Karolina Praniauskaitė (1828–1859) – poetė, pirmoji moteris, įėjusi į lietuvių literatūros istoriją. Ji pirmoji išvertė į lietuvių kalbą J. I. Kraševskio „Vitolio raudos“ ištrauką apie Eglę žalčių karalienę „Žalčio motė“ (išspausdinta L. Ivinskio „Kalendoriuje“ 1859 m.). Išleido eilėraščių rinkinį lenkų kalba „Piosneczki“ („Dainelės“) 1858 m. ir eiliuotą pasakojimą apie Žemaičių Kalvarijos atlaidus lenkų kalba „Festyna Wielkiej Kalwaryi na Žmudzi“ („Didžiosios Kalvarijos Žemaičiuose šventė“) 1856 m. Ši knyga ir yra vertingiausias K. Praniauskaitės rinkinio eksponatas. Rinkinyje taip pat yra nuotraukų, darytų K. Praniauskaitei skirtų ekspedicijų metu. Tai nuotraukos, darytos Telšiuose ir Telšių r., kuriuose užfiksuoti poetės gimtinės vaizdai – buvusio Padurbinio dvarelio vieta, netolima kalvelė ir šimtametis ąžuolas, prie kurio vaikščiojusi ir kūrusi K. Praniauskaitė. Dabar čia pastatytas koplytstulpis poetei (autorius – S. Kaminas). Nuotraukose atsispindi ir gyvenimas Telšiuose – dabartinės Sedos gatvės vieta, kurioje stovėjęs katiliaus Danilevičiaus namas, kur poetė gyvenusi su motina, jos lankyta Telšių katedra, Masčio ežero pakrantės. Dalis nuotraukų daryta Utenoje. Čia pas brolį Utenos kleboną Otoną Praniauską poetė gyveno nuo 1858 m. iki savo mirties 1859 m. Nuotraukose užfiksuotas Senasis Utenos paštas, iš kurio stoties 1858 m. rudenį į Peterburgą išvyko A. Baranauskas, paskutinį kartą pasimatęs su bičiule poete K. Praniauskaite, atvedusia jį į lietuvių literatūrą. Rinkinyje yra keletas spaudinių, kuriuose rašoma apie poetę ar atsispindi aplinka, kurioje ji gyveno (žurnalai, atvirukai).
Parengė muziejininkė Audronė Gedutienė