Išeivių literatūra

Lyginant su didžiaisiais Maironio lietuvių literatūros muziejuje (MLLM) saugomais išeivių autorių rinkiniais (S. Santvaro, A. Gustaičio, A. Vaičiulaičio), Londone gyvenusio rašytojo, redaktoriaus Kazimiero Barausko-Barėno fondas nėra gausus. Gimęs Panevėžio apskrityje ir tame mieste baigęs gimnaziją, savo archyvą jis paliko Panevėžio apskrities Gabrielės-Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai. Be rankraščių, senų dokumentų, kraštiečiams atiteko ir rašytojo asmeninė biblioteka, kurią sudarė apie 4000 knygų. Kaip skelbiama 2007 m. išleistame leidinyje „Panevėžio krašto išeivijos kultūrinis palikimas“, knygos yra laisvai prieinamos skaitytojui. Taip pat biblioteka įsteigė Kazimiero Barėno literatūrinę premiją, kuri skiriama jauniems autoriams už geriausią prozos knygą.
Kad ir nėra gausus, MLLM saugomas K. Barėno rinkinys pakankamai informatyvus. Kartu su kitų rašytojų archyvais mus pasiekė pluoštelis K. Barėno rašytų laiškų. Dauguma jų rašyti ranka, ant melsvų lapų, kurie susilanksto į vokus. Iki senatvės rašytojas išsaugojo smulkią, taisyklingą, lengvai įskaitomą rašyseną. Keletas laiškų rašyti A. Baronui, kur atvirai pasakojama apie savo knygų leidybos problemas. Visas pluoštas susirašinėjimo su rašytoja N. Mazalaite, kurios vis prašė talkininkauti savo sumanytame ir leistame literatūros metraštyje „Pradalgės“. To paties K. Barėnas prašė daugelio, tad vienaip ar kitaip išsakomas prašymas atsiųsti medžiagos, kurią būtų galima įdėti į metraštį, vis pasikartoja jo laiškuose kaip priedainis. Net ir šie laiškai nėra sausi, jų autorius nepamiršta pasiteirauti apie respondentų gyvenimą, atvirai dėsto apie savąjį, kuris daugiausiai siejasi su darbu, „Nidos“ knygų klubo veikla, kur Kazimieras ilgus metus redaktoriavo. Būdamas bene vienintelis Londono lietuvis, kuriam taip rūpėjo knygos, jų leidyba ir sklaida, K. Barėnas neskirstė gyvenimo į dalykinį ir asmeninį, tad iš jo laiškų matosi ir jo darbinė veikla, ir jo asmenybė. Po vieną laišką turime L. Dovydėnui, J. Gimbutui, J. Girniui, A. Landsbergiui, kur jis sveikinamas, laimėjus LRD premiją. Tuo tarpu „Draugo“ kultūrinio priedo redaktoriui K. Bradūnui siųstų laiškų susidaro daugiau nei 50.
Išlikęs gausus susirašinėjimas su Ale Rūta dėl jos knygų leidybos Londone. Taip pat iš laiškų aiškėja, kad mainėsi knygomis su JAV apsistojusiais rašytojais, nes S. Santvarui dėkoja už atsiųstas knygas. Laiškai skrieję į abi puses, nes prie K. Barėno rašytųjų yra S. Santvaro prierašai „Atsakyta“ ir nurodyta atsakymo data.
Gerokai mažiau laiškų, rašytų K. Barėnui. I. Šeiniaus (viso 5) ir Jurgio Savickio (1957 05 01) laiškelių yra tik kopijos. Jas K. Barėnas pats atsiuntė muziejui, palydėdamas laiškeliu: „Perskaitęs „Literatūroje ir mene“ Nijolės Raižytės straipsnį apie J. Savickį ir Ig. Šeinių, sakau, gal reikia Maironio muziejui pasiųsti atspaudus jų laiškų. Pasirodo, Ig. Šeiniaus turiu net penketą, o J. Savickio radau tik vieną“ (2000 01 06). Taip pat turime kopijas V. Šlaito rašytų laiškų. Rašytojai, abu gyvendami Anglijoje, buvo gana artimi, tad jų susirašinėjimas turėjęs būti tikrai įdomus. Deja, V. Šlaitas savo archyvo nekaupė – nelaikė net knygų, o gautus laiškus perskaitęs sudegindavo, tad ką jam rašė bičiulis Kazimieras, turbūt nebesužinosime. Jo paties rašytieji laiškeliai yra neilgi, palydintieji vieno ar kito kūrinėlio siuntimą. Keletas senesnių rašyti dar abiems rašytojams gyvenant Eccles mieste – pirmojoje stotelėje atvykus į Didžiąją Britaniją.
Įdomūs yra E. Cinzo, gyvenusio Belgijoje, laiškų mašinraščiai, pasakojantys apie vizitus į Lietuvą, tenykštę aplinką ir nedrąsiai raginantys apsilankyti pačiam. Atgal skriejo K. Barėno laiškeliai su komplimentais knygai „Švento Petro šunynas“ bei klausimais dėl galimybių perduoti kokių nors knygų į Tėvynę. Ryšius su Lietuva, jos rašytojais rodo ir išlikę laiškai J. Avyžiui, kurių viename rašoma: „Abu [su žmona – aut. past.] sakome labai ačiū už puikią dovaną – „Degimus“ ir Lietuvos gaiviais vėjais dvelkiančią dedikaciją. Taip, puiki knyga kaip ir visos kitos, kurias parašė Jonas Avyžius, ir iš jų iš tiesų gali pajusti, kas vyksta Lietuvoje. Visada sakau, kad geras romanas daug tikriau pristato, kas vyksta, keleriopai geriau perduoda laikotarpio dvasią, negu istorija. Istorija būna sausa net ir tais atvejais, kai joje pateikiama detalių smulkmenų, o talentingo rašytojo sukurtas romanas perduoda pulsuojančią laikotarpio gyvybę. Taigi, ir „Degimus“ skaitydami tikrai jaučiame vėjus, kokie dabar pučia Lietuvoje“ (1983 04 18).
Kadangi Kazimiero gyvenime aktyviai dalyvavo žmona Marija, fondą papildo ir jos susirašinėjimai su vyro plunksnos bičiuliais.
Svarbi kiekvieno rašytojo archyvo dalis – jo parašytos knygos. Dedikacijos knygas suasmenina, neretai rodo ir tarp žmonių esantį santykį. Tarp K. Barėno knygų dauguma dedikuotų LRD nariams. Dedikacijos trumpos: „Antanui Gustaičiui, bičiuliui ir poetui su linkėjimais iš Londono K. Barėnas“; „Poetui ir kritikui gerb. Alf. Nykai Niliūnui su linkėjimais iš Londono K. Barėnas“. Dažnoje dedikacijoje pridedami tie linkėjimai iš Londono. Smagi trumpa dedikacija įrašyta tam pačiam A. Gustaičiui knygoje „Dvidešimt viena Veronika“ – „Antanui Gustaičiui nuolankus senas vaikinas K. Barėnas“. Su dedikacijomis ir be, muziejus turi visas K. Barėno parašytas ir išleistas knygas: tiek pasirodžiusias Londone, tiek vėliau – Lietuvoje. Saugome ne tik grožinę, bet ir kitokio pobūdžio rašytojo kūrybą: turime visus 10 metraščio „Pradalgė“ numerių, skaitymų vaikams ir suaugusiems knygelę „Sauja derliaus“, sudarytą iš įvairių lietuvių prozininkų kūrybos, abi enciklopedinio leidinio „Britanijos lietuviai“ dalis, J. Hilton „Sudie, pone Čipse“ vertimą. Gražiai rinkinį papildo ir J. Peleckio-Kaktavičiaus išleista K. Barėno monografija.
Knygos pirmiausiai gimsta rašytojo galvoje, o vėliau „nutupia“ rankraščiuose. K. Barėno kūrybos, nors ne itin daug, turime ir rankraščių, ir mašinraščių pavidalu. Saugome LRD premija apdovanotos novelių knygos „Pati apatinė pakopa“ mašinraštį su autoriaus taisymais. Archyvą puošia novelių „Dingusi upė“, „Namie geriausia“, „Brangučiai“, 25 lapų apimties „Plėšikai“ ir kt. rankraščiai. Kai kurie nepilni, bet ir fragmentas, užrašytas autoriaus ranka, yra svarbus kultūrinis palikimas, kartais papildantis žinias apie autorių ar iliustruojantis kur5 nors jo gyvenimo etapą. Pvz., novelė „Medis“ rašyta ant siūlų etikečių. K. Barėnas būtent čia pradėjo savo prozininko kelią – fabrike prižiūrėdamas siūlus sukančias mašinas, užrašams naudodamas senas siūlų etiketes. Iš senesnių rankraščių turime 1946 m. rašytų eilėraščių kopijas.
Bičiuliškas artumas su V. Šlaitu taip pat pastebimas tyrinėjant rankraščius. Nors nėra nei vienos bendros nuotraukos, rankraštyne yra keletas mašinraščiu rašytų dalykų, kurie neleidžia abejoti dėl Barėno domėjimosi tiek V. Šlaito kūryba, tiek gyvenimu: saugome jo rašytą poeto monografiją ir užrašytą jo kalbą atsisveikinant su anksčiau išėjusiu bičiuliu.
Mažokai K. Barėno nuotraukų ir su kitais rašytojais. Kadangi gyveno Anglijoje, o ne JAV, kaip dauguma, kitų rašytojų fonduose K. Barėno nuotraukų apskritai nėra. O ir kaip prašomas nuotraukos tuometiniam LRD pirmininkui P. Jurkui rašė: „ Su fotografijomis blogi reikalai. Nesu mėgėjas fotografuotis, tai jei koks mėgėjas spragteli, tai mėgėjiškai ir išeina“ (1993 11 28). Iš tiesų jo fonde randame tik keletą išdidintų profesionalių nuotraukų. Kitos – momentinės sugautos akimirkos, kuriose rašytojas vienas arba su žmona Marija. Didesnė dalis mūsų turimų nuotraukų darytos jau po 1980-ųjų, tad plačiau iliustruoja vėlyvesnįjį laikotarpį. Daug nuotraukų iš namų aplinkos, sode, prie namų, matosi dalis asmeninės bibliotekos. Ne vienoje jų Kazimieras su savo pamėgta juoda berete. Šias nuotraukas K. Barėnas pats perdavė MLLM, palydėdamas siuntinį fonde tebesaugomu laiškeliu Virginijai Paplauskienei (Išeivių literatūros skyriaus vedėjai). Iš Vokietijos, pirmosios stotelės traukiantis į Vakarus, yra tik viena nedidukė portretinė nuotraukėlė, matyt, dovanota būsimajai žmonai, su dedikacija kitoje pusėje: „Mielajai Marijai Kazimieras. Neustadt (Vokietija), 1947.IV.7“. Viena šio laikotarpio nuotrauka tėra ir žmonos – su bendradarbiais prie Neustadto mokyklos, apie 1946 m. Taip pat turime kopijas keleto nuotraukų, darytų apie 1930 m. Lietuvoje. Vienoje būsimasis rašytojas vienas, kitoje – su broliais. Originalai saugomi G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje.
Iš fotografijų skleidžiasi ir įvairios pažintys: yra nuotraukos, kur K. Barėnas užfiksuotas dviese su Z. Juru, Lietuvių namų bendruomenės pirmininku V. O‘Brien, J. Paleckiu, V. Kelertiene. Įamžintas ir 90-mečio minėjimas, kurį teko garbė atšvęsti ir Lietuvos ambasadoje, apjuostam Lietuvoje austa juosta su sveikinimu, kurią atvežė kun. R. Mikutavičius. Ne visos nuotraukos oficialios: yra viena, kur su bičiuliais sodyboje gurkšnoja alų, nors buvo žinomas kaip itin saikingai besimėgaujantis žalingais įpročiais. Kadangi K. Barėnas aktyviai dalyvavo Lietuvių bendruomenės gyvenime, renginiuose, yra nemažai akimirkų iš lietuvių namuose vykusių susitikimų. Labai graži nuotrauka su R. Baubliu ir S. Santvaru šalia lietuvių namų. Atskirose fotografijose pagauti „Santarvės“ suvažiavimo dalyviai, taip pat Mančesterio lietuviai, kur moterys, tarp jų ir M. Barėnienė, pasipuošusios tautiniais kostiumais. Vienoje vėlesnių nuotraukų matyti ir lietuvių namus Londone belankantys Bernardas ir Aldona Brazdžioniai. Pagalbiniame fonde saugomos ir bičiulių nuotraukos su dedikacijomis, skirtomis K. Barėnui.
Besidomintiems K. Barėno kūryba, šią užduotį labai palengvino pats autorius. Jis darėsi straipsnių apie savo kūrybą kopijas ir stropiai suklijavo jas į 3 albumus, priekyje netgi pridėdamas mašinraščiu atspaustą turinį. Kad apie K. Barėną buvo rašoma, jog jis buvo įdomus, rodo ir S. Santvaro fonde esantis mašinraštis „Kazimiero Barėno vargdienių epas“. Naudojantis muziejaus archyvais, kritikų nuomonę galima papildyti sava, nes yra ne tik kritikos straipsniai, bet atskirai saugomos iškarpos su K. Barėno straipsniais, spausdintais jo ilgus metus redaguotame laikraštyje „Europos lietuvis“, taip pat „Dirva“, „Tėviškės žiburiai“ ir kt.
Kadangi „Nidos“ knygų klubas, kur buvo leidžiamos lietuvių autorių knygos, buvo neatskiriama K. Barėno gyvenimo dalis, jo archyve saugome ir šio klubo-leidyklos lankstuką. Atsakomybę už „Nidos“ knygų klubo leidžiamą spaudą K. Barėnas perėmė kartu su laikraščio „Europos lietuvis“ redaktoriaus kėde, ir šias pareigas, kaip ir kitus savo darbus ar įsipareigojimus priėmė labai atsakingai.
Sudėjus į vieną vietą, iš šių trupinėlių, iš atskirų gyvenimo detalių, kai nuotraukos papildo laiškus, o rankraščiai – knygas, dėliojasi įdomus ir prasmingas šio darbštaus Didžiosios Britanijos lietuvio gyvenimas. 
 

       Parengė Išeivių literatūros skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė