Jurgis Kunčinas (1947–2002) – vienas pirmųjų sovietinės tikrovės liudytojų be režimo apribojimų. Jo romanai ir apsakymai, pasirodę nepriklausomybės aušroje, daugiausiai pasakoja apie žmogaus gyvenimą sovietmečiu.
Gaila, kad tokios ryškios asmenybės archyvas, saugomas MLLM, nėra itin didelis, tačiau gana informatyvus. Tarp knygų – daugiausiai sovietmečio pabaigoje rašyti ir vėliau išleisti eilėraščių rinkiniai „Takas per girią“ (1977), „Liepų ratas“ (1988), „Namai be žiburių“ (1991). Po metų (1992) pasirodė ir pirmasis J. Kunčino parašytas romanas „Glisono kilpa“. Knyga išleista Kaune, tad 1995 m. J. Kunčinas dedikacijoje pirmajame lape įrašęs: „Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejui! Primindamas, kad pirmasis – šis! Mano romanas buvo išleistas būtent Kaune! Nuoširdžiai – Jurgis Kunčinas, Vilnius, 1995 05 30“. Turime ir kitus autoriaus kūrinius – nuo knygelės vaikams „Labas, sraige, kur eini?“ (1989) iki paskutiniojo, nespėto užbaigti ir bičiulių išleisto romano „Pjūti fjūūt! Arba Netiesų dvaras“ (2004); P. Mikėnaitės ir Antano A. Jonyno sudarytos pomirtinės eilėraščių rinktinės, iliustruotos piešiniais iš J. Kunčino archyvų „Malūnų gatvė be malūnų“ (2017). Na, ir „Tūla“ – populiarusis J. Kunčino romanas, kurio leidimai buvo kartojami. MLLM turi 3 leidimus lietuvių kalba ir vieną anglišką (išversta E. Navickas, JAV, 2016). Kadangi J. Kunčinas buvo puikus germanistas, turime keletą jo verstų knygų.
J. Kunčino rankraščiai – tikrai neeiliniai. Turbūt įdomiausias – tas nebaigtasis „Pjūti fjūūt!“, pradėtas rašyti mašinėle, o pabaigtas dailia Jurgio rašysena, kai kur papuoštas jo piešiniais. Netgi segtuvas, kuriame buvo įdėtas rankraštis, autoriaus apipavidalintas iš visų pusių. Taip pat dailiai ir išskirtinai atrodo „La strada“ arba „Kasdien į karą“ rankraštis. Vieną iš tokių, rašymo ir dailės meno sintezės pavyzdžių „Short“ šiuo metu galite pamatyti ekspozicijoje „Literatūra keičia!“ Trumpi humoristiniai apsakymai shortais („šortais“) pavadinti paties autoriaus pagal anglišką žodį „short“ – trumpas. Net ir mašinėle rašytose dalyse gausu ranka darytų pataisymų ir prierašų. Mažesnės apimties mašinraščiai – novelė „Kitas gyvenimas“ (1990). Mašinėle rašytas pavadinimas nubrauktas ir šalia parašytas dailyraščiu. Viršuje nurodyta, kad novelė „duota į „4 vėjus“. Kita novelė „Blogas žmogus“ – vietomis mažai bendra su gyvenimo faktais turinti, bet smagi ir nuotaikinga 3 psl. humoristinė autobiografija. Joje autorius rašo: „Kai jau turėjau keturiolika metų, tai vokiškai kalbėjau lygiai taip pat laisvai, kaip ir mano mokytojas, kuris gyveno kaimynystėje ir augino nepaprastai gardžius pomidorus. Dabar tai aš suprantu, kad nė velnio aš nekalbėjau, bet kodėl tada be jokio vargo su visais susikalbėdavau gryniausia vokiečių kalba? Netgi su tais, kurie tos kalbos visiškai nemokėjo“. Taigi, būsimasis vertėjas vokiečių kalbą perprato anksti. Vieno iš vokiečių autorių H. Beilio satyros „Netikėti svečiai“ vertimą taip pat saugome jo rinkinyje. Beje, satyros autorių J. Kunčinas buvo sutikęs gyvai, trečiame kurse, Vilniaus senamiestyje „netoli cerkvutės, kurioje lyg ir buvo pakrikštintas Hanibalas, lyg ir nebuvo“ (ištrauka iš jo autobiografijos). Yra ir dar vienas vertimas – G. Graso „Rupūžės kurkimai“. 179 psl. romanas verstas 1993 m., rašyta tai juodu, tai violetiniu rašalu. Ant dailiai apipavidalinto segtuvo nurodyta data 1992 m., tad matyt autorius prie šio darbo užtruko ilgiau nei tikėjosi.
Laiškų turime tik keletą, abu rašyti estų vertėjui M. Loodusui 1990 m. Pirmajame, matyt, M. Looduso prašymu, laišką palydi trumpa oficiali autobiografija. Ranka prirašytas prašymas atsiųsti „Looming“ su įdėtu apsakymo vertimu. Vėlesniame laiške tą prašymą kartoja. Vėliau, matyt, žurnalą gavo, nes jis yra tarp spaudinių.
Turbūt gausiausia saugomo rinkinio dalis – nuotraukos. Daugiausiai darytos tuometinio muziejaus fotografo Z. Baltrušio, bet yra ir R. Rakausko, gimtojo J. Kunčino miesto Alytaus fotografo V. Stanionio darbų. J. Kunčinas buvo aktyvus Poetinio Druskininkų rudens šventės dalyvis, tad daug nuotraukų iš ten. Jo draugystę su Maironio lietuvių literatūros muziejumi liudija nuotrauka iš Poezijos pavasario, kur J. Kunčinas įsitaisęs Maironio sode. Poezijos pavasaris – ne tik laureato vainikavimo šventė, jo metu vyksta įvairūs renginiai visoje Lietuvoje. J. Kunčinas spėdavo visur – vienoje nuotraukoje jis Poezijos pavasarėlio šventėje Zervynose 1998 m., prisėdęs ant žolės tarp kitų. 1981 m. V. Stanionis įamžino J. Kunčiną su sūnumi Pauliumi Alytaus miesto parke. Susėdusi ant namų slenksčio, matyti visa senųjų Kunčinų šeima: abi senelės, tėvai, visi trys broliai. Dalis nuotraukų perfotografuota iš žmonos R. Kunčinienės – J. Kunčinas Vokietijos miestų gatvėse, su giminėmis, su žmona, su tėvu, studentas.
Talentingas rašytojas mus paliko gerokai per anksti, būdamas tik 55-erių. Po 5 m. Maironio lietuvių literatūros muziejuje buvo minimas jo 60-asis jubiliejus, keletas nuotraukų yra iš minėjimo.
Tarp spaudinių – „Draugo“ literatūrinis priedas „Mokslas, menas, literatūra“ su K. Keblio recenzija „Tūlai“, straipsnis su J. Kunčino nuotrauka vokiečių spaudoje, minimalistinė vizitinė kortelė, kur rašytojas įvardijęs save paprastai – tiesiog „an author“.
Kaip tikro satyriko, J. Kunčino rinkinyje yra ir šaržas, dailininko A. Saladžiaus nupieštas pieštuku 2002 m.
Daugiausiai apie J. Kunčiną, jo asmenybę galima sužinoti peržiūrėjus biografinį filmą „Beveik laimingas“ (režisierė A. Marcinkevičiūtė, 2004).
Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė
