2022-12-21
Senoji literatūra

Rašytojas, žurnalistas, redaktorius, politinis kalinys Rapolas Mackonis (Mackevičius) gimė Varėnos rajone, Paąžuolėje. Neturtingoje dzūkų šeimoje augo aštuonetas vaikų, Rapolas – vyriausias. Vaikystėje kentė nepriteklių, karo metais tėvas net ėjo elgetauti. Skaityti ir rašyti išmokė senelis, prisakęs mokyti vaikaitį, nes esąs gabus. „Vaikas pajentnas, pasistorok pamokyc. Gal Dzievas duos, vaikas kadu nor  in žmones išeis.“ Mokėsi dviklasėse rusiškose mokyklose, ganė bandą, būdamas trylikos metų net daraktoriavo. Paskatintas kaimo šviesuolių kunigų Jono Kuzminskio ir Mykolo Rudzkio, 1918 metais kartu su mokytoju ir kitais vaikais atėjo į Vilnių pėsčias, ketindamas stoti į lietuvišką gimnaziją. Aštuoniolikmetis sėdo į trečios klasės suolą.

Skaitydami R. Mackonio atsiminimus įsivaizduojame, kaip gyveno lietuviai okupuotame Vilniaus krašte, kaip sunkiai skynėsi kelią lietuviškas žodis ir spauda. R. Mackonis buvo tikras Lietuvos patriotas. Okupavus Vilniaus kraštą, jis nepasitraukė į Kauną,  kartu su kitomis lietuviškomis organizacijomis, negailėdamas jėgų dirbo Vilniaus lietuvių laikraščių redakcijose, lietuviškose draugijose. 1927 m. susituokė su Elena Valiūnaite, susilaukė dviejų dukterų: 1928 m. gimė Birutė, būsimoji žurnalistė ir rašytoja, o 1931 m. – Vyda.

Likimas šio rašytojo nepagailėjo – kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje, o po karo buvo kalinamas sovietiniame lageryje. R. Mackonio gyvenimas vertas romanisto plunksnos.

Grįžęs iš lagerio ilgą laiką buvo bedarbis, tik 1968 metais įsidarbino Dailės muziejuje, kuriame dirbo iki mirties.

R. Mackonio fondas nedidelis – saugome 16 fotografijų ir fotokopijų. Daugiausia – portretinių nuotraukų. Tikriausiai šaunus žurnalistas mėgo madingai rengtis ir fotografuotis.

Turime keletą jauno literato portretų. Įdomus skrybėlėto žurnalisto portretas visu ūgiu Palūšėje su laikraščiu „Vilniaus Aidas“ . Reta jauno kariūno fotografija, kurioje R. Mackonis įsiamžinęs su lenkų kariuomenės ulono uniforma. Pasiryžęs likti Vilniuje, turėjo tarnauti Lenkijos kariuomenėje.

Gražus R. Mackonio portretas ovale su užrašu, tikriausiai dovanotas būsimai žmonai: ,,Atmink 1927 metų Velykas / Tavo Rapolas“.

Paskutinis jauno rašytojo prieškarinis portretas datuotas 1939 metais.

Beveik šešiolika metų mažai fotografavosi, nes buvo lageriuose su pertraukomis. Iš Kemerovo srities turime suvargusio lagerininko portretą (1956 m.), o Štuthofo koncentracijos stovyklos dryžuotu kostiumu ,,pasipuošęs“ nusifotografavo tik 1960 metais (kalinio uniformą dovanojo Kauno IX forto muziejui).

Turime fotografijų su giminaičiais:  dukromis, broliais, žmona.

Sukrečia dokumentai, primenantys skaudžią R. Mackonio dalią. Vienas rašytas rusiškai datuotas 1952 m.: „Apie Rapolo Mackonio nuteisimą 25 metams lagerio su turto konfiskacija.“ Tuo metu rašytojas jau buvo penkiasdešimt dvejų metų. Kitas dokumentas, datuotas 1956 m. apie teistumo panaikinimą po Stalino mirties.

Turime vieną ilgoką rankraštį be pavadinimo „Neapsieisiu pasakęs, kad daugeliui jūsų, o gal visiems teko...“ Apysaka su daug taisymų apie šeimyninius vaidus, apie Ramonų vestuves ir sunkų uošvės būdą. Rašyta apie 1970 m.

Saugome daug rašytojo knygų išleistų Vilniuje. Įdomu, kad R. Mackonis iki 1940 metų pasirašinėjo Mackevičium. Saugome istorinę apysaką „Pilkieji didvyriai“ (1929–1930) apie knygnešius ir spaudos draudimą. Apysakose „Sunkus kelias“ (1937), „Kapinės“ (1936), „Čia mūsų žemė“ nagrinėjamos tautinės Vilniaus krašto problemos.

Rašytojo duktė Birutė Mackonytė pasirinko tėvo kelią. Tapo žurnaliste, detektyvų kūrėja, išleido tėvo atsiminimų knygas. Su Birute Mackonyte bendravo muziejininkas Vidas Valaitis, kuris ir gavo šias R. Mackonio fotografijas.


Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Regina Mažukėlienė