Juozas Tininis – prozininkas, publicistas, mokslininkas – kalbotyrininkas, pedagogas ir vertėjas, poliglotas, mokėjęs dešimt kalbų: lotynų, graikų, vokiečių, prancūzų, anglų, italų, ispanų, lietuvių, esperanto, rusų... Tuo pačiu – be galo kuklus, ramus, taikaus būdo, sau itin taupus, netgi šykštus, bet kitiems – ypatingai dosnus žmogus.

Suformuoto vientiso J. Tininio rinkinio Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose nėra, išskyrus kelias knygas ir rankraščius, tačiau artimiau su juo bendravusių rašytojų rinkiniuose randame nemenką pluoštą archyvalijų – laiškų, rankraščių, dokumentų, nuotraukų, vieną kitą spaudinį, keletą spaudos vienetų, atveriančių šios neeilinės asmenybės gyvenimo sampratą, vertybes, kelią į literatūros ir mokslo pasaulį. Bene gausiausią informaciją, įdomius faktus straipsniuose, prisiminimuose pateikia artimiausi J. Tininio bičiuliai B. Raila, V. Prižgintas, J. Gliauda, pats J. Tininis laiškuose A. Vaičiulaičiui, B. Brazdžioniui. Artimos ir ilgametės B. Brazdžionio ir J. Tininio bičiulystės rezultatas – ne vien informatyvūs, emocingi, kartais netgi intymūs laiškai, bet ir išsaugota J. Tininio archyvinė medžiaga. Kokiu būdu B. Brazdžionio rankose atsirado J. Tininio archyvas?

B. Brazdžionis ir J. Tininis buvo gerai pažįstami universiteto laikotarpio literatai, ateitininkai, „Šatrijos“ draugijos nariai. Vėl kontaktuoti pradėjo Vokietijoje, gyvendami skirtingose DP stovyklose. 1949 m. abu emigravo – J. Tininis apsigyveno Australijoje, B. Brazdžionis – JAV. Giminių prikalbintas, J. Tininis 1954 m. persikėlė į JAV, įsikūrė Los Andžele ir 1955 m. sausį jau dirbo žurnalo „Lietuvių dienos“ literatūros redaktoriumi. Tuoj pat paaiškėjo, kad vyriausiojo redaktoriaus pareigų atsisako Juozas Vitėnas, todėl J. Tininis leidėjui A. Skiriui rekomendavo į šias pareigas B. Brazdžionį. 1955 m. vasarą B. Brazdžionis atvyko į Los Andželą dirbti „Lietuvių dienų“ vyriausiuoju redaktoriumi ir rinkti tekstus linotipu. Jiedu susibičiuliavo su J. Tininiu ir visus šešiolika metų artimai draugavo, žinojo vienas kito problemas, dalinosi patirtimi, keliaudami rašydavo vienas kitam įspūdžius, aptardavo žurnalo leidybos, savo kūrybos, o kartais – ir labai asmeninius reikalus. Šiuos du literatūros žinovus siejo daug bendrų interesų. Vienas iš jų – Kalifornijoje gyvenančius lietuvius menininkus vienijantis Dailiųjų menų klubas, kurį jie įsteigė 1956 m. ir buvo aktyviausi klubo nariai. Detaliai klubo veikla metraštininko Algirdo Gustaičio aprašyta Dailių menų klubo metraštyje ir tai yra svarbus informacijos šaltinis.

1956 m. J. Tininis pritarė B. Brazdžionio minčiai steigti Dailiųjų menų klubą, buvo vienas iš klubo krikštatėvių, aktyvus jo dalyvis nuo pat pirmųjų dienų. Klubo susirinkimai vykdavo to laikotarpio pirmininko namuose, buvo paruošiamos vaišės. J. Tininis neturėjo erdvių namų, tad 1956 m. spalio 27-ąją klubo susirinkimas, jam pirmininkaujant, vyko nešildomoje šv. Kazimiero parapijos salėje. Susirinkimui pasibaigus, visus dalyvius pirmininkas pavaišino restorane.

1958 m. kovo 15 d. vėl pirmininkaujant J. Tininiui, susirinkimas vyko dailininko J. Andrašūno namuose, kur, švenčiant Juozines, J. Tininis perskaitė savo kūrybos pasaką „Amžinos jaunystės ieškotojas“. M. Biržiška kūrinyje rado spragų ir patarė autoriui prie kūrinių daugiau dirbti. Talkininkaujant namų šeimininkams Andrašūnams ir p. Liūdžiuvienei, svečiai buvo svetingai priimti ir pavaišinti. 1959.III.21 Dailiųjų menų klubo susirinkimas, pirmininkaujančio J. Tininio kvietimu, vyko dr. P. Raulinaičio namuose, kur, išsinuomojęs kambarį, gyveno ir J. Tininis. Tuomet jis išdalino klubo nariams paties parengtą anketą „Mūsų romano problemos“.

J. Tininis nuolat siekė mokslo. Atvykęs gyventi į Ameriką, Los Andželo miesto koledže 1958–1959 m. išklausė retorikos kursą, jį baigęs 1959 m. pabaigoje išvyko į Europą, ten Heidelbergo bei Vienos universitetuose studijavo lyginamąją kalbotyrą. Parašė disertaciją apie Lukrecijaus kūrybos estetiką („Das Aesthetische in der Dichtung des Lukrez“) daktaro laipsniui gauti, tačiau daktarato nesigynė, nors B. Brazdžionis jį labai ragino. Studijos tęsėsi beveik metus, J. Tininis rašė literatūrinius laiškus Andromachai, reportažus su įspūdžiais, kuriuos publikavo Amerikos lietuvių leidiniai. Žurnalas „Aidai“ netgi spausdino polemiką dėl vardo Andromacha, kuriuo J. Tininis vadino visas jam patikusias ar simpatizavusias moteris.

Grįžęs iš kelionės, lapkričio 5 d. Dailiųjų menų klubo susirinkime Mitkų namuose J. Tininis referavo į klubą stojančios rašytojos Alės Rūtos pasisakymą – credo. Šioje savo kalboje – rašinyje jis įterpia ir įspūdžių iš savo kelionės.

Tų pačių metų gruodžio 17 d. Los Andžele įsteigtas Lietuvių kultūros klubas, kurio veikloje J. Tininis taip pat dalyvavo. Ir jau sekančių metų pradžioje dienraštis „Draugas“ publikuoja pasikalbėjimą su Europoje studijavusiu ir keliavusiu kultūrininku, kuriame jis pasakoja kelionės įspūdžius ir džiaugiasi aktyviu kultūriniu gyvenimu Los Andžele, planuodamas naujajame klube skaityti paskaitą „Lietuvių kalbos kilmė ir santykis su kitomis indoeuropiečių kalbomis“.

Moksliniame darbe buvo darbštus ir dėmesio nereikalaujantis mokslininkas. Rūpinosi lietuvių kalbos sklaida, domėjosi lyginamąja kalbotyra, dėstė lituanistiką Kalifornijos universitete.

J. Tininis nepraleisdavo nei vieno lietuviško kultūrinio įvykio, sekė lietuvių literatūros, dailės, muzikos naujienas. Parašė ne vieną knygos recenziją, straipsnių ir recenzijų apie įvykusias dailės parodas bei koncertus, įvairius kultūros įvykius, juos publikavo periodikoje. Neužmiršo ir Australijos, kur susipažino su puikiais lietuvių kultūros puoselėtojais. Norėdamas juos pagerbti, J. Tininis ištyrinėjo ir recenzavo jų išleistą „Australijos lietuvių metraštį“. Straipsnį „Saulėčiausio krašto lietuviai metraštyje“ publikavo žurnalo „Aidai“ 1963 m. balandžio numeryje: Australijoje gyvena apie dešimt tūkstančių lietuvių. Daugiausia jie susispietę didžiuosiuose miestuose: Sidnėjuje, Melburne, Adelaidėje, Brisbanėje, Perte. Tik ką išėjęs iš spaudos „Australijos lietuvių metraštis“ yra lyg koks veidrodis, kuriame taip ryškiai atsispindi ten įsikūrusių mūsų tautiečių gyvenimas. Jame atvaizduota saulėčiausio pasauly žemyno lietuvių kultūrinė ir materialinė veikla: organizacijos, spauda, literatūra, menas, klubai, muzika, teatras, chorai, skautija, religinis gyvenimas, ekonominės įstaigos ir kt. Šį nepaprastai gražų, didelio formato (8x12) ir beveik trijų šimtų puslapių metraštį suredagavo keturi asmenys: žurnalistas J. Veteikis, poetas J.A. Jūragis, kun. P. Butkus ir dailininkas V. Ratas. Veteikis suredagavo pirmuosius aštuonis lankus, o likusius dešimt lankų — Jūragis, kuris taip pat suredagavo ir visą literatūrinį metraščio skyrių. Religinio gyvenimo skyrių redagavo kun. Butkus, o meno — grafikas Ratas. Daugiausia darbo į metraščio redagavimą įdėjo poetas Jūragis.

1966 m. vėl keliavo į senąją Europą – lankėsi Šveicarijoje, Austrijoje, dalyvavo Europos studijų savaitėje Vokietijoje. Pasibaigus studijų savaitės renginiams, J. Tininis nusprendė dar pasimėgauti kelionėmis po Europą: Italija, Graikija, Olandija. Grįžęs, noriai dalijosi kelionės įspūdžiais su Dailiųjų menų klubo nariais.

1971 m. liepos 31-ąją Santa Monikos lietuvių kultūros klube vyko literatūros vakaras. J. Tininis paskaitė makabriško turinio novelę „Proferansas mauzoliejuje“, kurioje pasakojama, kaip kapinėse trims kortų lošėjams pasisiūlo ketvirtasis, kuris, pasirodo, yra nesenai autoavarijoje žuvusio lošėjo vėlė.

Sekančią dieną Los Andžele vyko Dailiųjų menų klubo susirinkimas, kuriame J. Tininis daugumai dalyvavusių džiaugėsi būsimomis atostogomis, laukė rytdienos kelionės ir vis kartojo norįs pailsėti. Rugpjūčio 2-ąją J. Tininis, išvyko į kelionę. Nuvažiavus tik 200 mylių už Los Andželo, jauno vairuotojo nesuvaldytas automobilis rėžėsi į priešais atvažiuojančios rašytojo mašinos šoną. Juozas Tininis žuvo. Deja, tai buvo paskutinė šio nepaprasto žmogaus kelionė savu automobiliu. J. Tininį, anot B. Brazdžionio, ištiko „modernioji šių dienų mirtis“.

Liko J. Tininio neįgyvendinti literatūriniai ir moksliniai planai, liko rankraščiai su parengtu spaudai dar vienu novelių rinkiniu, autobiografinio romano fragmentai, rinkta medžiaga romanui apie E. Pliaterytę, pradėti rašiniai literatūrinėmis temomis. J. Tininis neturėjo jokio nekilnojamojo turto, kilnojamąjį tesudarė gausi biblioteka, kurios dalį svajojo perduoti Vilniaus universitetui, ir rankraščiai. Po laidotuvių visa tai perėmė valstybė ir išpardavė iš varžytinių. Deja, daug rašytojo rankraščių buvo prarasta, tarp jų – kalbotyros studija ir disertacija.

Laimė, dalis J. Tininio archyvo atsidūrė B. Brazdžionio rankose. Mat galima buvo paimti tai, ko valdžios atstovai neėmė, o išmetė. Šiuo archyvu Brazdžionis ir pasirūpino: kaip tikras muziejininkas savo namuose archyvą saugojo iki 1993 m. ir tuomet, tarpininkaujant L. Peleckiui-Kaktavičiui, archyvą perdavė Rokiškio krašto muziejui. Dalis dokumentų, rankraščių, nuotraukų liko B. Brazdžionio namuose. Žinoma, išsaugojo B. Brazdžionis ir J. Tininio rašytus laiškus. Visa ši medžiaga kartu su B. Brazdžionio archyviniu palikimu pateko į Maironio lietuvių literatūros muziejų ir papildo negausų J. Tininio rinkinį.

Su Brazdžionio rinkiniu į muziejų atkeliavo nemažai J. Tininio rankraščių, tiek originaliosios kūrybos, tiek paskaitų užrašų, straipsnių apmatų. Segtuve kietais viršeliais – J. Tininio parengto novelių rinkinio „Moteris su septyniais šydais“ mašinraštis, 150 skirtingo dydžio lapų su autoriaus ir B. Brazdžionio taisymais. Mašinraštyje yra du tituliniai lapai. Antrajame – rinkinio pavadinimas „Neatskleista paslaptis“.

J. Tininis buvo pilnai parengęs ir dar vieną novelių rinkinį „Keršto ugnis“, kurio 90 lapų mašinraštį su autoriaus taisymais taip pat saugojo B. Brazdžionis. Knyga neišleista, nors buvo planuota. Likęs mašinraštis parengtas leidybai, su turiniu ir leidimo metais, paties autoriaus peržiūrėtas ir taisytas ne kartą įvairių spalvų tušinukais. Novelės dažniausiai grįstos mistika, sapnais, tačiau, kaip ir išleistose knygose, dažniausiai baigiasi lyrinio herojaus laime. Šiame rinkinyje J. Tininis planavo publikuoti ir jo likimą tarsi nulėmusią mistinę novelę „Preferansas mauzoliejuje“, skaitytą priešpaskutinę gyvenimo dieną.

Išties, šie abu rankraštiniai J. Tininio sudaryti rinkiniai, datuoti 1971 m. Juose sudėtos tos pačios novelės, tik kartais skirtingi jų variantai. Abejonės nelieka, kad J. Tininis tikrai buvo sumanęs išleisti dar vieną savo novelių rinkinį, jį rengė ir paliko du variantus su skirtingais pavadinimais.

Užrašų temos, žinoma, lituanistinės: vienuose rankraščiuose – trumpos žinios, tarsi paskaitos ar straipsnio planas, surašytos pagrindinės mintys ir faktai: apie Kudirką, Šiluvą. Kituose – išsamiai ištyrinėtos temos, paskaitos plačios, pilnos įdomių detalių, vertinimų: apie Kazį Binkį, K. Donelaitį, Putiną. Rankraštyje „Caristiniai laikai“ išsami paskaita apie Antaną Baranauską. Išlikęs rankraštis – tekstas apie Vincą Ramoną anglų k., tikėtina, rengtas publikacijai žurnale „Lietuvių dienos“.

Išsamią, 11 puslapių paskaitą apie Kazį Binkį užbaigia skyriumi „Binkio kūrybos reikšmė“: B. turėjo didelį rašytojo talentą, bet pilnai jo neišnaudojo. Jo literatūrinis palikimas nėra gausus, bet labai įvairus žanrų ir formų atžvilgiu. Jo kūrybai, išskyrus „G.repeticiją“, būdingas šviesus koloritas, optimistinis gyvenimo suvokimas. Savo kūriniuose B. skleidė jaunatvišką gyvenimo džiaugsmą ir veržlumą, susižavėjimą žmogaus ir gamtos grožiu, pašiepė miesčioniškumą, šabloną ir rutiną. Jo poezija buvo naujas ir savitas reiškinys lietuvių literatūros raidoje. Jo lyrika, su naujoviškais poetiniais ieškojimais, žymiai praturtino lietuvių poeziją. Ilgą laiką B. turėjo nemažos įtakos daugelio jaunųjų lietuvių poetų kūrybai.

Susidomėjimą antika atspindi tvarkingas rankraštis, kuriame trumpai apibūdinamos graikų deivės. Padrikai ant atskirų lapelių surašytos pagrindinės autoriaus biografijos detalės, išvardinti jo planuoto romano apie Emiliją Pliaterytę pagrindinės veikėjos charakterio bruožai.

J. Tininio kūryba buvo verčiama į anglų kalbą, vertimus publikavo žurnalas „Lietuvių dienos“. Saugomas 186 lapų romano „Dailininko žmona“ vertimas į anglų kalbą. Šis A. Miluko verstas kūrinys dalimis buvo publikuojamas žurnale „Lietuvių dienos“.

Su M. Starkaus archyvine medžiaga atkeliavo J. Tininio straipsnio anglų k. „Baltic literature in exile“ mašinraštis. Novelės „Moters gudrybė“ mašinraštį su taisymais išsaugojo A. Vaičiulaitis. Vertėjavimą liudija kartu su laišku 1952 m. A. Vaičiulaičiui atsiųstas senovės graikų filosofo Platono teksto dialogo forma „Ijonas“ 30 lapų vertimas.

J. Tininio rinkinyje saugomos visos trys paties autoriaus parengtos ir išleistos knygos. 1957 m. leidykla „Terra“ Čikagoje išleidžia pirmąją J. Tininio knygą „Sužadėtinė“. Liepos 1 d. knyga pasiekė autorių ir liepos 4-ąją Los Andželo restorane „Chalon“, dalyvaujant būreliui rašytojo artimų bičiulių, įvyko knygos pristatymas. Kuklus, santūrus ir su visais draugiškas J. Tininis išgirdo daugybę gražių žodžių ir linkėjimų. Tarp jų – pagalvoti ir apie gyvą sužadėtinę.

Po pirmosios novelių knygos J. Tininis vėl nutilo ir tik 1970 m. ryžosi išleisti romaną „Dailininko žmona“, kurio siužete įvesta ir lengvų erotikos elementų. D. Bindokienė, recenzuodama romaną leidinyje „Laiškai lietuviams“ rašė: Erotinė literatūra Amerikoje ir kai kuriuose Europos kraštuose šiuo metu taip išplitusi ir "ištobulinta", kad jos kūrėjams darosi kaskart sunkiau kuo nors nustebinti skaitytoją. Tuo tarpu lietuvių literatūra pasižymi tiesiog senmergiška nekaltybe, nes autoriai stipriau erotinių temų beveik neliečia. Darosi nuostabu, kad J. Tininio „Dailininko žmona“ ateina pas skaitytojus kaip tik erotinio romano vardu (arba bent taip viliojančiai ją pavadina knygos aplankas).

Sekančiais, 1971 metais dienos šviesą išvydo novelių rinkinys „Nuskandintas žiedas“.

Žuvus J. Tininiui, B. Brazdžionis iš likusių rankraščių sudarė ir 1973 m. išleido knygą „Laiškai Andromachai“, kurios I dalyje – meilės romanas, parašytas laiškų forma, o antroje dalyje – J. Tininio versti įvairių autorių prozos ir poezijos kūriniai. Romanas išleistas Dailiųjų menų klubo ir žurnalo „Lietuvių dienos“ iniciatyva surinktomis lėšomis. Knyga saugoma B. Brazdžionio memorialinėje bibliotekoje.

Didelį darbą J. Tininis atliko su vertėju Nadu Rasteniu, – tai Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ vertimas. 1956 m. leidykla „Lietuvių dienos“ išleido N. Rastenio į anglų kalbą išverstą A. Baranausko poemą. Trumpą „Anykščių šilelio“ laidų apžvalgą knygos pabaigoje pateikė jos redaktorius J. Tininis. 1970 m. išeina antroji knygos laida su to paties dailininko J. Kuzminskio iliustracijomis, tik su plačiu J. Tininio įvadu. Ir šįkart knygos kalbos redaktorius buvo J. Tininis. Abi poemos vertimo laidos saugomos B. Brazdžionio memorialinėje bibliotekoje.

J. Tininis turėjo labai gausią ir vertingą biblioteką, reikalingiausias knygas laikė dėžėse šalia savo darbo vietos, dalinosi knygomis ir jose esančiomis žiniomis su visais bičiuliais. Deja, memorialinės bibliotekos knygų likimas nėra žinomas.

B. Brazdžionis išsaugojo vertingus J. Tininio dokumentus – VDU baigimo diplomą ir pažymėjimus, jų vertimus į rusų, vokiečių ir anglų kalbas, anketą išsilavinimo patvirtinimui JAV, Rokiškio gimnazijos brandos atestato nuorašą ir jo vertimą į anglų k. Dokumentai – pats tiksliausias duomenų šaltinis, juose fiksuoti įvykiai, datos dažniausiai būna tikri. Niekur nėra duomenų apie J. Tininio karinę prievolę. O jo paties pildytame CV anglų kalba rašomąja mašinėle aiškiai įrašyta, jog 1928–1929 m. atliko karinę tarnybą.

Originalūs J. Tininio dokumentai ir jų nuorašai liudija, jog 1925 m. rugpjūčio 29 d. įstojo į šeštąją Rokiškio gimnazijos klasę. 1928 m. sėkmingai baigęs gimnaziją, įstojo į Lietuvos universitetą, 1930 m. pavadintą Vytauto Didžiojo vardu, kurį baigė 1935 m.

Itin gausus informacijos šaltinis – nuotraukos. Jose fiksuotas ir J. Tininio darbas žurnalo „Lietuvių dienos“ redakcijoje, ir Dailiųjų menų klubo, ir J. Tininio visuomeninė veikla.

Daug nuotraukų saugoma B. Brazdžionio rinkinyje: portretinių, grupinių. Bene daugiausia – Dailiųjų menų klubo susirinkimuose. Dailiųjų menų klubo steigimo nuotraukos apraše – B. Brazdžionis užrašė: Privati ir neoficiali veikla šeimininkų malonėj. Tininis buvo pakviestas piaustyti kumpio (kaip prityręs virtuvės darbininkas, iš ko duoną valgo): šalia ir man nusidavė. Alkanas nelikau. O Briedis tą momentą įamžino. Prie stalo: Andrašiūnienė, Pažiūrienė, o už jų – Tininis, ko, žinoma, net ir aiškinti nereiktų; nuo manęs į dešinę – trys gracijos Rūkštelienė, Railienė ir Varnienė. 

Nemaža dalis nuotraukų – žurnalo „Lietuvių dienos“ redakcijoje, renginiuose, su svečiais. 1959 m. balandžio 4 d. Los Andželo šv. Kazimiero parapijos salėje vyko koncertas ir literatūros vakaras, skirtas žurnalo „Lietuvių dienos“ 10 metų sukakčiai paminėti. Jo metu J. Tininis skaitė novelę „Prancūziška skrybėlaitė“. Tačiau minėjime, skirtame LD 10-mečiui, kuris vyko Roosvelt viešbutyje Holyvude 1960.04.24, J. Tininis nedalyvavo, tuo metu keliavo po Europą.

J. Tininio laiškų nėra daug: muziejuje saugomi laiškai B. Brazdžioniui, A. Vaičiulaičiui, keli – S. Santvarui, po laišką – Alei Rūtai, J. Jankui, N. Mazalaitei.

Laiške B. Brazdžioniui 1948.IX.8 iš Tiubingeno rašė apie vertimų iš kitų kalbų galimybes, apie jų išleidimo sunkumus: Tavo nuomonei vertimų reikalu aš visai pritariu. Iš tikro, mes turėtume atkreipti dėmesį į pasaulinio garso kūrinių vertimą į savo gimtąją kalbą. Aš jau seniai apie tai galvoju. Tačiau mane (jei aš ką išversčiau) atbaido tai, kad dabartinėse sąlygose sunku būtų juos išleisti. / Kaip jau žinai, aš labai esu susidomėjęs anglo-saksų dailiąja prozine literatūra. Per pastaruosius metus sėdėjau universiteto bibliotekoj ir ją studijavau (skaičiau romanus). Nors anglosaksinė literatūra ir užima žymią vietą kitų tautų literatūrų tarpe, vis dėlto ji stovi žemiau už prancūzų literatūrą, kuri pasižymi elegancija ir neturi to anglosaksiško grubumo. Tikrai, aš esu pasiryžęs išversti iš anglų ar amerik. literatūrų kokį nors romaną. <...> Anglų literatūra labai ideologinė, o aš esu didelis skrupulatas ir bijau versti tokio kūrinio, kuris pažeistų skaitytojų religinius ar dorinius jausmus. <...> Tačiau tavo patarimo paklausysiu ir mėginsiu kai ką imti iš Whitmano, kurio „Žolės lapus“ kaip tik turiu. <...> Prie Claudelio bijau artintis. Tiesa, Lietuvoje buvau „Ateity“ atspausdinęs vertimą „Mergelė Marija vidurdienį“, bet šiandien negalėčiau pasakyti, ko jis – tas mano vertimas – vertas.

Atviriausi – iš kelionių B. Brazdžioniui rašyti laiškai. Kelionė laivu į Europą buvusi ne tik ilga, bet ir romantiška, plaukdamas Atlanto vandenynu patyrė daug įspūdžių, kuriuos vaizdingai 1959.9.11. pasakoja laiške B. Brazdžioniui: Nemaniau, kad viskas bus taip pasakiškai įdomu ir romantiška. Jau pirmą dieną susipažinau su labai simpatiška berlyniete, kuri buvo atsiųsta į U.S.A. susipažinti  su bibliotekomis, o antrą dieną jau sėdėjome ballroom‘e prie stikliuko portveino ir šokome valsus. <...> Tris dienas jūra buvo rami, bet ketvirtą pradėjo gana smarkiai supti ir mane apėmė keistas svaigulys, tartum sūpuoklėse. Net mano berlynietė pradėjo skųstis svaiguliu. Aš ją vis raminu, o ji tik glaudžiasi prie manęs ir sako, kad jai esą geriau. <...> Buvau nuvykęs į Newark [Niuarkas – J.I.], kur gyvena mano viena pažįstama, su kuria buvau matęsis prieš 10 metų. Ji taip žaviai mane sutiko, kad aš pajutau savo širdy užgimstant daugiau negu simpatiją.

O štai literatūrinė Austrijos spauda J. Tininio nesužavėjo, nors kai kurie leidiniai jam atrodė neblogi. Geriausi esą prancūzų literatūros žurnalai. 1959.10.21 laiške detaliai rašo, kokius ir kur literatūrinius žurnalus yra matęs, koks jų turinys, kaina, lygino juos su leidžiamais JAV.

Laiške iš Vienos 1960.2.5. rūpinasi lietuvių literatūros sklaida, pergyvena, kad lietuvių autorių kūrinių nėra knygynuose matytose antologijose vokiečių kalba: Pirmojoje yra Milašiaus „Lapkričio psalmė“. Milašius čia eina kaip prancūzas. Iš lietuvių yra tik 3 trumpos liaudies dainelės. Tai rodo, kad redaktorius negavo lietuvių poetų kūrinių. Būtų pats laikas išleisti vokiškai ar pakartoti anksčiau rodos Jungferio išverstą eilių rinkinėlį.

Brazdžionio raginamas rinkti „įspūdžius į širdį ir į krepšį“, laiškuose teikė įvairiausius patarimus dėl žurnalo leidimo, dėl įvairių renginių, gailėjosi, kad nespėjo aplankyti J. Lingio Švedijoje. Rūpinosi, kad studentai registruotųsi į jo dėstomą lietuvių kalbos kursą Kalifornijos universitete, kurį jis dėstė nuo 1965 m., ragino apie tai skelbti „Lietuvių dienose“. Tuo pačiu atsiųsdavo ir vieną kitą laišką, skirtą Dailiųjų menų klubui. Tie laiškai informatyvūs, žaismingi, jie puikiai atskleidžia J. Tininio charakterį ir puikų humoro jausmą.

Dailiųjų menų klubo susirinkime rugpjūčio 6 d. B. Brazdžionis perskaitė J. Tininio laišką, rašytą 1960.7.28 iš Vienos. Jame šalia aptariamų Europos literatūrinių naujienų, premijų skyrimo ypatumų, Kalifornijoje likusiems klubo nariams skiriami ilgesiu alsuojantys žodžiai: Atėjo iš Los Angeles į Vieną skambus gandas, kad aš jus užmiršęs. Netiesa, neužmiršau. Kaip Sapfo eilėraštyje vaisių skynėjai neužmiršo raudonuojančio sode ant šakos obuolio, bet negalėdami jo pasiekti, nuolat apie jį galvojo, taip ir aš jūsų neužmiršau. Parafrazuodamas kažkurio vokiečių poeto žodžius prisipažinsiu, kad mano ilgesys lekia pas jus, kaip jūros banga prie kranto. Ir kai šį vakarą nerūpestingos jūsų šnekos pripildys džiugaus aidesio jūsų mielų šeimininkų Bertulių kambarius, aš regėsiu savo vaizduotėje besišypsančius jūsų veidus, ir man bus gaila, kad taip toli esu nuo jūsų. Tik viena saldi paguoda lieka su manimi: aš ją regiu iš toli su prancūziška skrybėlaite ir vis dar tebejaučiu savo širdyje bruderšafto sukeltą virpesį ir nerimą. Ar tik tas bruderšaftas nebus pagadinęs mano vienišos širdies. <...>

Vienoje pastebėjau vieną labai teigiamą reiškinį, turintį didelės reikšmės literatūros augimui, geriau sakant, ugdymui, būtent naujai išėjusios žymesnės knygos kas mėnesį aptariamos ir įvertinamos literatūros profesorių viešose paskaitose Vienos mieste. Antras teigiamas reiškinys – tai įvairūs intelektualų klubai, kuriuose visa veikla reiškiasi atitinkamų, dažniausiai aktualių dvasinio Europos gyvenimo klausimų bei problemų nagrinėjimu, vykdoma diskusijų bei debatų būdu. Kadaise ir mūsų mielas Raila, rodos, siūlė Dailiųjų Menų Klubui užsiimti debatavimu literatūrinių ir kultūrinių problemų. <...>

Manau, kad laikas susičiaupti, nes per mano laišką gali pasilikti nesuvartoti taurieji jūsų mielųjų šeimininkų Bertulių gėrimai. Tad iki pasimatymo palmių alėjomis išsipuošusiame Los Angeles mieste, kuriame pasirodysiu tik tada, kai ruduo išties vėstantį delną Kalifornijos žiemai.

Visiškai kitokie laiškai A. Vaičiulaičiui, rašyti 1952–1964 m.: įdomūs, trumpi, dalykiški, taupūs žodžiais, bet platūs mintimis. Jau 1952 m. pavasarį iš Australijos rašo, kad ruošiasi išvykti į Ameriką: rengiuos palikti kengūrų žemę. Tačiau apie metus laiko teks išbūti vietoje, kol visi emigracijos formalumai bus sutvarkyti. Siunčia medžiagą publikavimui A. Vaičiulaičio redaguojamuose „Aiduose“ – vieną kitą novelę, straipsnius, Platono „Ijono“ vertimus, kuriuos vėliau atsiima, kaip neįdomius skaitytojui. Rūpinasi nežinomų ar mažai žinomų autorių medžiagos publikavimu: siūlo publikuoti P. Visvydo „Filadelfijos giesmių“ fragmentus, Zefirinos Balvočienės eilėraščių pluoštelį, A. Vilučio (Argentina) iš ispanų kalbos išverstą A. Capdevilos poemą „Šachrazados meilė“, atveria savo norą dalintis žiniomis, gautomis skaitant spaudą kitomis užsienio kalbomis.

Įdomu ir tai, kad 1962.5.7. atsisako išpildyti A. Vaičiulaičio prašymą: A. Baronas yra vienas iš tų rašytojų, kurių kūrinių nemėgstu. Todėl rašyti apie paskutinį jo romaną recenziją man nebūtų smagu. Iš viso, aš nemoku recenzijų rašyti. Jei rašau, tai tik geriems draugams arba priešams.

1964.V.31 siunčia A. Vaičiulaičiui M. Gimbutienės knygos „The Balts“ aptarimą „Baltai archeologijos šviesoje“, kuris publikuotas 1964 m. rugsėjo „Aidų“ numeryje. Mielas bičiuli, siunčiu M. Gimbutienės knygos aptarimą. Aš nesu, kaip žinai, archeologas, tačiau specialistams apie šią knygą iki šiol neatsiliepus, išdrįsau tarti apie ją žodį kaip skaitytojas.

Išlikusiuose tik keliuose laiškuose S. Santvarui, rašytuose 1961–1969 m., dažniausiai trumpai aptariami reikalai dėl publikacijų žurnale „Lietuvių dienos“.

Su B. Brazdžionio rinkiniu atkeliavo ir keletas laiškų, skirtų J. Tininiui, kuriuos rašė K. Bradūnas, K. S. Karpius, V. Maciūnas, K. Ostrauskas, N. Rastenis, M. Mykolaitytė-Slavėnienė, A. Vilutis. Laiškuose – ir A. Vilučio mašinraštis – A. Capdevilio poemos „Šachrazados meilė“ vertimas į lietuvių kalbą su J. Tininio pastabomis, ir M. Slavėnienės mašinraštis „Keli epizodai iš Putino gyvenimo“ su J. Tininio taisymais ir pastabomis.

Neišsiųstame laiške Juozui Lingiui į Švediją B. Brazdžionis rašė: nežinau nė kokiais žodžiais pradėti šį pasiguodimo laiškelį – nebėra mūsų tarpe Juozo Tininio – štai taip nelengva pasakyti. Taip staiga jis iškeliavo iš šio pasaulio, kad mes, nors ir palaidoję, netikim, kad jo nebūtų gyvo. Rodos, yra, rodos, tai būta tik kažkokio košmarinio sapno <...>. Juozas, kuris šią vasarą šalia dviejų apmokamų savaičių, pasiėmė dar dvi neapmokamų, susidarė visą mėnesį ir ketino aplankyti žymesnes Amerikos vietas. Pirmadienį, rugp. 2 d. išvažiavo pajūriu aplankyti Hearsto pilį. Vakare atėjo žinia (iš policijos), kad auto mašinų susidūrime Juozas buvo užmuštas iš karto (sudaužyta galva), o kartu važiavusi kaimynė sužeista, gulinti ligoninėje. Prasidėjo skaudžios ir sunkios valandos. Įvairūs laidotuvių formalumai, klausimai ir neaiškumai. Ryšį palaikė į ligoninę (už 200 mylių) nuvykęs kaimynės sūnus. Kadangi Juozas čia neturėjo artimų giminių, nepaliko testamento, ant viso jo turtelio (knygos, rankraščiai, nedidelių santaupų banke) uždėjo savo ranką <...> valdžios administracija. Gal kada po metų ar daugiau kas paaiškės, gal perduos visa tai pusseserei (kuri gyvena Philadelfijoj). Tuo tarpu neturim nė geros Juozo foto nuotraukos, nekalbant apie jo mokslinių darbų rankraščius, jo sukauptą lituanistiką, jo asmenį liečiančią kitą medžiagą. Tiesiog apmaudu, bet nieko negalima padaryti. Kaipo gaila, kad anais metais kai vyko į Vieną studijuoti, padarytą testamentą iš asmens, pas kurį buvo palikęs, paėmė ir, sako, sunaikinęs.

<...> Taip netikėtai, taip žiauriai, taip beprasmiškai nutrauktas Juozo gyvenimo siūlas tos negailestingosios Moiros Atropos, kuriai jis tikriausiai nepasipirko, nors, būdamas antikinės kultūros žinovas ir gerbėjas, apie Moirą daug žinojo. <...>

Tik dabar atsigrįžus matyt Juozo nepaprastas skubėjimas leisti knygą po knygos, jo nepailstantis ruošimasis naujiems veikalams, jo noras daugiau aprėpti, daugiau padaryti, daugiau palikti.

Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė