Maironio lietuvių literatūros muziejuje beveik visus rinkinius sudaro rašytojų archyvai: jų memorialiniai daiktai, laiškai, rankraščiai, nuotraukos ir kita. Tačiau keletas fondų yra išskirtiniai. Jie skirti ne rašytojams, o kitiems ne mažiau lietuvių kultūrai ir literatūrai nusipelniusiems reiškiniams ar asmenybėms. Prie tokių galima priskirti Spaudos, Kultūros, o greta šitų – Mykolo Morkūno fondus.
Mykolas Morkūnas (1916–1999), kilęs iš Biržų krašto, Payslykio kaimo, pats neparašė nei vienos knygos, nors bandymų kurti būta. Vis dėlto šio žmogaus atminimas nusipelnė būti išsaugotas ateinančioms kartoms, nes prie lietuviško žodžio išsaugojimo jis prisidėjo tiek, kiek įstengė. Kartu su visa 1944 metų pabėgėlių emigrantų banga pasitraukęs  Vokietijon, o vėliau – JAV, čia įkūrė spaustuvę, kurioje spausdino lietuviškas knygas, laikraščius, žurnalus. Negaudamas iš to pelno, lietuviškas knygas spausdino tik už savikainą. Daugelį išeivijos rašytojų knygų paėmus, ten aiškiai matyti užrašas „Spaudė M. Morkūno spaustuvė“. Šis žmogus, nors baigęs tiksliuosius mokslus ir dar Freiburge, Vokietijoje, įgijęs ekonomikos daktaro laipsnį, buvo artimas kai kurių pasitraukusių rašytojų bičiulis, puikiai suprato jų rūpesčius ir reikalus.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, M. Morkūnas pasistengė duoti Tėvynei tai, ką turėjo geriausio. 1993 m. pergabeno savo spausdinimo mašinas, kurios anuomet mūsų krašte atrodė labai modernios, į Kauną, čia įkurdamas spaustuvę „Morkūnas ir Ko“ ir tęsdamas savo veiklą. Spaustuvė veikia iki šiol, nors jos įkūrėjo jau nėra gyvųjų tarpe.
M. Morkūno archyvas liko naujiesiems spaustuvės vadovams V. Zavadskiui ir T. Majauskui, o šie perdavė jį į Maironio lietuvių literatūros muziejų. Archyvas nėra gausus, bet puikiai iliustruoja ir atskleidžia beveik visus spaustuvininko gyvenimo faktus. Rinkinys dar bus papildytas naujais eksponatais, bet ir šiuo metu, susipažinus su tuo, kas saugoma, galima neblogai pažinti M. Morkūną.
Šiame fonde yra virš 200 eksponatų. Didžiausią rinkinio dalį sudaro nuotraukos. Spaustuvininkas išsaugojo daugybę senų, mažo formato, nespalvotų, bet puikios kokybės fotografijų iš savo jaunystės. Kitoje jų pusėje savo dailia rašysena jis stropiai surašė datas, progas. Yra tiesiog mylimų vaikystės vietų nuotraukų-atvirukų iš Biržų krašto, darytų profesionalaus fotografo Petro Ločerio. Kitos darytos mėgėjišku aparatu: gimtasis namas Payslykyje, tėviškės vaizdas, pats M. Morkūnas, dirbantis ūkio darbus, šienaujantis, kraunantis rugius... Vienos tokios nuotraukos su gimtosiomis vietomis kitoje pusėje M. Morkūnas cituoja poetą  P. Vaičaitį, kitoje, darytoje žiemą, yra tik trumpas įrašas: „Kas apsakys tą ilgesį...“ Iš nuotraukų galima pažinti ir senuosius Morkūnus: mamą Mortą Marčėnaitę, tėvą Mykolą. Taip pat – kitus artimus žmones: štai sesuo Stefanija, melžianti karvę, su tėvu kasanti bulves, o štai ir kitos seserys: Ona, Veronika, Juozapota. M. Morkūnas buvo seserų dukrų krikštatėvis, yra jo nuotraukų ir su mažosiomis dukterėčiomis.
Daug yra mokyklinių nuotraukų: grupelėmis su mokslo draugais, darytų fotografo B. Michelsono. Vienoje nuotraukoje pagautos Biržų gimnazijos šventinimo iškilmės, kai jai buvo suteiktas prezidento Aleksandro Stulginskio vardas. Iš mokyklinių nuotraukų, papildytų paties pozuotojo įrašais, galima sužinoti, kad jis buvęs gana veiklus: priklausė skautams, ateitininkams, muzikavo. Yra po grupinę klasės nuotrauką iš kiekvienų metų, kur galima stebėti augančius jaunuosius biržiečius. Šios nuotraukos darytos antroje, trečioje, ketvirtoje klasėse. Kitur mažesnėmis grupelėmis užfiksuoti moksleiviai jau vyresni, manomai septintokai ar aštuntokai. Viena iš tokio tipo saugomų nuotraukų daryta 1938 05 07, paskutinę dieną gimnazijoje prieš egzaminus. Toje nuotraukoje kartu su M. Morkūnu įamžintas ir jo klasiokas – didelio talento, bet į partizanus išėjęs ir anksti žuvęs poetas Mamertas Indriliūnas. Vaikinai, matyt, artimai bendravę, nes dar viena nuotrauka M. Morkūno fonde – Mamerto mokyklinė fotografija, daryta fotografės V. Bartkevičiūtės,  su jo įrašu, skirtu klasės draugui.
            Sprendžiant iš to, kad M. Morkūnas priklausęs ateitininkams ir vadovaujantis Biržų muziejaus puslapyje paskelbtu B. Januškevičiaus straipsniu „Švietimo raida tarpukario Biržuose – gimnazija“ galima teigti, kad M. Morkūnas jautėsi humanitaru ir bičiulius rinkosi iš jų tarpo. Baigęs gimnaziją, kurioje mokėsi daugelis žymių vėlesnio meto poetų: B. Brazdžionis, E. Matuzevičius, J. Mekas, jis pirmiausia pasirinko kunigo kelią ir įstojo į Kauno kunigų seminariją. Šį laikotarpį iliustruoja jaunųjų seminaristų nuotraukos iš 1939–1940 m.  Lankėsi seminaristai Tytuvėnų klebonijoje, plaukiojo laivu. Bendramokslis J. Penkevičius figūruoja ne vienoje fotografijoje, su juo, matyt, bendrauta artimiau. Dar yra bendra nuotrauka, daryta 1938 11 02 prie seminarijos su jos vadovais: M. Morkūnas, keli kurso draugai, rektorius Pranas Penkauskas, vicerektorius Stanislovas Jakubauskis, prefektas Zenonas Ignatavičius. Deja, po pirmųjų metų seminarijoje M. Morkūnas suprato einantis ne savo keliu ir iš jos išstojo. Kitas jo žingsnis buvo Vilniaus universitetas. Šio laikotarpio nuotraukų yra mažiausiai: 1944 m. darytas portretas, laivo denyje plaukiant iš Valakampių, su Kaziu Umbrasu bei šio žmona prie Gedimino pilies...
            Tais pačiais metais, vos spėjus baigti studijas, M. Morkūnui drauge su visa pabėgėlių banga teko trauktis iš Lietuvos, bėgant nuo raudonojo teroro, nukreipto ne tik prieš žemvaldžius, bet ir prieš išsilavinusius žmones, inteligentus. Bėgliai tikėjosi, kad emigracija bus trumpa. Pirmoji stotelė, įamžinta nuotraukose, M. Morkūnui buvo Freisingas, 1945-ieji. Keletas nuotraukų, darytų kariniame automobilyje, viena – kareivinėse.
            Iš Freisingo būsimasis spaustuvininkas persikėlė ten, kur būriavosi daugiau lietuvių – į Insbruką, vėliau – į Freiburgą. Kaip tik iš šios gyvenimo dalies nuotraukų yra daugiausiai. Kai kuriose jis vienas – savo kambaryje ar ekskursijose po apylinkes, slidinėjantis. Kitur užfiksuotas su lietuviais: studentais, poetais. Artima draugystė jį siejo su bežemių kartos poete Zinaida Nagyte-Liūne Sutema. Tuo pačiu bendravo ir su jos broliu, poetu Henriku Nagiu, taip pat – A. Nyka-Niliūnu, J. Kaupu, M. Katiliškiu. 1945–1947 m. Insbruke jaunuolis studijavo ekonomiką ir įgijo daktaro laipsnį. Šią svarbią akimirką taip pat įamžina nuotraukos: su kitais studentais ant universiteto laiptų, po laipsnio suteikimo, su sveikintojais. Priklausė jis ir lietuvių studentų atstovybei, tad keletas nuotraukų – grupėse su kitais atstovybės nariais, tarp kurių – J. Abramikaitė, O. Stikliūtė, H. Nagys. Toliau skleidžiasi M. Morkūno įvairūs gabumai ir pomėgiai: štai jis, žaidžiantis šachmatais, o štai – kartu su broliais H. ir M. Nagiais bei kitais „orinio“ žaidėjais... Nors išstojo iš seminarijos, tikėjimą Dievu išsaugojo – bendravo su dvasiškiais, ką byloja nuotraukos, darytos sutinkant Juozapines pas arkivyskupą Juozapą Skverecką.
            Toliau jo kelias, kaip ir daugumos emigrantų, nuvingiavo į JAV. Išvyko M. Morkūnas 1949-ųjų birželį, bent pats nurodęs tokį laiką vienoje iš dviejų laive, plaukiančiame į JAV, darytų nuotraukų.
            JAV jis praleido daug ilgesnį gyvenimo tarpsnį nei Vokietijoje, bet nuotraukų jau mažėja. Yra dokumentinė, daryta apie 1960 m. Kai kuriose matosi vizitai pas draugus ar šventės: Su Č. Grincevičiumi ir kitais, besirengiant kurti laužą, su režisieriumi J. Slaboku, dailininko V. Petravičiaus namuose, V. Kasiulio parodoje. Ir čia stropusis spaustuvininkas išlaiko tvarką – kitose nuotraukų pusėse stengtasi nurodyti vietas, progas, datas. Jaunimo Centre Čikagoje darytos fotografijos, kur M. Morkūnas drauge su H. ir V. Vėpštais, M. Košubaite lankosi Freiburgo meno mokyklos parodoje. Jos primena faktą, kad pats M. Morkūnas, gyvendamas Freiburge, taip pat baigė tą meno mokyklą, įkurtą dailininko V. K. Jonyno.
            Pluoštas nuotraukų, tarp kurių atsiranda spalvotų – iš darbo ir darbinės aplinkos. Su popieriaus lapais rankose, prie išspausdintų knygų, tiesiog pasirėmęs į stalą – kiekviena tokia nuotrauka primena, kad paėmus kone kas antrą išeivijoje spaustą lietuvišką knygą, jos priešlapiuose atrasime Morkūno pavardę.
            Po 1991 m. atsiradus galimybei plačiai išsibarsčiusiems Lietuvos sūnums ir dukterims grįžti, M. Morkūnas sugrįžo dirbti savo darbo  į Kauną. Naujieji jo kolegos: V. Zavadskis, T. Majauskas (dabartinis spaustuvės vadovas) taip pat matyti nuotraukose, darytose naujojoje spaustuvėje. Vienoje spalvotoje nuotraukoje M. Morkūnas nufotografuotas su V. Adamkumi.
            Nežinia kodėl, mažiausia nuotraukų grupė – kuriose matyti M. Morkūno sukurtos šeimos nariai. Tėra viena nuotrauka, kur jis laiko ant rankų sūnelį Audrių (apie 1960 m.) ir viena – iš kurios galime pažinti jo žmoną Ziną Oną Morkūnienę (apie 1980 m.)
            Kur kas kuklesnis M. Morkūno rankraštinis palikimas. Šiuo metu fonde saugomi tik trys rankraščiai, vis dėlto papildantys jo portretą keletu naujų štrichų. Muziejuje saugomas 11 lapų sąsiuvinis su kalba, pasakyta Sambūrio susirinkime, 7 lapų referato juodraštis „Kelios nuotrupos iš demokratijos istorijos“ ir prozos tekstas be pavadinimo, bylojantis apie M. Morkūno niekur neskelbtus mėginimus užsiimti kūryba.
            Memorialinėje bibliotekoje nėra išlikusių spaustuvininko mėgtų, skaitytų ir saugotų knygų, bet keletas eksponatų yra. Tai – Ecole des Arts et Metiers / 1946–1948 – Freiburgo dailės ir amatų mokyklos, kurioje gyvendamas Vokietijoje mokėsi ir M. Morkūnas, metraštis prancūzų kalba. Kitas eksponatas – 45 lapų informacinis leidinys vokiečių kalba apie paskaitas Alberto Liudvigo universitete. Nurodytos paskaitos vyko 1948-1949 m. žiemos semestre.
            2014 m. pasirodžiusi V. Babonaitės-Paplauskienės išleista knyga „Spaustuvininkas M. Morkūnas ir morkūniečiai“ praturtina fondą ne tik eksponatu, bet ir į vieną vietą surinktomis žiniomis.
            Be nuotraukų, antra pagal gausumą eksponatų rūšis šiame fonde – dokumentai. Jų saugoma 22. Pora išduota dar Lietuvoje, Kaune, likusieji – Vokietijoje. Lietuviški dokumentai,  informaciją pateikiantys ne tik lietuvių bet gretimai ir vokiečių kalba, yra 2. Tai pažymėjimas su nuotrauka, išduotas 1942 05 05, kur nurodoma, kad M. Morkūnas dirba Vilniaus kooperatinės gamybos įmonės „Darbas“ įgaliotiniu. Kitas dokumentas – darbo pažymėjimas, išduotas tos pačios įmonės.
Trys dokumentai anglų kalba byloja apie M. Morkūno tarnystę JAV kariuomenėje. Tai skirtingu metu išduoti leidimai, leidžiantys jam įeiti į Trečiosios JAV armijos Žvalgybos centrą ir patvirtinimas, kad fondo autorius pastaruosius keletą mėnesių ten dirbęs apklausų centre. Likusieji  tik patvirtina faktus, žinomus iš nuotraukų ar juos papildo. Studijų knygelės, viena – jau minėtos Freiburgo Dailės ir amatų mokyklos, patvirtinimas, kad pažymėjimo turėtojas mokosi Keramikos skyriuje. Atskiras pažymėjimas byloja jį ten papildomai dirbus buhalteriu. Kita studijų knygelė – Insbruko universiteto. Kaip M. Morkūnui ten sekėsi, ko jis mokėsi sužinome iš krūvos lapelių – pažymėjimų. Vieni nurodo išklausytus kursus (Vokietijos teisės istorijos, visuomeninių mokslų, Baudžiamosios ir Civilinės teisės ir kt.), dalyvavimą seminaruose, kolokviumų įvertinimus. Vieno iš išsaugotų pažymėjimų reikšmę mūsų laikais būtų sunku paaiškinti – jis byloja, kad šis asmuo buvo griežtas tvarkos šalininkas.
 

 
Parengė Išeivių literatūros skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė