Nijolė Miliauskaitė – poetė, kurios eilėraščiams būdingas subtilus ir niuansuotas kalbėjimas. Gimė Išlandžiuose, kur mama Salomėja Paliokaitė-Miliauskienė dirbo pradinių klasių mokytoja. Vėliau gyveno Jurgežeriuose, persikėlė į Keturvalakius Vilkaviškio rajone. Mokėsi Keturvalakių septynmetėje mokykloje, Kalvarijos mokykloje-internate, vėliau Kapsuko V. Mykolaičio-Putino mokykloje-internate. Vilniaus universitete baigė lituanistiką. Trumpai dirbo Centriniame archyve, Knygų rūmuose, laikraštyje Kalba Vilnius. Išleido poezijos rinkinius Uršulės S. portretas (1985), Namai, kuriuose negyvensim (1988), Uždraustas įeiti kambarys (1995), rinktinę Sielos labirintas (1999). Už eilėraščių rinktinę Sielos labirintas poetė Nijolė Miliauskaitė 2000 m. apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. N. Miliauskaitė – pirmoji poetė, pelniusi Jotvingių premiją. Pirmoji moteris apdovanota Rašytojų sąjungos premija. „Ankstesniųjų konkursų laimėtojų vyrų (L. Gutauskas, A. A. Jonynas, J. Kunčinas, H. Čigriejus) gretas papildė šiais metais papildė Druskininkuose gyvenanti poetė Nijolė Miliauskaitė. Jai ir buvo įteiktas laureatės diplomas bei simbolinė dviejų tūkstančių litų piniginė Rašytojų sąjungos premija“, – 1996 m. rašė S. Parulskis straipsnyje Švari poezija, iškelianti labai seniai užmirštus potyrius, atminimus.
MLLM saugomas poetės Nijolės Miliauskaitės fondas labai įdomus. Gausybė senų, gelstelėjusių fotografijų, poetės siūtos lėlės, užrašų knygelės su įvairių pyragų receptais, originalūs papuošalai, spalvotom gėlėm siuvinėta liemenė... Nijolė mėgo fotografuoti, jos fonde saugomas didelis pluoštas nespalvotų fotografijų – Vilniaus gatvelės, skersgatviai, bažnyčios, įdomių formų medžiai, dangaus skliautas... Fotografijos meniškos, vien pažvelgęs į jas supranti, kokiomis Dievo dovanomis buvo apdovanota Nijolė. Mokytoja L. Viliūnienė savo prisiminimuose pasakoja, kad išeidama iš mokyklos Nijolė paliko 150 eilėraščių rinkinį „Išleisk, močiute“, puikiai jį iliustravusi savo piešiniais. Fotografijų esama ir iš vėlesnio laiko, kai poetė gyveno Švendubrėje, kur sodino jazminus, visokiausius retus krūmus, puoselėjo gražiausius gėlynus, kaip kadaise jos močiutė Magdalena Paliokienė.
Poetės fondas savitas, ypatingas. Daugiausia eksponatų MLLM padovanojo Nijolės sesuo Benita Miliauskaitė, teta ir krikštamotė Sofija Paliokaitė-Litvinskienė. Poetas, vertėjas, didžioji N. Miliauskaitės gyvenimo meilė Vytautas Bložė Nijolę yra pavadinęs paslapčių kuparu. Tas pasakymas labai tinka apibūdinti poetės fondui muziejuje.
Pirmoji žinoma Nijolės fotografija daryta 1950-ųjų žydinčią gegužę. Laiminga, besišypsanti motina Salomėja Paliokaitė-Miliauskienė ant rankų laiko pirmagimę dukrytę. Nijolė rimta, susikaupusi, paskendusi krikšto drabužėliuose, šilko kaspinais išpuošta. Fotografuota Išlandžiuose. Poetės teta Sofija Paliokaitė-Litvinskienė prisimena, kad Nijolytė buvo nuo mažens rimta. Ją buvę sunku prajuokinti. Šeimą paliko tėvas Albinas Miliauskas, mergaitė labai sielvartavo, jai užsikirsdavo kalba, pradėjo mikčioti. Motina liko viena su trim vaikais. Mamukė (taip gražiai vadino senelę) vedė Nijolytę pas kaimo daktarą burtininką. Nelabai padėjo. vėl esu tas mikčiojantis vaikas / tamsiam kambary, apsupta / nesuprantamos baimės / vaiduoklių / mintyse / tariu tavo vardą / užsikirsdama / skiemenuodama.
Tik vienoje kitoje muziejuje saugomoje fotografijoje matome visą Miliauskų šeimyną. Tėvai ant rankų laiko dar visai mažytę pirmagimę Nijolę.
