Išeivių literatūra

Rašytojos Karolės Pažėraitės (1903 08 06–1988 06 08) Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas rinkinys nėra gausus – jame saugoma šiek tiek daugiau nei šimtas eksponatų: autorinės knygos, portretinės nuotraukos, laiškai, rašyti bičiuliams kūrėjams ir dokumentai, liudijantys, kad K. Pažėraitė priklausė rašytojų draugijai. Dalis K. Pažėraitės gyvenimo faktus atspindinčių eksponatų yra Kotrynos Grigaitytės, Alės Rūtos, Nelės Mazalaitės, Antano Vaičiulaičio, B. Brazdžionio, Petro Babicko ir S. Santvaro rinkiniuose.


K. Pažėraitė išleido penkias knygas: apysaką jaunimui „Nusidėjėlė“ (1936 m. Kaune – 1-as leid. ir 1952 m. Adelaidėje – 2-as leid.), romaną „Liktūnas“ (1948 m. Vokietijoje), apsakymų rinkinį „Didvyrių žemė“ (1954 m. San Paule), romanus „Anapilio papėdėje“ ir „Svetimi vėjai“ (1971 m. ir 1982 m. – Jungtinėse Amerikos Valstijose). Dalis saugomų knygų priklauso K. Pažėraitės bičiulių rašytojų memorialinėms bibliotekoms ir yra su autorės dedikacijomis. Iš viso muziejuje saugoma daugiau kaip dvidešimt K. Pažėraitės knygų.


1988 metų rugsėjo mėnesio „Lietuvių dienų“ žurnalo numeryje istorikas Vytautas Plukas straipsnyje „Karolės Pažėraitės literatūrinis palikimas“ aptaria rašytojos kūrybą: „1936 metais „Sakalo“ grožinės literatūros leidykla išleido K. Pažėraitės didesnę apysaką „Nusidėjėlė“, kurioje vaikiška, neapgalvota klaida, prieš šv. komuniją vėliau skaudžiai atsiliepia mergaitės psichologijai. Jaunimą, ypač moterišką, apysaka domino ir jaudino.“ „Nusidėjėlė“ yra vienintelė K. Pažėraitės knyga, išleista Nepriklausomoje Lietuvoje. Kitos knygos išleistos išeivijoje, tačiau kūryboje vyrauja ryškūs tėvynės vaizdai. V. Plukas rašo: „Čia [Brazilijoje] parašė ir 1954 m. išleido apsakymų rinkinį „Didvyrių žemė“ <...>. / Dar prieš pat išsikėlimą į Pietų Ameriką, 1948 m. Vokietijoje, Eichstaett-Rebdorfe „Sūduvos“ leidykla buvo išleidusi jos dviejų dalių romaną „Liktūnas“, kur vaizduojamas vienos šeimos gyvenimas nepriklausomos Lietuvos laikotarpyje. / 1971 metais, autorei tebegyvenant Brazilijoje, „Draugo“ Lietuviškos Knygos Klubas Čikagoje išspausdino K. P. romaną „Anapilio papėdėje“, kurio siužetan autorė įpynė epizodų iš tragiškai mirusio jauno visuomenės veikėjo gyvenimo Jurgio Krasnicko (1902–1922), panaudodama autentiškų jo eilėraščių. Šiame romane autorė vaikystę praleidusi Dzūkijoje, vaizdžiai piešia Dzūkijos gamtovaizdį, jos apylinkių ir ežerų koloritą, rodo besikuriančios Lietuvos idealistiškai nusiteikusį jaunimą, panaudodama savo dienoraščių ištraukas. „Anapilio“ vardą autorė paėmė iš J. I. Kraševskio trilogijos, kur Anapiliu vadinamas aukštas kalnas, į kurį lipa mirusiųjų vėlės. Šis žodis buvęs gyvas visą laisvosios Lietuvos laikotarpį Dzūkijoje. <...> / 1982 m. Čikagoje Morkūno spaustuvė išspausdino dar vieną K. P. beletristinę knygą – „Svetimi vėjai“; jame autorė vaizduoja kelių asmenų gyvenimą nuo Lietuvos nepriklausomybės laikų iki dienų Vakarų Vokietijos stovykloje Eichstaett-Rebdorf.“


Nemaža šūsnis (virš 80 vnt.)  Karolės Pažėraitės laiškų yra saugoma rašytojos bičiulių, kitų rašytojų rinkiniuose: laiškai Alei Rūtai, Nelei Mazalaitei, Stasiui Santvarui, Kotrynai Grigaitytei, Antanui Vaičiulaičiui, Bernardui Brazdžioniui ir Petrui Babickui. Susirašinėjime atsiskleidžia rašytojos asmenybė, santykiai su kitais rašytojais, požiūris į kūrybą. Laiške  Alei Rūtai 1969 m. kovo 15 dieną K. Pažėraitė pasakojo perskaičiusi bičiulės romaną „Prisikėlimas“ ir rašė: „Žinai, kas man labiausiai patiko Tavo knygoj, kad Tu moki kelti žmogų į šviesą taip meniškai, be tendencijos. Aš savo naujoj knygoj Anapilio Papėdėje tą pat darau, bet nemeniškai ir tendencingai. Bet kitaip man neišeina, nes vaizduoju savo asmeniškus išgyvenimus. Jau baigiu taisyti, ieškosiu leidėjo.“ Laiškas rašytas K. Pažėraitei gyvenant Cicero mieste, Amerikoje. Iki šios šalies rašytoją vedė ilgas, ganėtinai sunkus išeivės kelias. Muziejuje saugomas 1946 m. sausio 16 dieną rašytas K. Pažėraitės laiškas poetui B. Brazdžioniui: „Gerbiamas kolega, / Tamstos pr. m. IV 2 d. laiškas mane tik šiomis dienomis pasiekė. Ar nekeista? Labai dėkinga, o ypač už eilėraščius, kurie taip gaivinančiai nuteikia. „Per pasaulį keliauja žmogus“ Eichstätte eina iš rankų į rankas. Literatūros ir muzikos vakaruose ir suaugę, ir gimnazistai deklamuoja tik Tamstos eilėraščius.“ Taip pat K. Pažėraitė užsimena apie tolimesnius planus ir laukiančią kelionę: „Jei bus galima, vyksiu Brazilijon pas brolį, pasiturintį prekybininką prie Sao Paulo. Jei likimas mus visus išblaškytų, prašau pasižymėti mano brolio adresą...“ Iš Vokietijos laikotarpio saugomi K. Pažėraitės laiškai rašytojui Stasiui Santvarui. 1948 metų balandžio 8 dieną rašė apie organizuojamą literatūros renginį: „Tikiuos, kad Jūs jau gavote mūsų skaučių kvietimą atvykti į 25 bal. pas mus ruošiamą moterų literatūros popietę. Labai labai lauksim.“ Laiško pabaigoje prierašas: „P. S. Siunčiu rašyt. draugijos mokestį.“


Neilgai trukus, K. Pažėraitei teko atsisveikinti su bičiuliais Vokietijoje, rašytojos kelias suko Brazilijos link. Gyvendama Brazilijoje K. Pažėraitė mokytojavo, bendradarbiavo spaudoje, dalyvaudavo organizacijose, apie savo veiklą ir gyvenimą laiškuose pasakojo bičiulėms Nelei Mazalaitei ir Alei Rūtai. 1963 m. kovo 23 dieną rašytojai Kotrynai Grigaitytei rašė jau iš Kolumbijos: „Brangioji Katriute! / Sveikinu Tave laimėjusią Draugo Premiją. Tu neįsivaizduoji, kaip aš džiaugiuos Tavo laimėjimu. Visuomet su pasigėrėjimu skaitau Tavo kūrinius ir Tavo eilės puošė ne tik Mūsų Lietuvą, Brazilijoje, bet ir dažnai pateikdavom per radiją.“ Tame pačiame laiške bičiulei užsimena, kad planuoja vykti į Jungtines Amerikos Valstijas „kaip rezidentė“, turi numačiusi tarnybas, mano, kad dar gali tekti išsikelti iš Kolumbijos. Taip ir įvyko, rašytoja savo gyvenimo kelionę baigė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Muziejuje saugomas vienas iš paskutiniųjų K. Pažėraitės laiškų – tai 1983 m. liepos 23 d. laiškas Alei Rūtai: „Malonu, kad mano „Svetimi vėjai“ Tau patiko. Rankraštis išgulėjo pas mane virš 10 metų.“


Rinkinyje saugomi du dokumentai liudija, kad K. Pažėraitė priklausė rašytojų draugijoms. Pirmasis – Lietuvių Rašytojų Draugijos pažymėjimas, išduotas 1938 metų vasario 9 dieną Lietuvoje: „Lietuvių Rašytojų Draugijos Valdyba liudija, kad šio bilieto savininkas p. Karolė Pažėraitė yra Lietuvių Rašytojų Draugijos tikras narys ir turi teisę naudotis įstatymų bei atitinkamų įstaigų parėdymų rašytojams teikiamais palengvinimais.“ Dokumentas patvirtintas Lietuvių rašytojų draugijos antspaudu ir pirmininko Juozo Grušo parašu. Antrasis – Lietuvių rašytojų tremtinių draugijos liudijimas Nr. 30, išduotas 1947 m. sausio 3 d., patvirtintas Lietuvos Rašytojų Tremtinių draugijos antspaudu ir pirmininko Stasio Santvaro parašu. Abiejuose dokumentuose įklijuotos K. Pažėraitės portretinės nuotraukos.  Nuotraukų išlikę labai nedaug. Rinkinyje saugomos dvi 1938 metų vasario 8 dieną fotografo K. Baulo darytos portretinės nuotraukos. Jų antrose pusėse yra dedikacijos Nelei Mazalaitei. Vienoje rašoma: „Mokykis iš manęs „rimtumo“ ir „gyvenimo išminties“, Nele / Tavo Karolė / Kaunas, 1938. II. 8.“ Nuotraukos paženklintos laiko – trupančiais kraštais ir blunkančios. Dar dvi nuotraukos yra saugomos poeto B. Brazdžionio rinkinyje: portretinė 1938 metų nuotrauka, daryta Kaune ir rašytoja Brazilijoje, vilkinti lietuvių tautinius rūbus. Nuotraukos antroje pusėje fotografo iš San Paulo antspaudas. Likusios nuotraukos saugomos rašytojos bičiulių N. Mazalaitės ir G. Tulauskaitės rinkiniuose. Vienoje nuotraukoje – K. Pažėraitė tarp 1947 m. Lietuvių rašytojų suvažiavimo Augsburge dalyvių, kitoje – 1948 m. Eichstätt mieste vykusiame moterų rašytojų literatūros vakare. Trečioje nuotraukoje – bičiulės Karolė Pažėraitė ir Gražina Tulauskaitė apie 1970 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose.


Tikėtina, vieną 1938 metų Kaune darytą nuotrauką K. Pažėraitė B. Brazdžioniui siuntė kartu su savo autobiografija, kuri buvo reikalinga B. Brazdžionio redaguotam „Tremties metų“ almanachui. Jame publikuota ištrauka iš tuomet ruošiamo spaudai romano „Liktūnas“. B. Brazdžionio rinkinyje saugoma K. Pažėraitės autobiografija yra vienintelis muziejuje turimas rašytojos rankraštis.


Dvi archyvalijos – nuotrauka ir piešinys – liudija rašytojos pažintį su dailininku Jonu Rimša. Dailininko portretinės nuotraukos dešiniajame kampe įrašas: „Didžiai Gerbiama College / Karole Pažėraite / Su pagarba / Jonas Rimša / S. C. De Bariloche / 1953“. Piešinyje dailininkas vaizduoja tarp daugybės lagaminų stovintį vyrą ir ieškantį paso. Piešinio viršuje užrašas: „Ma, San Genaro en cual asta mi pasaporte“ [Šventasis Januarijau, kur mano pasas], apačioje įrašyta data: 1961.01.27.


Negausus Karolės Pažėraitės rinkinys atskleidžia asmenybės, nenuilstančiai ieškančios galimybių kurti, gyvenimą. 1956 metų kovo 5 dieną laiške Nelei Mazalaitei rašė: „mūsų, kūrėjų <...> laimė glūdi galėjime išsilieti popieriuje.“


Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Vaiva Balickienė