Šiuolaikinė literatūra

Ramutės Skučaitės nelabai dar gausų archyvą sudaro knygos (keturios autografuotos), spaudiniai (spektaklių pagal poetės pjeses afišos, kvietimai, programėlės), fotografijos, rankraščiai ir mašinraščiai, keli laiškai, dokumentai ir daiktai.
Gausiausia – poetės išleistų knygų kolekcija – 25, daugiausiai – skirtos vaikams, viena dedikuota („Vaikų literatūros muziejui, džiaugdamasi, kad jis yra – nuoširdžiai – Ramutė Skučaitė Kaunas 2001, lapkritis“), kita su autografu ir kaligrafiškai išlenkta raide „S“. Nenuostabu, nes poetė pabrėžia, jog yra „laiminga, kai rašo vaikams“. Nors rašyti bei leisti knygas suaugusiesiems ir vaikams R. Skučaitė pradėjo vienu metu – pirmi eilėraščiai suaugusiesiems periodikoje pasirodė 1957 m., o pirmi vaikiški „Genyje“ – 1959 m., tačiau vaikams skirtų knygų yra daugiau negu dvigubai.
Kadangi R. Skučaitė ne tik poetė, bet ir dramaturgė, pagal daugelį jos pjesių buvo pastatyti spektakliai įvairiuose teatruose. Pavyzdžiui, pjesė „Vienas sviedinukas man“ – Vilniaus akademiniame dramos teatre, „Mergytė ieško pasakos“– Kauno muzikiniame teatre, „Ir teisė mylėti“ – Latvijos kultūros bei Venspilio ir Vilniaus Akademiniame dramos teatruose, „Viens –du- trys“ – Vilniaus Jaunimo, „Aš ir mano moterys“ – Klaipėdos Konservatorijos mokomajame teatre. Apie tai liudija tų laikų teatro afišos, programėlės. 1966 m. „Vienas sviedinukas“ programa su poetės autografu.
Saugomas 1967 m. „Literatūra ir menas“ Nr. 52, kurio 8 puslapyje spausdinami R. Skučaitės eilėraščiai. Taip pat 1975 m. laikraštis vaikams gruzinų kalba „Pionierius“ Nr. 1., kuriame išspausdintas R. Skučaitės straipsnis (su poetės autografu), 1974 m. Nr. 5 „Pioneer“ estų kalba su poetės eilėraščiais bei autografu ir 1975 m. „Žvaigždutė“ su eilėraščiais ir autografu.
Rankraštyne galime rasti apie trisdešimt rankraščių bei mašinraščių, eilėraščių vaikams („Rojalis“, „Būgnas“, „Smuikas“...) bei suaugusiesiems („Arbata pavakary“ (1981 m.), „Atminimui“ (1991 m.), „Dar sykį naktis“ (1981 m.), vertimų į baltarusių kalbą (eilėraštis „namo“). Eilėraščių ciklas „Žydinti vaistinė“ sudarytas iš penkių rankraščių. Kai kurie rankraščiai apipaišyti abstrakčiais piešinukais: eilėraštis „Paskutinis“ – juodu flomasteriu, „Ramus eilėraštis“ – žaliu flomasteriu, o šalia poetės „grafika“ – linijos, dėmės, figūros, užtušavimai. Rankraščio „...erškėtrožės. Nėra pilių griuvėsių“ kitoje pusėje gražios, elegantiškos merginos portretas nupieštas. „Ežerai“ rankraštis ypač „apipieštas“, apibraukytas – atrodo gana grėsmingai. 1971–1991 m. rankraščių rašysena beveik nepakitusi – raštas smulkokas, kiek pasviręs į dešinę. Ant vertimo – mašinraščio „Praradimas“ virš lietuviško teksto užrašyta pieštuku baltarusiškai.
Laiškų „skyrelis“ labai kuklus – vos keli laiškai (atvirukai) – S. Santvarui (1989, 1990 m.), viename jų atvirai pasakoja apie savo gyvenimą, šeimą , ir A. Sukovskiui (1967, 1968 m.), iš jų galime pajausti rašytojos būsenas dėl kritikos ir džiaugsmą dėl dvidešimties spektaklių anšlago, viename jų klausia apie savo pjesės „...ir teisė mylėti“ vertimą, nes jis ruošėsi ją versti.
Kiek gausesnis fotografijų rinkinys (nuo 1972 m. iki 2006 m.), ypač daug fotografo J. Grikienio darytų meninių, portretinių nuotraukų bei jų negatyvų. Tai ir namuose, savo kambaryje, ir prie ežero – poetė įbridusi į vandenį, ramaus ežero tyvuliavimo fone.
1950 m. darytame portrete poetė dar labai jauna, labai graži, didelėm akim, karoliais. Daug kur susimąsčiusi, žvelgianti kažkur į šoną. Keletas nuotraukų iš susitikimų su vaikais muziejuje, su įvairiais rašytojais (K. Maruku, Lapašinsku, M. Vainilaičiu, J. Macevičium, H. Korsakiene, P. Sventicku), knygų pristatymų metu. Yra ir šeimos nuotraukų – 1976 m. poetė su dukromis. Įdomesnė  nuotrauka – 2006 m. R. Skučaitė su ausinėmis kalba į mikrofoną radijo studijoje.
Poetei priklausę ar su ja susiję daiktai – tai „Genio“ redakcijos diplomas,  Z. Vainilaitienės iliustracijos „Kas klausosi lietučio“, L. Juozonio šaržas (tušas ant vatmano), dekoracijų maketas ir muzikinis įrašas iš Kauno lėlių teatre pastatyto spektaklio pagal poetės pjesę „Mane saulytė šaukė“. Įdomiausias ir didžiausias „daiktas“, kabantis Vaikų literatūros skyriaus ekspozicijoje – teatrinė lėlė personažas – didžiaakis berniukas iš minėto spektaklio.
Tikimės, kad R. Skučaitės archyvas gausiau pasipildys po susitikimo Vaikų literatūros muziejuje minint poetės 80-mečio jubiliejų. Ji pati minėjo, kad duos ir tremties laikotarpio nuotraukų, rankraščių.
 

Parengė Vaikų literatūros muziejaus muziejininkė Vilma Petrikienė