Poetą Paulių Širvį daug kas vadina lietuvišku beržu. Ne vienas jį pažinojęs žmogus taip jį vadina ir prisiminimų knygoje „Metai su Pauliumi“. Aš – beržas. / Lietuviškas beržas, / Išbridęs / Iš pievų nakties, / Sustojau / Ant mūšių / Didžiausiojo kelio / Su plieno dalgiu / Ant peties. Taip rašė poetas viename gražiausių savo eilėraščių.
Gal ir nuvalkioti šie žodžiai, bet jie labai tinka poetui apibūdinti. P. Širvį galėtume palyginti ne tik su beržu, bet ir šv. Pranciškumi, kuris viską išdalijo kitiems.
P. Širvio fondas įdomus ir vertingas. Jis nėra didelis – visko po truputį. P. Širvys autobiografijoje yra prisipažinęs, kad daugybę eilėraščių išbarstė ant savo audringo ir vingiuoto kelio. Bet, kaip rašė viename eilėraštyje, aš didelius turtus valdau.
P. Širvio rankraščiai išblukę, labai suglamžyti, aplieti. Yra išlikusios kelios užrašų knygutės, kuriose eilėraščių rankraščiai gerai išsilaikę. Rašyta mėlynu rašalu bei mėlynu šratinuku. Neužgesintas / Blėso žibintas. / Klevų šešėliuos / Ošė naktis. / Gėlės nuskintos, / Gėlės pamintos. / Gėlių ir meilės – / Viena lemtis.
Ypač gražūs P. Širvio meilės laiškai, rašyti mylimajai Alpunei Žegliūnaitei: Ilgiuosi tavęs, Alpunyt, kaip ilgėjausi, o gal ir dar daugiau. Jau tau sakiau, kad niekados tavęs nepamiršiu. Ir kai girdžiu jaunimą dainuojant širdimi rašytus žodžius „Nelaimei, ar laimei tave pažinau, mergaite iš tolimo sodžiaus“ mane drasko atsakymas – „Nelaimei“... Mano meilė buvo gimusi tik Tau ir Tu jos nepriėmei – nužudei ją. Dabar aš tuščias ir nebeturiu jokios meilės... Nors laiškuose P. Širvys prašo juos sudeginti, kad neliktų jokio ženklo, tačiau dalis jų yra išlikusi.
Laiškuose mėgo įrašyti ir vieną kitą eilėraštį. Štai laiške bičiulei, žurnalistei Elenai Kurklietytei, įrašytas toks eilėraštis: Manęs niekas niekad nesuprato, / Neatsiliepė man širdimi. / Ech, išeisiu taip niekam nematant / Su sava neramia mintimi. / Ir paliks nykios lygumos, pelkės. / Palydės ilgesys ir daina. / Mesiu viską linksmai nusikeikęs – / Tegu verkia širdis tik viena. / Tegu verkia iš sielvarto plyšta, / Tam ir duota man, bernui, širdis. / Aš tik vienas su savo jaunyste, / O ramintoja bus ateitis.
Fotografijų iš poeto vaikystės nėra išlikę. Pirmoji žinoma fotografija – iš 1929 metų. Joje matome būsimojo poeto tėvą Pranciškų, motiną Barborą, brolį Leoną ir Paulių. Nusifotografavę, matyt, prie namų. Daugiausia fotografijų, kuriose Paulius Širvys pavargęs, susivėlęs... Tik akys besišypsančios, šviečiančios... Yra nuotraukų, kuriose matome poetą Poezijos pavasario metu skaitantį eilėraščius, taip pat su ąžuolo lapų vainiku 1973 m. Poezijos pavasario metu skaitydavo savo eilėraščius tarsi dainuodamas, vis nubraukdamas nuo kaktos neklusnius plaukus. Niekas geriau už patį poetą nėra perskaitęs jo eilėraščių.
P. Širvys mėgo antroje fotografijos pusėje ką nors užrašyti. Ant nuotraukos, dovanotos bičiulei Irenai Daudžvardytei, užrašė: Tai bernas, kuris gėrė, mušėsi ir dainavo, tai žmogus, kuriame įsikūniję visos blogybės, kiek tik jų gali būti, bet jis mylėjo visa, kas šaunu. 1951.05.26. Pandėlys.
P. Širvys mėgo ir pats fotografuoti. Vienoje fotografijoje jis įsiamžinęs su fotoaparatu. Muziejaus fonduose saugomos nuotraukos, kuriose matome poeto dukrą Dangę. Ją tėvas fotografavo stovinčią prie beržo, taip pat namuose. Fotografuota 1960 metais.
Fotografijose matome P. Širvį su poetu J. Strielkūnu, aktoriais A. Rosenu, L. Noreika. Galime pamatyti P. Širvį ir su E. Mieželaičiu, A. Miškiniu, A. Žukausku prie B. Sruogos kapo. Fotomenininko J. Grikienio fotografijose P. Širvys nufotografuotas Vilniaus gatvėse. Vilki jūreiviškus marškinėlius, beveik visada rankoje laiko cigaretę. Ant krūtinės prisisegęs medalių. Prisiminimuose teigiama, kad medaliais jis didžiavosi: Tai mano brolių, kareivėlių kraujas... Tai jų drąsa... Akys liūdnos, raukšlėtas veidas, jame išlikę karo pėdsakai. Rašytojas M. Sluckis savo prisiminimuose apie P. Širvį rašė: akys įsiminė, žydros, kaip ežerėliai tarp pilkšvų Aukštaitijos laukų.
P. Širvio fonde yra kelios knygos su autografais. Įdomiausias – Per draugą Kulikauską poeto Jonyno žodžiais tariant „gyvas lendu į muziejų“. Šį kartą į Kauno literatūros muziejų – Paulius Širvys 1964.02.23. Toks įrašas mėlynu rašalu atsiradęs antrojoje poeto knygelėje „Ošia gimtinės beržai “, kuri pasirodė 1956 m.
Poeto fonde esama įstabių meno kūrinių. Tai menininkės G. Didelytės ofortas, kuris kabėjo P. Širvio bute. Dominuoja beržo motyvas, laša sula į įdužusį ąsotį ir tokia šiurpulinga bedugnė atsiveria. Poetas rašė: Griuvo / Pasakų tiltai. / Krito / Mano žvaigždė. / Iš svaiginančio / Aukščio / Šiurpulingon / Bedugnėn / Krentu!
Poeto fonde saugomas dailininko S. Krasausko pieštas draugiškas šaržas. Įspūdingas menininko L. Lagausko meno kūrinys „Poetui atminti“, sukurtas 1980 metais. Išraiškingas poeto veidas toks vienas, velnioniškai vienas, ant galvos laurų vainikas, tolėliau – Vilniaus arkikatedra...

Parengė muziejininkė Albina Protienė