Poeto, teisininko, visuomenės ir kultūros veikėjo Prano Lemberto (1897–1967) gyvenimas nutrūko staiga, jam peržengus 70-ojo jubiliejaus slenkstį. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas rinkinys: nuotraukos, dokumentai, rankraščiai, atsiminimai, dienoraštiniai užrašai, laiškai, spaudiniai ir memorialinė biblioteka, parvežti iš Santa Monikos, byloja apie šią spalvingą ir kūrybingą asmenybę.

Gausiausią rinkinio dalį sudaro nuotraukos – virš 300. Jose galima atsekti P. Lemberto gyvenimo kelią. Jis užfiksuotas su savo artimaisiais Lietuvoje, su šeimos nariais, draugais ir bičiuliais, rašytojais Lietuvoje, Vokietijoje ir Amerikoje. Žvelgiant į nuotraukas ryškėja studento, poeto, menininko, teisininko, bičiulio, šeimos vyro, tėvo gyvenimo kelias. Ankstyviausia – 1920 metų nuotrauka, fotografuota gimtajame Eiciūnų kaime. Būsimas poetas  ten lankė pradžios mokyklą.

Nuotraukuose užfiksuotos 1925 m. Prano ir Monikos Lembertų vestuvės, 1933 m. su sūneliu Vitaliu, 1947 m. Oldenburge, 1949 m. plaukiant į JAV, 1960 m. su anūkėle. Gausu nuotraukų su rašytojais M. Vaitkumi, A. ir A. Gustaičiais, A. ir B. Brazdžioniais, S. Santvaru, Ale Rūta, J. Gimbutu, Dailiųjų menų klubo nariais Kalifornijoje ir kt.

Ypatingą vertę P. Lemberto rinkinyje turi dokumentai. Jie liudija apie studijų dienas, gyvenimą Vokietijoje, DP stovyklose. P. Lembertas buvo apdovanotas gausybe talentų, kurie skleidėsi nuo mažens. Štai vyriausiasis brolis Petras (kompozitoriaus A. Vanagaičio mokinys) mokė muzikos pradmenų. Nors, įvykus nelaimei ir broliui mirus, P. Lembertas buvo kviečiamas užimti brolio vargonininko vietą, tačiau gyventi provincijoje nepanoro ir 1918 metais persikėlė į Kauną. Vedinas pažinimo ir žinių troškulio siekė universitetinių studijų. Unikalus dokumentas – P. Lemberto studijų knygelė. Knygelės viršelio vidinėje pusėje – nuotrauka ir antspaudas „Lietuvos Respublikos Universitetas“, antspaudo centre – Vytis. Įraše po nuotrauka yra nurodyta universiteto prorektoriaus pavardė – P. Avižonis. Pirmajame puslapyje – studento vardas ir pavardė – Pranas Lemberis. Pasirodo, kad Prano tėvo Pranciškaus pavardė buvo Lemberis. Eugenijus Žmuida knygoje „Pranas Lembertas. Poezija“ rašo: „Lembertų pavardė tada taip buvo rašoma. Vėliau, apie 1939 metus, gimtosios parapijos bažnytinėse knygose Pranas Lembertas aptiko originalią pavardės rašybą ir ją pasirinko – Lembertas.“ Studijų knygelėje įrašyta: „Gimęs / 1897 met. rugsėjo mėn. 18 d., / Universitetan įstojo: / 1924 met. rugsėjo mėn. 3 d. / Kaunas.“ Rankraštinis įrašas lapo viršuje leidžia manyti, kad P. Lembertas studijas buvo nutraukęs ir į universitetą grįžo 1934-aisiais: „1934. IX. 12 priimtas į teisių sk. VII sem.“

Kaune buvo palankios sąlygos atsiskleisti įvairiems P. Lemberto talentams: lankė Juozo Naujalio muzikos mokyklą, aktorystės mokėsi Antano Sutkaus vaidybos mokykloje, kaip aktorius debiutavo „Tautos teatro“ ir „Vilkolakio“ spektakliuose. Daugialypę P. Lemberto veiklą atspindi jo paties žodžiai: „Aš tikiu net į keletą menų: dainos, teatro ir poezijos.“ Bičiulė Alė Rūta kalboje „Žmoniškumo kupinas lyrikas“ apie tolimesnį gyvenimo kelio pasirinkimą prisiminė: „Pranas, iš tikro, daugiau reiškėsi kaip dainininkas ir aktorius, negu kaip poetas. Jis pats sakydavo, kad rimtai galvojo pasiruošti dainavimo srity, bet meilė ir pareigos jausmas šeimai nukreipė jį teisininko keliu, į ramesnę ir tikresnę dieną.“ 1924 m. P. Lembertas tapo Lietuvos universiteto Teisės fakulteto studentu. Dar studijuodamas, 1926 m. jis gavo pasiūlymą dirbti notaru Biržuose. Gyvendamas šiaurės Lietuvos miestelyje, giedojo bažnyčios chore, režisavo spektaklius, mokė Biržų jaunimą vaidybos meno, rūpinosi kraštotyros muziejaus steigimu. Poetas Eugenijus Matuzevičius straipsnyje „Visada šviesiai prisimenu...“ rašė: „Taigi mums, Biržų jauniesiems literatams, Pr. Lembertas visų pirma buvo meno žmogus, poetas. Mums imponavo jo jaunystės (Kauno laikotarpio) biografija. Ypač patrauklus buvo jo demokratiškas bruožas: kartu su mumis gimnazistais jis noriai dalyvaudavo gimnazijos vakarų programose (ir kaip dainininkas-solistas, ir kaip poetas).“

1944 m. Lembertų šeima, kaip ir daugelis to meto inteligentų, emigravo į Vokietiją, gyveno Oldenburge. Ilgainiui, gavęs iškvietimą iš Kosto Demiko, ruošėsi kelionei į JAV. Reikėjo sutvarkyti daugybę dokumentų –  rinkinyje jų yra anglų ir lietuvių kalbomis, patvirtinti 1949 balandžio 28 arba 29 dieną Vokietijoje: ištraukoje iš Gimimo metrikų akto Nr. 113/1897 Žemosios Panemunės Rym. Kat. Parapijos, nurodyta, kad  Pranciškus Lembertas gimė 1987 metų rugsėjo 18 dieną, Eiciūnų kaime, tėvai Pranciškus Lembertas ir Antanina Smuilytė-Lembertienė. Iš Prano ir Monikos Lembertų jungtuvių liudijimo kopijos matyti, kad Pranas Lembertas susituokė su Monika Penkevičaite 1925 m. birželio 14 dieną Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje. Praną ir Moniką sutuokė kan. Juozas Tumas-Vaižgantas. Išvykimui į Ameriką, buvo reikalinga ir laikinojo asmens liudijimo kopija. Dokumentas išduotas Biržų miesto Burmistro 1942 m. gruodžio 11 d. Jame – pavardė, vardas, tėvo vardas, gimimo data, amžius, gimimo ir gyvenamoji vietos, užsiėmimas (notaras). Taip pat pažymima, kad yra vedęs ir nurodoma, kad „liudijimas duotas remiantis Gim. metr. išrašu duotu Panemunes R. Kat. klebono 192 IX 5 d. Nr. 389 ir sutuok. Metr. išrašu duotu Kauno Vyt. Didž. R. Kat. Klebono 1925 VI. 14 Nr. 319“.

Įdomus ir retas dokumentas – pareiškimas (anglų kalba), kuriame aiškinama, kad Lembertas, Lemberys ir Lembertienė pagal lietuvių kalbos taisykles priklauso tai pačiai šeimai, o pavardės galūnė „ienė“ nurodo, kad moteris yra ištekėjusi ir yra Lemberto žmona.

Vokietijoje lietuviai dažniausiai dirbdavo sunkų darbą fabrikuose, gamyklose. Dokumentas vokiečių kalba pažymi, kad P. Lembertas dirbantis kepurių gamykloje Oldenburge, nuo 1949 metų birželio 30 dienos išeina iš darbo dėl kelionės į Jungtines Amerikos Valstijas. Yra dokumentų, liudijančių, jo veiklą kultūros-švietimo fonde Oldenburge, registraciją Lietuvių sąjungoje, Baltų akademinio klubo, teisininkų draugijos nariu. Lietuvių Vasario 16 Gimnazijos garbės pažymėjimas, patvirtinantis, kad P. Lembertas yra nuolatinis gimnazijos rėmėjas talkininkas ir vykdo lietuvybės išlaikymo išeivijoje politiką.

1949-aisiais Lembertų šeima atvyko į JAV, apsigyveno Bostone. P. Lembertas dirbo nekilnojamojo turto pardavimo agentūroje. Šeimai įsigijus savo namus, jie tapo lietuvybės centru. Alė Rūta yra pasakiusi: „Lembertai buvo giedrūs, draugiški ir vaišingi žmonės, gyveną grožiui tiesai, vienybei“.

1952–1953 metais P. Lembertas dirbo teisininko darbą, tapo BALF (Bendrojo Amerikos lietuvių fondo) Teisininkų draugijos pirmininku. 1964 metais su šeima persikėlė gyventi į Santą Moniką Kalifornijoje. Eugenijus Žmuida knygoje „Pranas Lembertas. Poezija“ rašo: „Iš prigimties kilnus ir dosnus, Lembertas tapo lietuvybės mecenatu, labdaros organizacijų rėmėju, laisvu laiku pats tęsė savo kultūrinę ir švietėjišką veiklą. Buvo aktyvus lietuvių bendruomenės narys, įstojo į Dailiųjų menų klubą, buvo išrinktas į Lietuvių rašytojų draugiją, rėmė Santa Monikos lituanistinę mokyklą, visur dosniai aukojo. Iki mirties rašė eilėraščius ir ruošė rinkinį. Nors su ilgesiu minėdavo likusius draugus Bostone, bet ir Kalifornijoje greit įsigijo draugų ir gerbėjų, be to, nemažai kultūros žmonių taip pat persikėlė į Ramiojo vandenyno pakrantes: seni Bičiuliai Brazdžioniai, Santvarai, Bronys Raila, Pranas Visvydas, Alė Rūta ir kiti.“

Rinkinyje ypač reikšmingas epistolinis palikimas – susirašinėjo su kolegomis rašytojais, giminėmis, artimaisiais. Išlikę laiškai būsimos žmonos tėvams, žmonai, sūnaus šeimai, sveikinimai anūkėliams. Gausų iš Bostono išlydinčių bičiulių ratą liudija P. Lemberto rinkinyje saugomas atsisveikinimo raštas: „Mūsų mieliesiems bičiuliams Monikai ir Pranui Lembertams, į šiltuosius kraštus išskrendantiems / Ilgus metus drauge su Jumis išgyvenę glaudžiuose mūsų lietuviškos šeimos jaukioje nuotaikoje, broliškame sutarime, bendroje kultūrinėje veikloje ir gaiviame poilsyje, su giliu liūdesiu šiandien girdime patį graudžiausiąjį Kūsų kalbos žodį - sudie!..“ Po atsisveikinimo žodžiais – virš keturiasdešimties bičiulių parašai: Antanas Gustaitis ir A. Gustaitienė, kompozitorius J. Gaidelis ir F. Gaidelienė, kanauninkas M. Vaitkus, J. Kačinskas ir E. Kačinskienė...

P. Lemberto draugų ir bičiulių ratas buvo platus, jis susirašinėjo su Ale Rūta, L. Andriekumi, V. Alantu, K. Barėnu, A. Gustaičiu ir kitais išeivijos inteligentais. Poeto B. Brazdžionio rinkinyje yra laiškas, kuriame P. Lembertas 1964 m. vasario 19 dieną, gyvendamas Bostone, atskleidžia savo svajonę: „Mielas Bičiuli, / Noriu Jums atverti senai širdy užslėptą troškimą. Jį atveriu tik Jums. Jei sakoma, kad poetas jau tas, kuris bent vieną parašė gerą eilėraštį, tai gal iš mano dviejų knygelių ir kitur tilpusių – toks vienas atsirastų?.. / Ar būtų man viltis būti priimtam į Liet. Raš. D-jos narius? / Norėčiau dar pradėti rašyti ir tvarkyti tai kas pradėta. / Būnant L. R. Dr. nariu būtų geresnis ūpas ir tikresnis jausmas.“ Ypatinga draugystė siejo šiuos du menininkus. Minėtinas 1957 m. liepos mėn. B. Brazdžionio rašytas laiškas P. Lembertui: „Daug padėkos žodžių turėčiau prirašyti, minėdamas visą Jūsų mielą bičiulystę gyvenant Bostone, o taip pat man išvykus. <...> Guosimės atsiminimais ir viltimi, kad vėl susitiksime. Ir ne tik trumpam, bet kad teks vėl gyventi kaimynystėje ir bičiulystėje. Dėl gerų draugų stokos šis kraštas už dykumų, kad ir žalias, kad ir gražus, pats dvelkia tuščia dykuma.” Po metų, 1958-aisiais B. Brazdžionis P. Lembertui panašiai rašė: „Turiu prisipažinti, kad jei Bostoną vis rečiau beminime kaipo tokį, tai Jus labai dažnai minime ir labai Jūsų draugystės pasigendame.“

Dalis laiškų atskleidžia, jog P. Lembertas su žmona dalyvavo labdaringoje veikloje, juose dėkojama už paramą tiek P. Lembertui, tiek M. Lembertienei.

Rašytojų rinkinyje svarbią dalį sudaro rankraščiai – saugoma daugiau nei 100 įvairaus pobūdžio kūrybinių lapelių, sąsiuvinių, trumpų eiliuotų įrašų. Nuo gimnazijos suolo pradėjo eiliuoti, vėliau – 1927 m. savaitraštyje „Iliustruotoji Lietuva” publikuotas eilėraštis „Tau sesule“ (vėliau pavadintas „Tau sesute“) išpopuliarėjo, virto karių ir liaudies daina.

Išlikęs kalbos, pasakytos 1964 m. stojant į Dailiųjų menų klubą, tekstas. Tai išskirtinis 23 lapų rankraštis – autobiografija, kurioje apžvelgia savo gyvenimą net ir pradžios mokykloje: „Pradžios mokyklą lankiau gimtajame Eiciūnų kaime. Mokykla buvo nuosavame mokytojo Petro Dumčiaus name... Prie mokyklos buvo nemažas senas, gal 8 margų sodas, pasodintas darbščiomis mokytojo, o dar daugiau mokinių, rankomis.“ Kalboje P. Lembertas prisimena įvairias mokyklines istorijas: kaip vaikai žaidė sniego mūšius pertraukų metu, atsakinėdavo daugybos lentelę ir, nors mokytojo buvusio griežto, už teisingus atsakymus „net galvon yra pabučiavęs“.

Daug proginių tekstų įrašyta sąsiuviniuose, užrašų knygelėse, yra pavienių eilėraščių-dedikacijų draugams. Alė Rūta straipsnyje „Žmoniškumo kupinas lyrikas“ rašė: „Jis eiliuodavo apie šventes ir didžiuosius minėjimus; jis rimuotai užrašydavo savo jausmus šeimai ir draugams įvairių didžių įvykių, sukakčių progomis; jis net dovanas įteikdamas pridėdavo posmuotus linkėjimus.“ Įdomus faktas, kad rinkinyje apstu meile ir šiluma persmelktų eilėraščių, dedikuotų žmonai. Alė Rūta rašė: „Beveik kasdien žmonai, išeidamas pasivaikščioti, palikdavo eiliuotą posmelį“. „Brangiausiai ir Mylimiausiai Žmonelei Monikai

                      Man Tavo vardą paukščiai gieda,

                      Kartoja jį dangaus sklautai,

                      Aš jį jaučiu gražiausiam žiede –

                      Kuriuo esi… kuriuo buvai…

                                                                 Pranas

1959. V. 4 / Bostonas“

Pagarba ir meilė atsiveria ir Monikos Lembertienės atsiminimuose apie vyrą.

Reikia pastebėti, kad P. Lemberto posmai itin muzikalūs, jo žodžiams sukurta nemaža dainų, todėl rinkinyje saugomas pluoštas gaidų. Alė Rūta straipsnyje „Žmoniškumo kupinas lyrikas“ rašo: „Pr. Lembertas žinojo, kas yra daina; užtat jo žodžiai pataikė į muzikų jausmus ir jų reikalavimus. Retas iš lietuvių poetų susilaukė tiek kompozicijų savo posmams. Pr. Lemberto eilėms, kiek man žinoma, parašyta arti dvidešimties kompozicijų; ir tai žymiųjų muzikų: J. Gaidelio, St. Graužinio, Jeron. Kačinsko, Sasnausko, Budriūno, Bertulio, O. Metrikienės, G. Gudauskienės ir kt.”. Kompozitoriaus J. Kačinsko natos yra su dedikacijomis P. Lembertui.

E. Žmuida rašė: „Apibendrintai vertinant Praną Lembertą kaip poetą, galima pasakyti, kad jis priklauso prie tų, kuriems poezijos rašymas buvo atsitiktinis, ilgesio valandėlių ar progų paskatinamas užsiėmimas. Svarbu pastebėti, jog Lembertas visą gyvenimą aukštai vertino poezijos meną ir poeto misiją suprato maironiškai, negilindamas šio supratimo ir pasikliaudamas jam duota Dievo dovana regėti pasaulį poetiškai. <...> Kaip tvirtina Alė Rūta, Lembertas iki paskutiniųjų gyvenimo dienų svajojo „mesti apartamentų naštą ir gyventi kaip Dievo paukštelis, čiulbėdamas eilėmis grožį ir džiaugsmą“.

P. Lembero memorialinėje bibliotekoje yra apie 90 knygų, beveik visos su dedikacijomis. Jos byloja, kad draugauta su žymiausiais to meto išeivijos poetais – Ale Rūta, Leonardu Andriekumi, Kotryna Grigaityte, Stasiu Yla, Faustu Kirša, Liūne Sutema, Henriku Radausku, Broniu Raila, Stasiu Santvaru, Bernardu Brazdžioniu ir kt.

Saugomos ir paties P. Lemberto kūrybos knygos bei knygos apie jį. Pats rašytojas parengė ir išleido dvi savo kūrybos knygas: „Saulėtekiai“, išleista Lietuvoje 1935 metais ir „Baltija Šaukia“ 1947 metais išleista Vokietijoje. Trečioji P. Lemberto knyga „Tau sesute: gyvenimas, kūryba, prisiminimai“ (redakcinė komisija: B. Brazdžionis, B. Raila, J. Švaistas, Alė Rūta) išleista jau po autoriaus mirties. E. Žmuida apie knygą „Tau sesute“ rašė: „Joje buvo sudėti visi tuomet rasti Lemberto eilėraščiai ir proginiai paeiliavimai“.

Po P. Lemberto mirties išleista ir daugiau rinkinyje saugomų knygų: „Menu birželį: eilėraščiai apie tremtį ir pasipriešinimo kovas“; „Tėvynės drobės“; „Šaukiu, o Nemune“  (knygas sudarė Albinas Vaičiūnas); „Gėrio šviesa: Lembertų šeimos istorijos pėdsakais“; „Pranas Lembertas. Poezija“ (sudarė Eugenijus Žmuida); „Iš praeities ir dabarties: Prano Lemberto 100-mečiui“ (sudarė Valdemaras Michalauskas); „Širdis skambėjo dainomis“ (sudarė Albinas Vaičiūnas). Pastarąją knygelę P. Lemberto žmona Monika, dovanodama B. Brazdžioniams, įrašė: „Gerb. Bernardui ir Aldonai Brazdžioniams, Pr. Lemberto 100-čiui prisiminti, 1997-09-18 d. Monika Lembertienė su Danute ir Vitaliu Lembertais“.

Septyniasdešimt P. Lemberto gyvenimo metų – tai ne tik datos. Turtingas rinkinys – dokumentai, nuotraukos, laiškai, rankraščiai, memorialinė biblioteka atveria mums gyvenimo šviesą, kurią skleidžia jo poezija ir gyvenimo būdas.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Vaiva Balickienė