Prozininkas, eseistas, istorinio, istoriosofinio romano bei lietuviško epo kūrėjas. Literatūros tyrinėtojams (galbūt ateityje) turėtų būti įdomi ir šio rašytojo kūryba, ir asmenybė. Įdomi kūrybinio kelio pradžia: 1971–1980 m. rašė su broliu Povilu Dirgėla (1941–2004), kartu išleido septynias prozos knygas. Nuo 1982 iki 2008 m. rašė vienas – išėjo 16 prozos ir esė knygų. Muziejuje esančiame prozininko rinkinyje saugomos visos jo knygos: „Šalavijų kalnas“, „Pogodalis“, „Šermenų vynas“, „Vėtrungiškoji dalia“, „Kūlgrinda“, „Joldijos jūra“, „Amžių dienai dūzgiant giria“, „Anciliaus ežeras“, novelių apysaka „Mažas vaikelis su senelio lazda“, taip pat stambieji kūriniai „Karalystė: žemės keleivių epas“ (4 knygos), romanai „Ceremonijų knygos“, „Vilties pilnųjų knygos“, „Alibi knygos“, „Tranų pasaulis: esė apie vaikišką meilę namams ir kapams“, „Arklių romansai“, novelių knyga „Jauno faraono vynuogynuose“ – paskutinė, 2008 m. išleista rašytojo knyga. Dirgėlos prozą, ypač stambiuosius kūrinius nelengva skaityti. Anot profesorės V. Daujotytės, „Įspūdinga kūrybos apimtis rašytojo, kuris niekada nesiekė būti populiarus, ir dėl savo sunkaus, mąslaus rašymo neturėjo tiek skaitytojų, kiek būtų galėjęs. Jo užduotis, matyt, buvo kita. Kaip valstybės žmogaus, suvokusio literatūrą kaip valstybinį reikalą. P. Dirgėlą turėsime vertinti kaip žmogų, kuris mumyse formavo protėvių jausmą...“ Rašytojo darbai išversti ir skaitomi 10 kalbų. 2017 m. išėjusi knyga (ji taip pat yra rašytojo rinkinyje) „Apie Karalystę. Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas“, tam tikra prasme, gali būti laikoma bibliografine retenybe – subrendusio rašytojo diskusija su jaunu, talentingu filosofu tarsi palengvina kelią į rašytojo kūrybos pasaulį, leidžia skleistis įvairiausioms, labai netikėtoms kūrybos prasmėms ir įdomiausioms savasties pusėms. Tai tarsi nuorodų rinkinys Dirgėlos kūrybos ir asmenybės tyrinėtojams. „Neapibrėšiu savo metodo, nes mano metodas – tai aš. Jei nori – dirgėlizmas. Jo esmė yra kaip gyvenimo. Ne aprašinėti, bet išgyventi žmogaus gyvenimą. <...> Pirmasis dirgėlizmo principas: nepasakok pasakojimo iš eilės, kaip ten kas atsitiko, įsimylėjo ir galiausiai išsišaudė. Tokias istorijėles pinti banalu. O kas įdomu...“ – iš pokalbio su Viliumi Bartninku.
   P. Dirgėlos rinkinyje rasime nemenką pluoštą nuotraukų, rankraščių, dokumentų, keletą asmeninių daiktų. Meninėse R. Rakausko nuotraukose skleidžiasi įdomios, originalios ir netikėtos jo asmenybės pusės: fotografuotas žydinčių medžių fone tėviškėje, Žvaginiuose, Klaipėdos r., šalikelėje keičiantis automobilio ratą, su tėvais ir broliu laukuose, kur kažkada stovėję gimtieji namai, su sūnumis Titu ir Kipru pas senelį Gargžduose... Ne mažiau raiškios ir informatyvios Z. Baltrušio nuotraukos. Jose 2005–2009 m. vykusių Lietuvos rašytojų suvažiavimų akimirkos. Nuotraukose Dirgėla su J. Apučiu, V. Martinkum, D. Mušinsku, J. Liniausku, yra gražiai graudi nuotrauka su senu jaunystės draugu R. Šaveliu...
    2019 m. rašytojo našlė Dalia Dirgėlienė muziejui dovanojo apie 80 nespalvotų ir spalvotų nuotraukų. Jose – visas jų šeimos gyvenimas. Iš kaimo pradinės į Gargždų vidurinę atėjęs penktokas pamato mergaitę ilgomis geltonomis kasomis... Tai meilės istorijos pradžia. Toliau – Vilnius, vestuvės, vaikų Tito ir Kipro gimimas, darbas įvairiose redakcijose ir, žinoma, kūryba...
    Nuotraukose – įvairiausių renginių Rašytojų sąjungos klube akimirkos. Pavyzdžiui, Dirgėlai įteikiama Simono Daukanto premija (už romaną „Joldijos jūra“); Peleckis-Kaktavičius teikia Dirgėlai „Varpų“ almanacho premiją, o „Varpų“ almanacho dešimtmečio proga laureatams P. Dirgėlai, V. Daujotytei, K. Plateliui dovanoti dviračiai. Tą smagų momentą 1998 m. prie LRS būstinės spėjo „pagriebti“ fotografas A. Žižiūnas. Dar pluoštelis nuotraukų: svarbus ir įdomus, nūnai jau istorija virtęs Lietuvos PEN centro dešimtmečio minėjimas 1999 02 23 Vilniaus rotušėje. Nuotraukose: B. Savukynas, R. Lankauskas, R. Šilbajoris, P. Dirgėla, S. Geda, J. Liniauskas, V. Daujotytė, E. Bukelienė, Kerry Shawn Keys, A. Sluckaitė-Jurašienė... 1998 02 13 Dirgėlai buvo įteikta LR Vyriausybės kultūros ir meno premija. Nuotraukoje matome S. Šaltenį (tuometinį Kultūros ministrą), P. Dirgėlą ir režisierius R. Tuminą. Arba: Trijų Karalių vakaras LRS būstinėje – 2003 01 06 Dirgėlai teikiama Lietuvos rašytojų sąjungos premija. Trys Karaliai: P. Mendeika, A. Šlepikas, J. Bareikis, šalia – P. Dirgėla ir V. Sventickas. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija P. Dirgėlai įteikta Prezidentūroje 2004 02 16. Nuotraukoje – V. Juozapaitis ir E. Juozapaitienė, D. Dirgėlienė ir P. Dirgėla. Tos nuotraukos – savotiški  Rašytojų sąjungos istorijos, kultūrinio gyvenimo fragmentai. Beje, švelniosios bohemos – taip pat: veik kiekvienas rašytojas, dailininkas ar muzikantas nufotografuotas su vyno taure rankoje...
   P. Dirgėla ne tik minėtų premijų laureatas. Jo rinkinyje rastume Kembridžo tarptautinio biografijų centro  medalį „Petras Dirgėla – 1998–1999 metų Pasaulio žmogus“ bei Kembridžo Tarptautinio biografijų centro  medalį „Įžymūs XX a. žmonės / Petras Dirgėla“. Taip pat ir Gargždų garbės piliečio medalis, kuris rašytojui buvo įteiktas 2007 m.
   Rankraščių nėra daug, tačiau jie – įdomūs, kai kurie netgi unikalūs. Braižas sunkiai įskaitomas, tad reikia šiek tiek kantrybės ir atidos. Pavyzdžiui, smulki, į keturis didelius lapus telpanti  P. Dirgėlos istoriosofinių romanų tetralogijos „Karalystė: žemės keleivių epas“ kūrimo schema (sunku patikėti, jog apie 1995 m. tai atlikta ranka, ne kompiuteriu), verti dėmesio ir konspekto fragmentai apie gero šeimos draugo, kalbotyrininko Zigfrydo Kalvaičio, kūrybą, dokumentus, etimologijos, filosofijos ir istorijos tyrinėjimus. Arba dienoraštiniai P. Dirgėlos prisiminimai ir pastabos apie kultūrinį, politinį, socialinį nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, apie politikus, visuomenės veikėjus, rašytojus (V. Adamkų, S. Lozoraitį, A. Brazauską, Just. Marcinkevičių ir kt.), jie aprėpia 1990–1997 m. Dar: LRS įstatai bei LRS valdybos posėdžio darbotvarkė, „iliustruoti“ daugybe P. Dirgėlos pastabų...
   Petro Dirgėlos rinkinys Maironio lietuvių literatūros muziejuje nėra itin didelis, tačiau įdomus ir iliustratyvus,  literatūrologai, tyrinėsiantys rašytojo kūrybą ir asmenybę, turės ką veikti. Juk rašytojo žodžiais tariant, „...nėra nieko palaido, yra ryšiai, asociacijos, jungtys, tolimi, artimi dalykai. Jei nejauti, kad susiję, tai tavo bėda...“ Iš pokalbio su Viliumi Bartninku.
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė