psalmių knygas, latvių poeziją. Vertė net ir gerai nemokėdamas kalbos. Mūsų muziejuje yra ir vertimo rankraštis – „Epas apie Gilgamešą.“
Labai įdomūs poeto S. Gedos dienoraščiai – „Žydintys lubinai piliakalnių fone“ ir „Adolėlio kalendoriai: dienoraščiai, gyvavaizdžiai, užrašai, tyrinėjimai“. 2000 m. S. Geda apdovanotas G. Petkevičaitės-Bitės premija už dienoraščių knygą.
Maironio muziejus didžiuojasi ir meno kūriniais, esančiais S. Gedos fonde. Tai poeto bičiulio dailininko P. Repšio sidabruoto vario medalis, sukurtas 1984 m. Taip pat dailininko R. Kepežinsko labai mielos iliustracijos knygai „Praniukas pramaniūgas“ bei R. Dočkutės iliustracijos knygai „Mėlynas autobusiukas.“
„Bus pavasariai patys gražiausi, / Jūra bus kaip ir šiąnakt žydra, / O aš vienas gulėsiu po kriauše / Ir šnabždėsiu: „Manęs čia nėra.“
Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė A. Protienė