Poetės teta Sofija Paliokaitė-Litvinskienė Maironio lietuvių literatūros muziejui dovanojo Nijolės artimųjų fotografijų. Seneliai Magdalena Dapkiūnaitė-Paliokienė ir Vincas Paliokas nufotografuoti prie savo sodybos Keturvalakiuose Vilkaviškio rajone 1943 metais, Nijolės mama Salomėja su seseria Sofija, krikštatėvis Kazimieras Pilipavičius, tetėnas Antanas Prūsalaitis ir kiti. Nespalvotoje fotografijoje matome senelį V. Palioką, mamą Salomėją, tėvą Albiną, močiutę Magdaleną Marijampolėje po šv. Stanislovo atlaidų gegužės mėnesį. Ant kelių fotografijų yra užrašai. Štai ant vienos, kurioje Nijolė su mama Salomėja, yra užrašas: „Pirma Nijolytės diena mokykloje. Litvinskams – Saliutė. 1957. XII. 8 Bartninkai.“ Vėlesnėse fotografijose matome vienišą mamą su trim vaikais – Nijole, Benita, Aliumi. Tėvo jau nebėra. Liūdnos, mąslios mergaitės akys žvelgia baugščiai...
Nijolei Miliauskaitei – jautriasielei, nedrąsiai mergaitei, labai sunku buvo gyventi internate, kuris kaip košmariškas sapnas persekiojo be paliovos. Drausmė, griežta tvarka, vien tik liepiamoji nuosaka žeidė mergaitę.
su kokiu džiaugsmu nusimesčiau
nušiurusią prieglaudos suknią
iš velnio odos, velveto, tvirčiausio
varguomenės audeklo
dėvėtą daugybės mergaičių
dar prieš mane
Besimokydama internate N. Miliauskaitė rašė eilėraščius, skaitė V. M.-Putiną, S. Nėrį. Labai mėgo tautosaką, dalyvavo literatų būrelio veikloje. Nijolė turėjo kūrybinį slapyvardį – Verdenė, dar ją vadino Miledi. Internate įsikūrė „Ketvirtas frontas“. Anot literatų vadovės, mokytojos Liudos Viliūnienės, Nijolė buvo veikliausia, maištingiausia. Pirmuosius eilėraščius Verdenė spausdino „Moksleivyje“. Nijolė labai džiaugėsi, kai mokyklai-internatui suteikė V. Mykolaičio-Putino vardą. Prisimenu 1967-uosius metus, kai netikėtai, nežinia kodėl, mūsų mokyklai buvo suteiktas Vinco Mykolaičio-Putino vardas. Beeinančią į mokyklą, mane pasitiko pulkelis literatų mergaičių, ir Nijolė pirmoji pranešė per radiją išgirstą džiaugsmingą žinią. Rodos, ir dabar matau jos degančias akis – Mokytoja, kaip gerai. O galėjo kokį... suteikti. Įsivaizduokit – Putinas! Na, ir prasidėjo darbas pateisinti tokį vardą. Tuoj visi ėmėme kurti memorialinį muziejų. Direktorius paskyrė kambarį. Nešėm, rinkom knygas, atsiminimus. Su literatais rinkti medžiagos važiavom į Pilotiškes, į Gudelius, į Kauną, į Kačerginę. Aišku ir Nijolė – su entuziazmu!
Labai graži, turinti savo legendą, N. Miliauskaitės, Kapsuko (dabar Marijampolės) mokyklos-internato moksleivės, portretinė fotografija. Ją muziejui padovanojo klasės draugė Birutė Lencevičiūtė-Sabaliauskienė. Antroje fotografijos pusėje Nijolė ryškiai mėlynu rašalu užrašiusi: „Aš dešimtą dieną kėliaus / Mano rankos – baltas smėlis / Kardas kirto jauną širdį / Iš širdies pušelė žėlė – –  Birutei prisiminimui nuo Miledi. 1968. IV. 27.“ Virš šios strofos nupiešta žvaigždutė. Fotografijoje dešinioji Nijolės veido pusė skendi tamsoje, ilgi, blizgantys plaukai, graži lūpų linija. N. Miliauskaitės draugė, poetė, vertėja Gražina Mažeikaitė-Sajienė su Nijole mokėsi kartu. Ji prisimena, kad tas padidintas portretas buvo pakabintas mokyklos fotografo ateljė.
Nuotrauka traukė, bet, joje buvo jaučiamas kažkoks skausmas, gėla. Prašiau fotografo, kad jis ir mane panašiai nufotografuotų. Kai atėjau atsiimti nuotraukos, jis pasakė, kad nieko neišėjo... Iš G. Z. Mažeikaitės-Sajienės priminimų Toks mums buvo tekęs laikas...
Nijolė žavėjosi Bitlais, siejo juos su senąja lietuvių mitologija. Susižavėjo poetu Vytautu Blože, jo poezija, paskutinėje klasėje parašė recenziją jo rinkinio „Iš tylinčios žemės“. Recenziją išspausdino „Moksleivis“. Tai buvo lemtinga... V. Bložei patiko subtilus moksleivės rašinys, jam atrodė, kad Nijolė bus puiki literatūros kritikė... Jiedu pradėjo susirašinėti, V. Bložė tebuvo matęs Nijolę fotografijoje. Ir nesiekiau susitikti. Norėjau išsaugoti šį baladiškai romantišką specifinį ryšį – kaip iš dangaus tau siunčia laiškus panelė, kurios tu net nesi matęs. Po insulto Nijolė lankė Vytautą ligoninėje, rūpinosi. V. Bložė prisimena, kad sykį Nijolė atvažiavo pas jį į reabilitaciją Druskininkuose. Staiga kažkas įeina į palatą ir sako, kad nusileisčiau žemyn, į rūbinę, ten atvažiavusi „laukia Nijolė Miliauskaitė ir siunčia jums šį hiacintą“ (tokia violetinė gėlelė, ir jos, ir mano eilėse, ir laiškuose, rodos, minima, gal net tapo man tada jos, atstumtos, simboliu). Na tai aš gėlelę priėmiau, o nusileist atsisakiau (nervai­­­­­­­­?). Šiurpiai ją įskaudinau: ji, vėl nė nepamačiusi, išvažiavo atgal tuoj lėtuoju „Vilnius-Druskininkai“... Tai buvo baisu. Ir tas hiacintas, tas jos atstūmimas, paskui kaip tik gal ir pažadino mane patį: reikia matytis, važinėti, lankyti, reikia galų gale būt kartu.
Su mokytoja L. Viliūniene Nijolę siejo šilta draugystė, studijų metais jos susirašinėjo. Mokytoja išsaugojo laiškus. Buvusi mokinė rašydavo apie perskaitytas knygas, koncertus, be kurių ji negalėjo gyventi, apie parodas, pamatytus spektaklius. Mokytoja yra parašiusi gražius prisiminimus apie savo mokinę – „Mergaitė, kurios nėra“. Šiemet išleista knyga „Nijolės Miliauskaitės laiškai Mokytojai“. Ją sudarė R. Rakauskaitė ir D. Viliūnas. Šie jautrūs ir emocingi laiškai atskleidžia ypatingą dviejų asmenybių draugystę, gimusią Marijampolės anuomet Kapsuko internato tipo mokykloje.
N. Miliauskaitė puošėsi labai originaliais papuošalais, nusimegzdavo megztukus, kokių niekas neturėjo, puošėsi savo išsiuvinėtais sijonais, liemenėmis. Ką gražaus pamačiusi, sakydavo – „reikės pasidaryti“. Taip ir būdavo. Mėgo nešioti neveikiantį senelio laikrodį, pakabintą ant aksominės juostelės... MLLM saugomas šis laikrodis, taip pat keli N. Miliauskaitės mezginiai, jos pasiūtos lėlės. Lėlytės skudurinukės, pasiūtos iš skiaučių, spalvos subtiliai suderintos. Siūdavo naktimis, skiautė prie skiauties, atraiža prie atraižos / diena po dienos... Lėles poetė dovanodavo savo artimiesiems, vaikams, kuriuos nepaprastai mylėjo. Siūdama skudurinukes Nijolė sugrįždavo į šviesų vaikystės pasaulį... Nijolė nebuvo skirta džiaugtis motinystės džiaugsmais, vaikų ji nepaprastai ilgėjosi, troško. Tos lėlės buvo senoviškos, senamadiškos, netinkančios į šiuolaikinių barbių draugiją, – rašė poetas, N. Miliauskaitės draugas Kornelijus Platelis.
Poetės užrašų knygelėse galima aptikti įvairių receptų, nusirašytų iš lenkiškų žurnalų ar kur nors išgirstų. Nijolė buvo puiki kulinarė, mėgo gaminti vegetariškus patiekalus, gamindavo su didžiausiu įkvėpimu. Nebuvo nieko, ko Nijolė nesugebėtų paruošti... Rašytojas L. Jakimavičius prisimena Nijolės pagamintą cinamoninę silkutę. Apie tai galima paskaityti knygoje Moteris su lauko gėlėmis, kurią parengė labai artima Miliauskaitės draugė Gražina Ramoškaitė-Gedienė. Joje skelbiami atsiminimai, pokalbiai, laiškai. Knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 2003 m. 
MLLM poetės fonde saugoma nemažai spalvotų fotografijų, kuriose matome Nijolę, poetus Sigitą Gedą, Vytautą Bložę, Gražiną Ramoškaitę-Gedienę ir rusvą šunelį. Fotografuota Druskininkų apylinkėse, Merkinėje, Liškiavoje. Fotografijos mėgėjiškos, bet labai šviesios... Visi besišypsantys, Nijolė rankose laiko lauko gėlių puokštę, su meile žvelgia į Vytautą...
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė