Juozo Kėkšto (tikroji pavardė Adomavičius, 1915–1981) – lietuvių išeivių poeto ir vertėjo archyvinis rinkinys Maironio lietuvių literatūros muziejuje nėra labai gausus. Jame yra per 300 eksponatų, kurių didžiąją dalį sudaro albume esančios nuotraukos ir memorialinės bibliotekos knygos.  
Itin džiugu, kad šie talentingo poeto atmintį saugantys ženklai išliko, nors jis niekada neturėjo savo namų, likimo buvo blaškomas iš vieno pasaulio krašto į kitą. Jau nuo šešerių metų dėl šeimos sunkios materialinės padėties gyveno labdaringų draugijų įsteigtuose bendrabučiuose Vilniuje. Visą gyvenimą tvirtai stovėjęs nekompromisinėje tiesos ir teisingumo pozicijoje, ne kartą buvo kalinamas dėl kairiųjų pažiūrų Lukiškių kalėjime, Kartūzų Berezos koncentracijos stovykloje, o vėliau, bolševikams užėmus Vilniaus kraštą, apkaltintas kontrrevoliucine veikla ir ištremtas į Viatlagą Kirovo srityje. 1942 metais, įstojęs į lenkų generolo V. Anderso armiją, žygiavo su ja per Persiją, Iraką, Palestiną, Egiptą susikauti su vokiečiais, įsitvirtinusiais ties Monte Cassino (kalnas netoli Cassino miesto Italijoje) ir Adrijos pakrantėse. Du kartus sužeistas gydėsi ligoninėje Pietų Italijoje. Pasibaigus karui, du metus gyveno Romoje. Čia 1946 metais išleido du savo eilėraščių rinkinius: „Rudens dugnu“ ir „Staigus horizontas“ (pirmasis rinkinys „Toks gyvenimas“ išėjo Viniuje, 1938 m.). 1947–1959 metais gyveno Argentinoje. Buvo vienas iš Literatūros lankų redaktorių ir rūpinosi žurnalo spausdinimo reikalais. Šiuo laikotarpiu išleido eilių rinkinius „Diena naktin“, „Ramybė man“ ir rinktinę „Etapai“. Ištikus kairiosios rankos ir kojos paralyžiui, išvyko gyventi į Lenkiją, kur iki mirties (1981 m.) gyveno Revoliucinio judėjimo veteranų namuose Varšuvoje. Šį pastarąjį savo gyvenimo etapą neberašė eilėraščių, bet daug vertė į lietuvių ir lenkų kalbas ispanų bei argentiniečių rašytojų kūrybą.  
J. Kėkšto rinkinys, galima sakyti, pradėjo formuotis atgavus Lietuvai nepriklausomybę. Iki tol buvo tik sovietmečiu Lietuvoje leistos jo poezijos rinktinės: „Lyrika“ (1964 m.) ir „Dega vėjai“ (1986 m.). Muziejaus darbuotojams užmezgus ryšius su išeivijoje gyvenančiais lietuvių rašytojais, iš jų buvo gautos visos užsienyje leistos J. Kėkšto poezijos knygos, apie dvidešimt rankraščių: originalių Kėkšto eilėraščių ir jo verstos iš  ispanų į lietuvių kalbą P. Nerudos, L. Felipe Vivanco, J. de Cepedo ir kt. poezijos. Poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas perdavė į muziejų spaudai parengtą J. Kėkšto rankraštinį eilėraščių rinkinį „Ramybė man“. Kiti rankraščiai gauti iš išeivijos kultūrinę spaudą bei knygas redagavusių rašytojų Antano Vaičiulaičio ir Kazio Bradūno. Pastarasis palaikė glaudų ryšį, intensyviai susirašinėjo su J. Kėkštu nuo 1948 metų iki pat jo gyvenimo pabaigos. K. Bradūno archyviniame rinkinyje saugomi J. Kėkšto jam rašyti laiškai.
Keletą J. Kėkšto laiškų bei poeto nuotraukų kopijų 1995 metais perdavė buvęs Vagos leidyklos direktorius Jonas Čekys. Laiškuose, rašytuose 1959–1965 metais, kalbama apie J. Kėkšto „Lyrikos“ išleidimo Vilniuje reikalus. Portretinėse nuotraukose J. Kėkštas įamžintas pirmosios knygos „Toks gyvenimas“ išėjimo metu (1938 m.), leidžiant rinktinę „Etapai“ (1953 m.) ir rinktinės „Lyrika“ išleidimo proga (1964 m.). J. Čekys taip pat padovanojo muziejui ir savo atsiminimus apie J. Kėkšto viešnagę Vilniuje 1966 metais.
Didžiausią Juozo Kėkšto rinkinio dalį (282 vnt.) sudaro eksponatai, 2014 metais muziejui perduoti Punsko lietuvių leidyklos Aušra, kur po poeto mirties jo palikimas buvo pargabentas iš Varšuvos. Svarbi ir vertinga šio palikimo dalis – memorialinės bibliotekos knygos ir spauda (87 vnt.). J. Kėkštas, gyvendamas Lenkijoje, palaikė ryšius ir su sovietinėje Lietuvoje gyvenusiais, ir su išeivijos lietuvių rašytojais. Jis buvo lyg jungiamoji grandis, tiltas tarp jų: susirašinėjo, persiuntinėjo vieniems kitų knygas. Žinoma, ir pats gaudavo knygas su autorių dedikacijomis ir iš Lietuvos, ir iš anapus Atlanto: Vinco Mykolaičio-Putino, savo gimnazijos laikų draugės Aldonos Liobytės, Kazio Bradūno, Algirdo Landsbergio, Kazio Sajos, Mykolo Karčiausko, Henriko Nagio, Kazio Almeno, Agirdo J. Greimo, Mariaus Katiliškio, Danguolės Sadūnaitės ir kt. Savo knygų su dedikacijomis atsiųsdavo ir bičiuliai Argentinos rašytojai: Abelardo Castillo, Ernesto Sabato, Alicia Tafur ir kt. Kėkšto domėjimąsi ispanų ir Lotynų Amerikos literatūromis liudija dvi solidžios šių šalių literatūrų istorijos, Pablo Nerudos poezijos knygos ispanų kalba. Išskirtinė knyga yra F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ originalo kalba. Joje Kėkštas įklijavęs savo ekslibriso originalą, sukurtą dailininkės Gražinos Didelytės. Šio rusų klasiko kūryba ir gyvenimu Kėkštas labai domėjosi. Išsaugojo poetas ir visus išeivių literatūrinio žurnalo Literatūros lankai numerius. Ant visų yra jo inicialai: „J K“.
Išskirtinai įdomus eksponatas yra nuotraukų albumas, pasakojantis apie J. Kėkšto kelionę lenkų armijos sudėtyje. Albume yra jo užrašų prie nuotraukų. Pirmajame puslapyje poeto ranka užrašyta: „1942–1946 m. m. atlikau keistą kelionę. Paleistas iš Viatlago taigos, pro Uralą, Uzbekistaną, Kaspijos jūrą ir Persiją pasiekiau Kurdistano kalnus ir Bagdadą. Toliau: Transjordanija, Palestina, Libanas, Egiptas ir Italija. Ėjau kaip karys. Apeninų pusiasalį, nuo Taranto iki Ankaros perėjau parako dūmuose, su granata ir šautuvu rankose. Ne kartą sužeistas ir pagijęs, kelionę ir tris dešimtis savo gyvenimo metų baigiau Pietų Tirolyje, Italijos Alpėse.“ Albume įklijuota 47 nuotraukos ir 17 spaudinių – mažo formato atvirukų su Jeruzalės, Nazareto, Betliejaus vaizdais. Nuotraukose – J. Kėkštas su kovų draugais Bagdade, Izraelyje, Palestinoje, Egipte 1943–1944 m. Keletas nuotraukų – su sutvarstyta ranka, besigydant Palagiano (Italija) karo ligoninėje 1945 m. Vienoje – poetas jau po karo Romoje (1945 m.). Pabaigoje įklijuotos Pietų Tirolio Dolomitinių Alpių nuotraukos. Prie kai kurių poeto ranka užrašyti šių vaizdų įkvėpto eilėraščio „Dolomitai“ posmai.
Be albumo yra dar 50 nuotraukų. Išskirtinės trys – 1928–1929 metų nedidelio formato portretinės tada dar Juozo Adomavičiaus – gimnazisto – fotografijos, matyt, jo labai brangintos, išsaugotos per visus kalėjimų ir kovų metus. Kitose – J. Kėkštas Varšuvoje 1962 metais, su jį aplankiusiu jaunystės bičiuliu, poetu Albinu Žukausku Cechocineke (Lenkija) 1959 metais. Didžiausias pluoštelis nuotraukų, kuriose užfiksuotos akimirkos iš J. Kėkšto apsilankymo Vilniuje 1966 metais. Čia jis su savo broliu Gaudentu, su jaunystės draugais Aldona Liobyte, Vladu Drėma, Juozu Gaiduliu, baltarusių poetu Maksimu Tanku ir kt.
Laiškų, deja, išlikę vos keletas. Tai – oficialūs laiškai lenkų kalba iš įstaigų: Varšuvos valstybinio leidybos instituto redaktorės – dėl J. Kėkšto išversto į lenkų kalbą argentiniečių rašytojo E. Sabato romano „El tunel“ išleidimo; Varšuvos autorių agentūros darbuotojo – dėl kito J. Kėkšto versto kūrinio – A. Castillo Israfel pastatymo Liublino teatre. Po vieną H. Nagio, K. Almeno, A. J. Greimo, poeto seserų Zofijos ir Helos laišką.
Jokių dokumentų iki Lenkijos laikotarpio nėra išsaugota, išskyrus 1958 08 14 Lietuvos atstovybės Romoje išduotą pažymą, patvirtinančią, kad J. Kėkštas iki 1947 m. buvo Adomavičius. 1959 10 14 Varšuvoje išduotas iš anglų į lenkų kalbą verstas rejestras Nr. 1497/59 nurodo Juozo Adomavičiaus karinės tarnybos vietas ir apdovanojimus. Tikėtina, kad originalas buvo išduotas 1947 m. gegužės mėnesį, kai J. Adomavičius buvo atleistas iš karinės tarnybos. J. Kėkšto atvykimo gyventi į Varšuvą datą nurodo reptrijacijos korta Nr. 023132, išduota Lenkijos konsulate Buenos Airėse 1959 03 30. Keletas dokumentų liudija J. Kėkšto priklausymą vienai ar kitai draugijai: Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos nario bilietas, išduotas Seinuose 1962 05 07; Lenkijos suvienytosios darbininkų partijos nario bilietas (Varšuva, 1967 11 02); Varšuvos krašto apsaugos lygos veterano pažymėjimas (1975 02 26). Ruošiantis J. Kėkštui vykti į Vilnių 1966 m., paaiškėjo, kad jis neturi jokio asmens dokumento. Tada teismo nutarimu Nr. 914/65 (dėl. J. Kėkšto gimimo liudijimo turinio nustatymo) jam buvo išduotas gimimo liudijimo išrašas (Varšuva, 1966 02 08).
Iš Punsko į muziejų buvo perduota ir keletas poeto memorialinių daiktų: rašomasis stalas, akiniai, rašalinė, radijo aparatas „VEF 201“.

Parengė Išeivių literatūros skyriaus muziejininkė Elvyra Brazaitienė