Modernaus poeto, redaktoriaus, žurnalisto, savanorio Juozo Tysliavos (1902–1961) archyvinis rinkinys nėra gausus, tačiau turi išskirtinę vertę. Per unikalias archyvalijas – knygas, dokumentus, nuotraukas, rankraščius, laiškus ir atsiminimus  galima atsekti J. Tysliavos gyvenimo ir kūrybos kelią Lietuvoje – Prancūzijoje – Amerikoje.

Kūrybinis derlius – aštuonios poezijos knygos, visos saugomos jo rinkinyje. J. Tysliava save laikė senųjų prūsų palikuoniu – savitas, individualaus braižo poetas, nepritapo nė prie vienos tuo metu buvusios literatūrinės srovės. Svarbiausi lyrikos motyvai – ne tik gamta, kaimas, bet ir miesto triukšmingas gyvenimas. Mėgo K. Binkio kūrybą, dalyvavo „Keturių vėjų“ literatūrinėse diskusijose. Anuomet jo poetinis žodis jaunas ir veržlus stebino savo originalumu. „Aš – naujas žmogus – pranašas“, rašė J. Tysliava.      

Reikia pastebėti, kad poetas ruošdamas knygas įtraukdavo į jas ne tik naujus, bet ir anksčiau skelbtus, pataisytus eilėraščius. Kiekviena knyga turi savo istoriją, norėtųsi išskirti keletą: itin daili albuminė knyga „Tawa nouson“ su Telesforo Valiaus iliustracijomis, sukurtomis jau gerokai po poeto mirties, išleista 2001 metais Vilniuje. Tiek tekstas, parašytas prūsų kalba, tiek joje esančios iliustracijos, sudaro harmoningą visumą. Nemažiau svarbi ir debiutinė knyga „Žaltvykslės“, išleista Klaipėdoje 1922 metais, su stilingu dailininko A. Galdiko viršeliu. Pastaroji su V. Jocaičio pastabomis tampa  unikaliu eksponatu, nes joje beveik kiekviename lape pieštuku surašytos literatūros kritiko pastabos – aptariami eilėraščiai, išryškinamas jų naujumas, originalumas ir iškeliama J. Tysliavos poezijos vertė.

Minėtinos ir kitos svarbios knygos – H. Izdebskos išverstoje J. Tysliavos poezijos į prancūzų kalbą knygoje „Coupe de Vents“ (Vyno taurė), Paryžius, 1929 m., skelbiamas O. Milašiaus įvadinis tekstas. Joje yra japonų kilmės prancūzų dailininko Fudžitos pieštas poeto portretas bei abiejų menininkų parašai. Saugomas ir antras knygos egzempliorius – su dedikacija: „Mielam Napoleonui Stanikui Juozas Tysliava Paris 29, III, 1928), kuris skiriasi nuo pirmos knygos tuo, kad čia yra J. Tysliavos portreto reprodukcija. Knyga „Traukinys“ išleista Kaune, 1923 m.; „Nemuno rankose“ Kaune, 1924 m. (knyga dedikuota: „Skiriu Teatro žvaigždei O. Rymaitei“); „Auksu lyta“. Kaune, 1925 m. (išleido Per. Stiklius, Kaunas; skirta – O. Rymaitei); „Tolyn“ Kaune, 1926 m. (išleido Per. Stiklius, „Raidės“ spaustuvė; viršelį ir poeto atvaizdą 1925 metais piešė dailininkas V. Bart Paryžiuje). Vienintelė poezijos knyga – rinktinė „Poezija“, išleista Niujorke, 1935 m.

Rinkinyje saugoma ir J. Tysliavos 1924 metais sudaryta, redaguota ir išleista suvalkiečių poezijos antologija „Sūduva“ su Prano Mašioto įvadu, skirta Vincui Kudirkai paminėti. Joje publikuojami V. Kudirkos, Ksavero Vanagėlio, Jono Mačio-Kėkšto, Petro Armino, P. Vaičaičio, J. Žiliaus, M. Gustaičio, J. Turčinskio, J. A. Herbačiausko. E. Steponaičio, Paparonio, A. Lasto, J. Rainio, Putino ir J. Tysliavos eilėraščiai.

Rinkinyje yra rašytojo, vertėjo Andrejaus Kurcio  „Raštų“ V tomas – išleistas 1982 metais Rygoje. Jame skelbiami J. Tysliavos poezijos vertimai į latvių kalbą.  

Jaunuolio būta gabaus, turėjusio ir žurnalisto pašaukimą: rašė tekstus į spaudą, rengė įvairius reportažus. Nuo 1920 metų, palikęs savanorio tarnybą, ėmėsi redagavimo – dirbo „Steigiamojo seimo“ darbų ir „Žemdirbių balso“ redakcijose; 1922 m. – Eltoje, laikraščio „Lietuvos aidas“ korespondentu. Ypatingą pėdsaką J. Tysliavos gyvenime paliko Paryžius – atsivėrė platūs horizontui, pasinėrė į Vakarų Europos kultūrą. 1928 metais sumanė leisti modernų daugiakalbį žurnalą „Muba“ (Mūsų baras), į kurį įtraukė įvairių šalių literatus ir menininkus. Be lietuvių, žurnale bendradarbiavo nemažai Vidurio Europos rašytojų, dramaturgas J. Cocteu (Ž. Kokto), dailininkas P. Mondrianas, J. Lipszitsas (J. Lipšitsas) ir kiti. Redaktorius siekė sukurti modernų, inovatyvų ne tradicinį žurnalą. Nors pasirodė tik keletas žurnalo numerių, „Muba“ vertintas kaip reikšmingas bandymas supažindinti kitakalbius su  lietuvių literatūra. (Tikimės ateityje gauti šį žurnalą ir papildyti rinkinį).

J. Tysliavos rinkinyje saugomas labai svarbus dokumentas, liudijantis apie jo žurnalisto darbą. Tai 1932 m. spalio 1 d. Kaune jam išduotas Žurnalistų sąjungos bilietas.

1932 m. išvyko į JAV. 1940–1961 m. redagavo laikraštį „Lietuva“, buvo aktyvus JAV lietuvių bendruomenės veikėjas. Redaktoriaus ir žurnalisto darbas reikalavo daug laiko, todėl kūrybai beveik nelikdavo laiko.

Atskirą rinkinio dalį sudaro originalios nuotraukos, kurias dėliojant galime išvysti mūsų herojaus autentišką veidą. Gausu portretinių, darytų nuo 1919 iki 1961 metų. Vienos, nuo laiko tėkmės kiek pageltusios, kitos – puikios būklės. Poetas mėgo fotografuotis – rinkinyje saugoma nemažai jo meniškų portretinių nuotraukų, padarytų 1923, 1924, 1925, 1927 metais foto ateljė. Kai kurios nuotraukos yra su dedikacijomis – „Bronei Buivydaitei, Atmink! Juozas Tysliava; Kaune, 19 III, 1923“; „Bronei Buivydaitei 1923 m.“; „Vokietaičių Aldutei Juozas Tysliava. Kaune, 10 II, 1923 m.“; „Aldonai Vokietaitytei, 1923 m.“ Nuotraukose užfiksuoti ypatingi J. Tysliavos gyvenimo įvykiai – unikalios nuotraukos byloja apie savanorio tarnystę. Nors jam neteko mūšio lauke karybos „ragauti“, tačiau atsakingai darbavosi komendantūros štabe. Iš nuotraukų 1919 metų į mus žvelgia ryžtingai nusiteikęs jaunuolis, vilkintis savanorio uniformą. Nuotraukos kitoje pusėje įrašęs: „Laike skverbimosi lenkų į Suvalkiją 20-8-19 m. Vilkaviškis“, o priekyje – pieštuku: „Šalin priešai iš Lietuvos žemės“. Kitoje nuotraukoje – savanoris stovi šalia mamos, 1919 m.; grupinėje nuotraukoje – gausus savanorių pulkas. J. Tysliava – jaunas studentas užfiksuotas su mylima teta A. Vaitiekūniene apie 1925 metus.

Studijuodamas Paryžiuje, jis laisvai keliavo po Europą, nuotraukoje įamžintos kelionės po Suomiją (Savonlinnoje), Prancūziją.

Valstybės universitete Kaune studijavo žurnalistiką, o vėliau – skaitė paskaitas žurnalistų kursuose. Įsitraukė į visuomeninę-kultūrinę veiklą: nuotraukose matome poetą su Lietuvos šviesuoliais, tarp kurių J. Savickis, S. Santvaras ir kt. stovi prie Kurhauzo, Palangoje. Kitoje grupinėje nuotraukoje – su A. Griciumi, K. Urbonavičiumi 1932 m. Birštone; su rašytojais ir visuomenės veikėjais – A. Klimu, J. Tumu-Vaižgantu, A. Valaičiu, M. Šalčiumi, V. Steponaičiu, K. Kepalu, J. M. Laurinaičiu 1930 metais Kaune.

1932 metais pasitraukė į Ameriką, apsigyveno Niujorko priemiestyje, Brooklyne ir redagavo žurnalą „Vienybė“. Bendravo su laikraščio „Darbininkas“ redaktoriumi Pauliumi Jurkumi, užfiksuotas apsilankymo redakcijoje momentas. J. Tysliavos namuose Brooklyne vyko pirmasis Lietuvių Rašytojų Draugijos JAV suvažiavimas, išlikusi nuotrauka su valdybos nariais. Išsaugotos dvi nuotraukos su žmona Valerija Vaivadaite 1945 ir 1961 metais.

Epistolinis rinkinys nėra gausus – įdomūs laiškai P. Stikliui; J. Paleckiui, V. Kairiūkščiui; M. Starkui ir kt. Juose veriasi rūpestis kūrybiniu darbu, žurnalo „Vienybė“ leidyba.

Trumpi laiškučiai – palinkėjimai Bronei Buivydaitei: „Ilgiuosi pasakyti tai, ką mano širdis gyvena, tačiau tai nelemtas gyvenimo ir laiko lūkuriuojantis paprotys...“ Veiveriai, 14/ V – 1922 m.“; kitame – „Atsiminti. Gyvenau vienumoje. Išdainavau niūrios vienumos dainas, daugiau nebenoriu ir neturiu aš jų dainuoti. Tad tebūnie laimingas mano antrasai širdžių ugningas troškimas! Juozas Tysliava. 14/V-1922“

 Saugomas ir J. Tysliavos laiškas „Raidės“ spaustuvės leidėjui P. Stikliui, rašytas iš Paryžiaus 1926 m. liepos 29 d.: „Pranciškau, pakeliui į Londoną siunčiu Tau širdingus linkėjimus iš savo pasakingo miesto viršūnės. Ją iš visų pusių apsupęs Lamanšas. Jeigu turi ką nors naujo išleidęs – siųsk: 21, rue Valette, paris V. Sveikink visus! Tavo Tysliava“.   

Amerikoje pagrindinis darbas buvo laikraščio „Vienybė“ išsaugojimas, J. Tysliava kvietėsi  bendradarbius, ieškojo naujų vardų. Sumanus redaktorius žurnalui negailėjo laiko ir jėgų, taip savo kūrybą nustumdamas į antrą planą.

Įdomus laiškas vertėjui Miltonui Stark, rašytas 1957 m. ant firminio blanko: „Mielas Miltonai! Tikiu, nesupyksite, kad Jūsų laiškutį, jau ir taip gana aštrų, aš dar truputį pagalandau, žinoma, visai neliesdamas turinio esmės. Gerai užvežėte. Kai kurie buvusieji dypukai, matyt, pradeda manyti, kad jie jau Dievą už kojos pasigavę... Šia proga norėčiau Jums pasiūlyti dažniau bendradarbiauti Vienybėje. Nujautimas sako, kad Jūs mūsų laikraštyje jaustumėtės geriau, negu kur kitur. Vienybės cirkuliacija Kalifornijoje auga, bet ją būtų galima padidinti, duodant iš Pacifiko lietuvių gyvenimo daugiau veidų, vaizdų ir aprašymų. Labai prašyčiau apie tai pagalvojus man parašyti. Beje, gal malonėtumėte atsiųsti savo nuotrauką. Prašau priimti mano labai draugiškus linkėjimus. Jūsų – Juozas Tysliava“.

Rengiant žurnalo „Vienybė“ deimantinį jubiliejinį numerį, prašė ne tik tekstų, bet ir paramos leidybai. Citata iš laiško satyrikui Antanui Gustaičiui – „Kaip Jums jau žinoma, šiemet Vienybė švenčia savo deimantinį jubiliejų. Tai nėra eilinis įvykis, nes iki šiol dar nė vienas lietuvių laikraštis nepasiekė tokios amžiaus ribos – 75 metų. Paprastai mes sveikiname draugijas ir net privačius asmenis įvairių sukakčių – sidabrinių bei auksinių – progomis. Bet štai laikraštis mini savo deimantinę sukaktį... Kada kada, bet šį kartą Vienybė tai jau tikrai užsitarnavusi ne tik sveikinimų, linkėjimų, bet ir aukų – kad jei eitų ir toliau, kad ji pasiektų šimto metų sukaktį. Mes manome, kad pats praktiškiausias sveikinimo bei linkėjimo būdas, tai piniginė auka Deimantiniam fondui, kuris dabar naudojamas taip pat labai praktiškam tikslui – ofsetinių mašinų skoloms išmokėti. Tos mašinos, kurių dėka dabar Vienybė yra naujuose rūbuose, kaštuoja tūkstančius dolerių, bet jeigu kiekvienas skaitytojas prisidės bent kuklia auka, tai ši našta laikraščiui tuojau palengvės.“

Rinkinyje, saugomi J. Tysliavos penkių laiškų, rašytų Salomėjai Nėriai 1926 ir 1927 m. nuorašai, užminė mįslę. Laiškų nuorašus muziejui perdavė literatūros kritikas L. Žirgulis, kurie buvo suregistruoti pagrindiniu numeriu. Tyrinėjant J. Tysliavos archyvinę medžiagą esančią kituose institucijose pavyko sužinoti, kad laiškių originalai saugomi Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų spaudinių skyriuje. Viso ten saugomi aštuoni J. Tysliavos laiškai, rašyti S. Nėriai. Tad laisvai disponuoti šia medžiaga negalime – gavę leidimą supažindiname su laiškais.

J. Tysliavą ir S. Nėrį nuo gimnazijos suolo gaubė graži bičiulystė. Iš laiškų aiškėja, poeto rūpestis savo bičiulės kūrybiniu darbu, jis teikė patarimus dėl rengiamo pirmo rinkinio, o vėliau ir jį redagavo: „Saliute! Siunčiu tavo rinkinį. Nepyk, kad taip vėlai. Rinkinėlis įdomus, tik stenkis drąsiau, neužmiršk, kad moterys drąsesnės už vyrus. Taigi daugiau moteriškos drąsos savo poezijoj. Ar yra kas išleidžia? Parašyk, kas Kaune girdėti. Aš čia paskendau darbe, susibaigiau ir dar laibesnis pasidariau. Būk drąsi ir išdidi. Tavo Tysliava. Paris 20.X.26“.

Kitame – „Mergele! Šį kart siunčiu Tau širdingiausius linkėjimus nuo Šatobriano kapo. Lamanšas ir tolimasis okeanas jam gieda amžiną giesmę. Myliu Šatobrianą, jo proza prilygsta mano broliui okeanui. Visą savaitę, kai važinėju po Prancūziją. Kelionė žavėtina. Šiąnakt grįžtu į Paryžių. Būk! Tavo Tysliava / 30.VIII.26“

„Saliute! Bučiuoju už laišką. Jis man – savo rūšies rykštė. Tačiau nesu jau taip kaltas, kaip manai. Ir aš kartais noriu gyvenimą sulaikyti, bet tada gyvenimas sulaiko mane ir dienos pasiverčia ašaromis. Kai dėl laisvės, tai yra žmonių, kurie ją tik nelaisvėj pažįsta. Tu klausi ką veikiu. Mano darbas įvairus, kaip ir pati Europos sostinė. Žmonės gema, miršta ir vėl gema, o aš norėčiau būti jaunas visados. <...> Šiaip aš kažkada stropiai mokiausi prancūzų kalbos, rašau didelę poemą, kartais ir eilėraščius, kurių vieną Tau čia siunčiu, pažintys su viso pasaulio įvairių tautų rašytojais, lietuvių poezijos vertimai į prancūzų kalbą, teatrų, meno parodų ir muziejų lankymai – visa tai vienos dienos ir ne savaitės darbas. Tiesa, Saliute, jeigu mano noras tik dėlto, kad Tu jo neišpildysi (kas dažniausiai ir būna) tai aš tyliu, bet vis dėlto, aš manau, Tu man galėtum pasiskųsti. Gal tada ir mudviem abiem daug kas labiau paaiškėtų. Rašyk ir būk linksmesnė, mano žaliaake! Tavo Juozas / Paris 25 VI 1926“.

Rinkinyje saugomi tik keturi originalūs J. Tysliavos eilėraščių rankraščiai; išlikę įdomūs atsiminimai apie gyvenimą Lietuvoje ir praleistą laiką Paryžiuje.

J. Tysliava mirė staiga Brooklyne, urna su poeto pelenais pasiekė Lietuvą 1962 m. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.

Kitais metais rinkinys pasipildys nauja medžiaga, gauta iš J. Tysliavos pusseserės Albinos Kisieliūtės anūkės Rūtos Macaitės-Slavickienės.


Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Virginija Babonaitė-Paplauskienė