Apie rašytoją Mariją Magdaleną Mykolaitytę-Slavėnienę lietuvių literatūros istorijoje menkai ką randame. Dažniau kalbame apie ją, kaip rašytojo klasiko, profesoriaus Vinco Mykolaičio-Putino seserį.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje ilgą laiką nebuvo suformuotas šios autorės rinkinys, o gauta medžiaga, liečianti M. Mykolaitytės-Slavėnienės gyvenimą ir veiklą, priskirta V. Mykolaičio-Putino rinkiniui. Galbūt dėl istorinių, politinių aplinkybių, o gal todėl, kad sovietmečiu apie šią kūrėją, nublokštą net į tolimąją Australiją, žinių nebuvo. Tik Lietuvai išlaisvėjus, išeivijos spaudoje, įvairiuose leidiniuose esančios publikacijos leido mums pažinti jauniausios V. Mykolaičio-Putino sesers Magdalenos, gyvenančios Australijoje, kūrybą. 2003 metais į Maironio namus parkeliavo turtingas B. Brazdžionio archyvas, kuriame buvo ir M. Slavėnienės laiškų, rankraščių, dedikuotų knygų. 2016 m. pradžioje muziejų pasiekė archyvinės medžiagos siunta iš Australijos. Dvi dėžes vertingų archyvalijų iš M. Mykolaitytės-Slavėnienės palikimo persiuntė laikraščio Mūsų pastogė redaktorė Dalia Doniela ir tautietė Birutė Alekna. Nuotraukos, laiškai, knygos nugulė į V. Mykolaičio-Putino archyvą, mat šių dviejų kūrėjų likimų atsieti negalima. Tyrinėdami naujai gautą, Putino ir kitų autorių, bendravusių su M. Slavėniene, rinkiniuose saugomą archyvinę medžiagą, galime pažinti kukliąją, poete savęs nelaikiusią kūrėją, didelę gyvenimo dalį paskyrusią brolio Vinco kūrybos populiarinimui ir teisingų žinių apie jo pažiūras, gyvenimą sklaidai. Peržvelkime muziejaus rinkinių archyvalijas, leidusias sudėlioti M. M. Mykolaitytės-Slavėnienės gyvenimo paveikslą.

Itin vertingi, įdomūs yra brolio Vinco laiškai, rašyti sesers šeimai į Australiją. Jie atveria ne tik V. Mykolaičio-Putino gyvenimo peripetijas, artimą santykį su jauniausiąja seserimi Magdalena, jo vadinta Medži, kitų Lietuvoje likusių šeimos narių likimus, santykius, veiklą, bet ir Australijoje gyvenančios sesers šeimos gyvenimo faktus. Visi 34 laiškai rašyti ranka, 31 skirtas seseriai, vienas – svainiui Juozui ir du dukterėčiai Rasai.

Pasitraukusi į Vakarus, Magdalena prarado ryšį su Lietuvoje likusiais artimaisiais. Pirmasis po trejų metų ją surado brolis V. Mykolaitis-Putinas. Brolio laiškas su raginimu grįžti į Lietuvą, rašytas 1947.12.11, Magdaleną pasiekė tik po devynių mėnesių, t.y. 1948 m. rugsėjo mėn. Vokietijoje, Šeinfeldo DP stovykloje. Kilo abejonės, ar brolis laišką rašė savo noru, ar taip jis privalėjo padaryti sovietų saugumo prižiūrimas. Laiškas, žinoma, ir nudžiugino – vis žinia iš Lietuvos, atskleidusi, kad iš visos šeimos tik ji viena pasitraukė į Vakarus. Magdalena rašyti atsakymo tiesiai broliui nesiryžo, bijodama jam pakenkti, tačiau per pažįstamus Kaune perdavė žinutę apie save.

Intensyvesnis bendravimas su broliu laiškais prasidėjo 1957 m., po to, kai Raudonojo Kryžiaus padedama Magdaleną Australijoje susirado sesuo Elžbieta.

Magdalenos Mykolaitytės-Slavėnienės laiškų yra ir kitų autorių fonduose. Laiškai skirti Kaziui Bradūnui – dalykiniai: tarėsi dėl atsiminimų apie brolį, jautriai reagavo į gandus apie Putino gyvenimą... Įdomus ir platus 1969 spalio 14 laiškas, kuriame kelia problemą dėl Lietuvoje ir JAV publikuojamos neva Putino religinės poezijos (vėliau paaiškėjo, jog tai M. Katiliūtės-Lacrimos kūryba): Reikalas liečia Putino religinę poeziją, kurios posmų esate paskelbę ir „Draugo“ literatūriniame skyriuje. Vėliau šie posmai buvo pakartoti australiškame savaitrašty „Tėviškės Aiduose“. Beveik tuo pačiu metu gavau iš Lietuvos literatūrinių sluoksnių užuominų apie tąją Putino vardu skelbiamąją religinę poeziją. Buvau įtikinėjama, kad toji poezija – gryna falsifikacija, kad tai „kultūrinis ir literatūrinis chuliganizmas“ ir pan. Esą Putino literatūriniame palikime jokių pėdsakų neužtikta, kad Putinas tokius eilėraščius kada nors būtų rašęs. O jų esą Lietuvoje cirkuliuoja gana daug – net apie 65 eilėraščiai, taigi visas rinkinys. Taip pat laiškuose rašoma kaltinimų ir „Draugui“, kam tą falsifikaciją jis populiarinąs užsienio lietuvių tarpe. <...> Taigi, jeigu turėtumėt įrodančios medžiagos (gal paties Putino rankraščių), kad ta religinė poezija yra tikrai Putino parašyta, prašyčiau mane apie tai painformuoti. Esu įtaigojama tuo reikalu aiškiau pasisakyti.

Kanadoje ėjusio žurnalo Moteris redaktorei Norai Kulpavičienei 1978.V.12 rašo pastabas dėl P. Orintaitės straipsnio apie knygą Putinas mano atsiminimuose, paaiškindama, jog P. Orintaitės atsiminimai nėra tikslūs. Taktiškai paneigia artimą Orintaitės ryšį su Putinu ir kelis Orintaitės paminėtus faktus: Anais, jos aprašomais laikais, tikrai neatkreipiau dėmesio ar nesusidariau tikresnio įspūdžio iš jos neva artimesnių ryšių su Putinu. <...> Matyt, anais laikais aš gal per daug buvau užimta savo studentišku gyvenimu, kad tų Petronėlės atsilankymų mūsų bute kaip ir nepastebėjau ir niekad nemačiau jos kalbantis vien tik su Putinu. Atsimenu tik vieną kartą ją nakvojusią pas Emiliją, o ne pas Sal. Nėrį, nes Saliutė mūsų bute turėjo mažytį, menku apstatymu kambarėlį ir pas ją kitam asmeniui nakvoti nebuvo vietos – vietoj lovos turėjo tik nedidelę sofkelę. Jeigu Petronėlė būtų dažniau pas mus užeidinėjusi, tai gal būtų geriau įsitėmijusi mūsų gyvenamąją aplinką, mūsų butą. Dabar ji <...> duoda klaidinančių duomenų.  M. Mykolaitytė-Slavėnienė detaliai aptaria tai, kas klaidina skaitytoją, bet būdama itin kukli ir ori moteris, nesileido į viešus ginčus ar straipsnyje nurodytų neteisingų faktų paneigimą: per spaudą nenoriu su atsiminimų skaitytojais ir kritikais leistis į polemiką. Neturiu tam nė laiko. Gal kada vėliau apibendrintai atsakysiu į visokius neaiškumus ir priekaištus.

Pasitikėjimu, bičiuliškais jausmais dvelkia 1970.08.28 d. laiškas iš Australijos į Los Andželą gyventi išvykusiam rašytojui Juozui Tininiui: Mane labai džiugina Jūsų prisikėlusi mūza! Sveikinu ir linkiu, kad ji daugiau niekad neužsnūstų... „Nida“ Jūsų naujojo novelių rinkinio vis dar neatsiunčia. O laukiu.“ Taip pat guodžiasi, jog nustojo rašiusi atsiminimus apie Putiną, nes paskelbtieji pluoštai <...> „kai kam“ nelabai patiko – esą aš pati per daug rašanti apie save... Dabar mes galime tuo pasidžiaugti, nes M. Slavėnienės gyvenimo epizodai dažniausiai aiškūs tik iš prisiminimų apie brolį arba laiškuose.

Su J. Tininiu tariasi ir dėl savo kūrybos, prašo atviro vertinimo. Laiškuose atsiskleidžia savitas požiūris į poeziją: Poezija, mano supratimu, yra daug didesnės vertės kūryba. Poeziją gali sukurti tik ypatingo talento rašytojai. Tokiais laikau Maironį, Brazdžionį, Aistį, V. Mačernį, Bradūną... (Jokiu būdu – Vėžį!). Kaip pavadinti šių laikų gausią modernią kūrybą, kuri eina poezijos vardu, o tačiau nėra poezija? Pagalvokite ir Jūs. Proza turi daugiau niuansų: romanas, apysaka, apybraiža, apsakymas, novelė ir kit. O eilėraštinės formos rašiniai – vis tik poezija ir poezija... Taip aš ir savųjų jokiu būdu negaliu vadinti poezija.

Artimus ir pasitikėjimu grįstus santykius su Bernardu Brazdžioniu, atveria ilgas, didelę dalį Australijoje praleistų metų trukęs bendravimas ir korespondencija.  B. Brazdžioniui lankantis Australijoje 1978 m., Magdalena sunkiai sirgo, tačiau jos mylimas poetas, bičiulis Bernardas Slavėnų namuose vis tik buvo priimtas, norint su juo pasimatyti ir atviriau, laisviau pabendrauti.

Laiškai B. Brazdžioniui dalykiniai, dažniausiai liečiantys V. Mykolaičio-Putino kūrybą, gyvenimo peripetijas. Vėliau, broliui mirus, atsiranda didelis rūpestis ir įsipareigojimas parašyti atsiminimus, išleisti brolio laiškus, rašytus Slavėnų šeimai į Australiją. Laiškuose ir trumpi pasakojimai, kuo gyvena Australijos lietuvių rašytojai, B. Brazdžionio kelionės į Australiją organizaciniai reikalai.

Tarp visų rūpesčių – ir eiliuotos Marijos litanijos autorystės nustatymas. Norėdami įsitikinti Putino autoryste, artimieji tyrinėjo, ieškojo duomenų. Laiške B. Brazdžioniui, 1971.10.05. rašo: Dėl Putino vardu sklindamos Lietuvoje Litanijos, man pavyko  tiek išsiaiškinti, kad ji vis dėlto gal ne Putino sukurta. Kada aš ją visą gavau ranka nurašytą Lietuvoje (prirašytą sąsiuvinį nelabai išlavintos rankos ir su gramatiškom klaidom), pasiskaičiusi, iškart labai suabejojau, kad tai būtų Putino kūryba. Litanija absoliučiai neturi Putino poezijai būdingų ypatybių (metafizinio elemento, stilistinio grožio). Nors litanijos eiliavimo technika nebloga, bet religinės minties interpretacija gana naivi, liaudinė, tikinčiai-tradicinė. Be to, maždaug prieš metus vienas asmuo, atvykęs iš Lietuvos, mane specialiai painformavo, kad Litanijos autorė esanti kažkokia Kubilienė (bene buvusi vienuolė). Ji plačiau literatūroj nesireiškianti, rašinėjanti tik šiaip sau, iš pamėgimo. Taip aš ir linkusi palaikyti nuomonę, kad Litanija ne Putino. <...> Ir mūsų, ne vien tik mano, bet visų literatūros darbuotojų atsakomingas uždavinys surasti tikrąjį autorių. Kaip jį surasti? Aš jau seniai bandau. Tuoj po Litanijos iškilimo viešumon užsieny, užklausiau Emiliją, ar po Putino mirties nerasta jų bute, stalčiuose Litanijos kūrimo žymių: rankraštinių juodraščių, eilučių derinimo ir pan. Emilija atsakė, kad jokių pėdsakų neužeita. Toliau tuo klausimu susirašinėjau su Al. Žirguliu, ir su Irena [Kostkevičiūte – J.I.]. Pradžioje jų nuomonės buvo lyg dviprasmiškos, bet vėliau, ypač Irena, pradėjo griežtai neigti, kad tai ne Putino, nurodydama, kaip Jums asmeniškai pasakojau, net dvi Litanijos autores. Taigi mano tokiu būdu (per laiškus) dėtos pastangos nepasiekė tikslo – autorius neišryškėjo. <...> Žodžiu, tenka ieškoti duomenų visur, kur jų būtų galima užtikti, o su sprendimu dar neskubėti. Gal kada ateis laisvo žodžio gadynė, ir Lietuvos rašytojams nereikės slapstytis po kaukėmis...

Ir išties, Lietuvai ėmus laisvėti, Sąjūdžio dvasios įkvėpti, atsivėrė besislapstantys religinės poezijos kūrėjai. Laisvo žodžio gadynė, anot M. Slavėnienės, leido mums pažinti poetę, vienuolę Mariją Katiliūtę-Lacrimą, kurios plunksnai priklauso tiek diskusijų ir tyrinėjimų sukėlusi Marijos litanija.

Diskusijas sukėlė ir B. Brazdžioniui atsiųsta brolio pirmojo laiško kopija. Laišką publikavo Lietuvių dienos. Tuomet teko rūpintis Putino gero vardo atstatymu, kurį B. Raila Lietuvių dienose apkaltino prisitaikymu sovietinei santvarkai.

O laiške B. Brazdžioniui, rašytame 1965 m. gegužės 17 d. M. Slavėnienė rūpinosi, kam galėtų perduoti savo archyvą apie V. Mykolaitį-Putiną, kad jis būtų saugus ir nedingtų, nes Australijoj gyvenančių lietuvių tautinis amžius labai trumpas ir po mūsų, jaunajai kartai, jau dabar labai apžalotai, visai bus be vertės tai, kas mums yra brangu. Taigi, man rūpi, kad dar pati tą medžiagą galėčiau perduoti į vietą, kur ji galėtų būti saugiai išlaikoma.

Laiškai Jurgiui Janavičiui, A. Veščiūnaitei – dalykiniai, apie  literatūros srities reikalus. Australijos lietuviai rašytojai priklausė Literatų būreliui, kurio užsiėmimai, popietės vykdavo kurio nario namuose. Išlikę kvietimai šiems kūrėjams į būrelio popietę. J. Janavičiui rengiant knygą Putino laiškai Australijon, susirašinėjo dėl laiškų publikavimo, knygos leidybos reikalų. Alės Rūtos rinkinyje – du itin šilti laiškai M. Slavėnienės laiškai, vienas jų, rašytas  1978.04.21 – su J. Slavėno prierašu.

Tyrinėjant vieno ar kito rašytojo gyvenimą, veiklą, tiksliausi faktai yra dokumentuose. Siuntoje su archyvalijomis iš M. Slavėnienės palikimo, atkeliavo įdomus dokumentas. Tai brolio V. Mykolaičio-Putino įgaliojimas seseriai Magdalenai dėl jo namų Kaune priežiūros tuomet, kai jam teko išsikelti į Vilnių. Įgalioju p-lę M. Mykolaitytę tvarkyti visus mano namo Kaune, Vaižganto g-vė 36 reikalus ir atstovauti bei pavaduoti mane ryšium su tais reikalais. Vilnius, 1943.X.1. Pasirašo prof. V. Mykolaitis. Įgaliojimą tvirtina Lietuvos Mokslų Akademijos sekretorius parašu ir antspaudu.

Įdomu vartyti ir kitą dokumentinę archyvaliją – Namų knygą Aukštaičių gt. 20. Ten V. Mykolaitis-Putinas kurį laiką nuomojosi butą. Namų savininkas Petras Šileika Vincą Mykolaitį įregistravo 1929 m. rugpjūčio 3 d., o Magdaleną Mykolaitytę – 1929 m. spalio 3 d. Abu išregistruoti 1932-03-17. Įrašas byloja: 1932 mt. Kovo 17 d. 16 val. išvyko į Vaižganto g. 18 Nr. Tikėtina, kad šiame bute gyveno ir būsimoji Putino žmona – Kvederaitė Emilija, duktė Liongino įregistruota 1931.VIII.18. Išvyko 1932 m. II.18 nežinia kur.

M. M. Mykolaitytės-Slavėnienės rinkinyje – taip pat iš Australijos parkeliavęs aplankas – autorės parengto, bet neišleisto eilėraščių rinkinio Parytys mieste mašinraščiai su taisymais ir prierašais.

Brazdžionio rinkinyje saugomi du M. Slavėnienės atsiųsti mašinraščiai: Keli epizodai iš Putino gyvenimo su J. Tininio taisymais ir pastabomis bei spaudai parengta publikacija Putino vienišumas, kurioje Putino nenorą būtų šurmulyje, jo polinkį į vienišumą aiškina lyg prigimtinį, būdingą visiems jo broliams ir seserims: O gal šias savo būdo ypatybes Putinas yra pavedėjęs iš savo motinos. Mūsų mama taip pat nebuvo mėgėja kaimo kūmučių susibūrimų, tarškių kalbų ir apkalbų. <...> Mūsų mama parodydavo kai kada nepakantumo ir mūsų šeimos jai nepatinkamuose savitarpio pokalbiuose ir juokavimuose. Tokiu būdu mūsų motina savo autoritetu, o ji juo tikrai buvo, darė nemažą įtaką mūsų šeimai. <...> Nuošalumas yra ne vien tik Putino būdo ypatybė, bet, daugiau ar mažiau, ir visų mūsų, Mykolaičių, vaikų.

Negausi fotografijų kolekcija. Muziejaus rinkiniuose saugoma tik viena portretinė proginė nuotrauka su dedikacija ir kelios mėgėjiškos nuotraukos iš Australijos laikotarpio: besidarbuojanti, beskaitanti savo namų sodelyje ar į šventę besirengianti su vyru Juozu ir dukra Rasa.

Bendrystę su poete S. Nėrimi liudija 1962 m. fotografo P. Karpavičiaus rūpesčiu išleista 1934-ųjų pavasarį Kaune, Laisvės alėjoje darytos nuotraukos reprodukcija iš S. Nėries rinkinio.

Siuntoje iš Australijos – ir V. Mykolaičio-Putino kūrybos knygos: Sukilėliai su autoriaus dedikacija seseriai, keli Raštų tomai: vieni su paties autoriaus, o paskutinieji, išleisti autoriui mirus – su redaktoriaus A. Žirgulio dedikacijomis Slavėnų šeimai.

Muziejuje saugome 1973 m. Australijoje, Minties spaustuvėje Sydnėjuje išleistą vienintelę Magdalenos Marijos Slavėnienės poezijos knygą Nežinomi keleiviai. Poezija 1966 m. buvo paskelbta Plunksnos klubo almanache Plunksna ir žodis, 1972 m. Australijos lietuvių poezijos rinkinyje Terra Australis, Australijos lietuvių metraštyje. Šios knygos taip pat yra muziejaus rinkiniuose.

1971 m. M. Slavėnienės rūpesčiu išleista J. Janavičiaus redaguota knyga Putino laiškai Australijon. Deja, joje nepublikuotas pats pirmasis 1947 m. brolio laiškas su raginimu grįžti į tėvynę.

1977 m. Londone išleista M. Mykolaitytės-Slavėnienės knyga Putinas mano atsiminimuose. Knygą autorė dovanojo poetui B. Brazdžioniui, jam besilankant Australijoje 1978 m. Joje daug šviesių vaikystės ir vėlesnių gyvenimo Lietuvoje kartu su broliu Vincu atsiminimų, leidžiančių mums pažinti ir pačią Mariją Magdaleną Mykolaitytę:  Bet ypač būdavo miela grėbti šienelį sodybos pievoje, visai įsitraukusioje į Ivoniškio miško pakraštį. Pačiame papievyje – keletas baltų, lieknų berželių, keletas lazdynų krūmų, aviečių šeimynėlių, žemuogių kupstelių. Betraukiant grėbliu sausą, kvepiantį šieną, kartais išsiverčia sultinga, išsirpusi, kiek apvytusi žemuogė, šienpjovio pakirsta. Šią prarijus, jau nebeiškenti: meti grėblį ir neri pagirin pasmaguriauti: tave traukte traukia skaniom savo gėrybėm ir žemuogių kupsteliai, ir avietės, ir riešutai. O kai šienas būdavo jau sugrėbtas ir sukrautas į kūgelius, namo nesiskubindavome. Išsitiesdavome ar tai prie vieno kurio kūgelio, ar berželio pavėsyje ir... moderniškai sakant, „piknikaudavome“: juodos duonos riekė su aptirpusiu ant jos sviestu ir apšilusiu sūriu, užsigeriant saldžiarūgščia gira – kas gali būti skanesnio! O ir pats poilsis – koks mielas, koks saldus!

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė