„Skambiai būtų pasakyta, jog mane kaip asmenybę ir rašytoją suformavo gimtasis miestas Kaunas, tačiau vis suabejodavau, ar tai nebus gražus melas. Pradėjęs gilintis į vaikystės prisiminimus supratau, įsitikinau, jog tai joks melas, o plika tiesa, kurios nėra ko gėdytis, nors kaimiškojo kilimo rašėjų akimis žvelgiant, – gimti Kaune – vos ne mirtina nuodėmė, kažkokia gėdos žymė kaktoje…“
Štai šia daug sakančia pastraipa savo prisiminimus pradeda prozininkas ir dramaturgas Leonidas Jacinevičius. Trumpai, bet intensyviai kūręs ir gyvenęs L. Jacinevičius, spėjo išleisti 11 novelių, apysakų, romanų ir pjesių knygų. Literatūros kritikė hab. dr. Jūratė Sprindytė taip apibūdina L. Jacinevičiaus kūrybos ypatumus: „Miestietiškojo mentaliteto reiškėjas prozoje, analizuojantis maištaujančio jaunuolio ir besiblaškančio intelektualo situaciją 7–9-ojo dešimtmečių slogutyje. Svarstoma kartos, gimusios „ant betono“, šaknų problema, nerimo ir įtampos šaltiniai, pasaulėjautoje vyraujantis reliatyvumo pojūtis.“
L. Jacinevičiaus fondas Maironio lietuvių literatūros muziejuje nėra gausus (jį sudaro 227 vienetai eksponatų), bet pakankamai įvairiapusiškas ir įdomus. Iš vienuolikos jo parašytų knygų muziejuje saugomos devynios. Kai kurios jų autografuotos ir su dedikacijomis. Nors L. Jacinevičius parašė sąlyginai nedaug, tačiau jo kūryba buvo populiari ir dažnai verčiama į kitas kalbas. Muziejuje saugomi jo kūrybos leidimai rusų, latvių, lenkų, ukrainiečių, slovakų, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Rankraštyne yra jo garsaus romano „Arbata penktą valandą ryto“ rankraštis-mašinraštis (1978 m.), apsakymai „Apgausime vasarą“, „Bilijardas“, „Bulvarinė istorija“, „Tema eilėraščiui“; pjesės „Lietuviški fortepijonai“, „Rožės Šekspyrui“; scenarijai „Paslapties zona“, „Tarnautojas Rokas“; autobiografijos fragmentas ir keli kritikos straipsniai. Neformalius L. Jacinevičiaus santykius su draugais atspindi Sauliaus Šaltenio ir Sigito Gedos laiškai jam. Kūrybos ir vertimų reikalai aptarinėjami L. Jacinevičiaus susirašinėjime su Algirdu Landsbergiu, Icchoku Meru, Robertu Keturakiu, Bela Zaleskaja, Alfonsu Sukovskiu. Ypatingai šilti ir nuoširdūs L. Jacinevičiaus vaikystėje ir studijų metais rašyti laiškai motinai – Justinai Navikaitei-Jacinevičienei. Laiškų fonde saugomi ir keli žmonos Audronės ir sūnaus Andriaus sveikinimai vyrui ir tėvui. Savo kategoriškumu ir demagogija išsiskiria pasipiktinusios tarybinės pilietės laiškas apie L. Jacinevičiaus apysaką „Maratonas“ „Pergalės“ žurnalo redakcijai (1968 m.)
L. Jacinevičiaus fotografijų fonde saugoma 18 portretinių jo nuotraukų, 15 – su šeimos nariais ir artimaisiais ir 36 grupinės nuotraukos, kuriose L. Jacinevičius nufotografuotas su kitais rašytojais ir kultūros žmonėmis įvairių renginių, kelionių, susitikimų su skaitytojais ir pan. metu. Šiame fonde saugomos kelios L. Jacinevičiaus vaikystės nuotraukos, kuriose jis nufotografuotas su broliu dvyniu Aurelijumi, tėvu Antanu Jacinevičium-Jasiūnu – tarpukario Lietuvoje žinomu literatu ir mama – Justina Navikaite-Jacinevičiene. Yra ir keletas fotomenininko Romualdo Rakausko nuotraukų iš ciklo „Įkvėpimo žemė“, kuriose L. Jacinevičius matomas įvairiose gimtojo Kauno vietose, susijusiose su jo vaikyste ir jaunyste. Iš grupinių nuotraukų verta paminėjimo „Komjaunimo tiesos“ redakcijos darbuotojų futbolo komanda (apie 1965-1967 m.), kurioje matomi: kritikas Stasys Lipskis, L. Jacinevičius, visuomenės veikėjas, diplomatas Justas Vincas Paleckis ir kiti žinomi literatai ir žurnalistai. Kitoje nuotraukoje matome Lietuvių rašytojų delegaciją Gruzijos mieste Goryje (Stalino gimtinėje) 1978 m. Čia nufotografuoti Algimantas Bučys, Leonidas Jacinevičius, Juozas Aputis, Vytautas Martinkus ir literatūros kritikas Petras Bražėnas. Nufotografuotas ir 1989 m. įvykęs literatūros vakaras kalėjime. Jame dalyvavo rašytojai Alfonsas Maldonis, Vytautė Žilinskaitė, literatūros kritikė Jūratė Sprindytė, Leonidas Jacinevičius, Edvardas Uldukis ir Raimondas Kašauskas.
L. Jacinevičiaus darbinę biografiją iliustruoja muziejuje saugomi dokumentai. Tai jo dienraščio „Komjaunimo tiesa“ darbuotojo pažymėjimas, „Nemuno“ žurnalo redakcijos darbuotojo pažymėjimas ir Maskvos M. Gorkio literatūros instituto klausytojo pažymėjimas. Yra ir keli rašytojo memorialiniai daiktai: laikrodis, du parkeriai ir pieštukai.
Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas