Poetės, rašytojos, žemininkų kartos atstovės Julijos Švabaitės-Gylienės (1921–2016) archyvinis rinkinys, saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje – gausus ir įvairus, pradėtas kaupti dar rašytojai esant gyvai. Rinkinį sudaro nuotraukos, dokumentai, laiškai, rankraščiai, asmeniniai daiktai, meno kūriniai, knygos. Po mamos mirties unikalių archyvalijų perdavė ir jos vaikai Aušra, Jurga, Linas ir Saulius Gyliai, kuriems nuoširdžiai dėkojame.

Julijos Švabaitės-Gylienės rinkinyje gausu nuotraukų, atspindinčių jos gyvenimą, kuris prasidėjo Lietuvoje, tačiau driekėsi po įvairius miestus ir net kontinentus – Europą, Australiją, Ameriką. Vaikystę, praleistą  Čyčkų kaime, o vėliau – Didžiuosiuose Šelviuose, Vilkaviškio rajone, mena nuotraukos su mama Petronėle ir tėvu Stanislovu, broliais Jeronimu ir Stasiu, draugais. Nerūpestingą laiką atskleidžia įrašas ant nuotraukos: „Šelvių sode gardu kaip devyni medūs“. Vėliau būsimoji poetė mokėsi Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje, kurioje įsitraukė į aktyvią gimnazistų veiklą. Jos archyviniame rinkinyje yra originalių nuotraukų, kuriose Julija užfiksuota su auklėtoju ir klasiokais, ateitininkais, literatų grupe, vaidintojų būreliu. Nespalvotose nuotraukose kartu įsiamžinę ir būsimieji literatai – poetas K. Bradūnas, literatūros kritiku tapęs Vincas Natkevičius. Anot J. Švabaitės, „poezija, daina mums Vilkaviškio gimnazijos moksleiviams, buvo kaip duona ir druska... Poezija tada mes tiesiog alsavome, laukte laukdavome naujo „Ateities“ ar „Ateities spindulių“ numerio“.

Sėkmingai baigusi gimnaziją ir gavusi Katalikų veikimo centro stipendiją, Julija išvyko į Prancūziją studijuoti prancūzų kalbą ir literatūrą. Tuo laiku visi į Prancūziją žiūrėjo kaip į pasaulio kultūros lopšį, ten studijuoti veržėsi meno, literatūros mylėtojai. Rinkinyje nuotraukų, darytų Prancūzijoje, nedaug, jos byloja, kad studentė ne tik krimto mokslus, bet ir keliavo po šią šalį, lankė žymias kultūros vietas.

J. Švabaitė užfiksuota su seserimi Anele, jos vyru Juozu ir bičiuliais prie skulptūros, fontano Liuksemburgo sode.

Išlaikiusi baigimo egzaminus ir gavusi teisę dėstyti prancūzų kalbą (1939 m.), Julija sugrįžo į Lietuvą, studijas tęsė Kauno, o vėliau Vilniaus universitete, mokytojavo Žemaičių Kalvarijoje, kur įsiamžino su kitais mokytojais ir mokiniais.

Rinkinyje gausu ir rašytojos asmeninių, portretinių nuotraukų. Daug nespalvotų, su įrašais kitoje pusėje. Vienoje jų prasmingas, apie ateitį bylojantis įrašas: „Aš visada noriu gyventi Tau ir nežinomam mažyčio vardui“ (Tavo Julija, 1944. I. 10, Lincas). Julijos Švabaitės ir jos būsimojo vyro, teisininko Jurgio Gylio vestuves Aušros vartų koplyčioje mena nuotraukos, darytos 1944 m. Būsimoji poetė tuomet dar nenutuokė, kad netrukus jų šeimyninę laimę gimtojoje šalyje nutrauks antroji sovietų okupacija. Poetė atsiminimuose rašė: „Mudu išėjom pėsti. Ir dabar matau mamą ir tėtį, vidury kiemo stovinčius ir sakančius: „Nepalikit mūsų“.

Pasitraukus į Vokietiją teko gyventi pusbadžiu su dviem vaikais viename kambary. Laiške A. Vaičiulaičiui J. Švabaitė-Gylienė guodėsi: „...suaugę vaikščiojam perbalę ir sulysę. Atrodo, duona yra pagrindas mūsų egzistencijos“. Šviesiausia atgaiva tuo metu, anot J. Švabaitės, buvo šeimos draugystė su H. Radausku, kuris atnešdavo knygų, paskaitydavo savo eilėraščių, parašytų ant mažų popieriukų. Vokietijoje darytos nuotraukos iškalbingos, atskleidžiančios sunkią atvykėlių buitį svetimoje šalyje.

1949 m. šeima išvyko į Australiją, pirmiausiai apsistojo Bonegilos migrantų stovykloje. Tik vėliau J. Švabaitė-Gylienė įsidarbino Melburno lietuvių sekmadieninėje mokykloje. Reikėjo ne tik  mokytojauti, bet ir rasti laiko namų ruošai ir augantiems keturiems vaikams – Aušrai, Linui, Sauliui ir Jurgai. Žemyne, apsuptame neperžengiamų vandenynų, pritapti sekėsi sunkiai, savo prisiminimuose poetė rašė: „Australijoje ilgą laiką gyvenome ne tik fizinėj, bet ir dvasinėj sausroj. Mėnesių mėnesiais nesulaukdavom laikraščio, knygos.“ Moteris buvo išsiilgusi lietuviškos veiklos: parodų, renginių, diskusijų, bendravimo su draugais ir rašytojais. Šis laikotarpis įamžintas penkiolikos eilėraščių skyrelyje knygoje „Vynuogės ir kaktusai“ (1963), kuriame šis nuošalus kontinentas iškyla kaip šiukštus ir nesvetingas kraštas: „Australija, Australija / Nuovargio valandoje / Paties Dievo sukurta, / Aštuntoj dienoje, / Aštuntoje nakty...“

1960 m. Gylių šeima persikėlė į kitą kontinentą, už Atlanto. M. Krupavičius laiške J. Švabaitei-Gylienei rašė: „Linkiu laimingai pasiekti amerikonišką padangę ir suraminimo susirasti, atsigauti, sustiprėti. Bet ir čia ne mūsų tėviškėlė. Tavo jautri širdis ir čia nesuras pilnos ramybės ir poilsio. Ne mums svetimi pyragai ir auksas“. Gylių šeimos laukė ilga kelionė, kurią mena muziejuje saugomos nuotraukos – atsisveikinimas su draugais ir kelionė laivu „Oronsay“ į Jungtines Amerikos Valstijas, kur atvykėlių laukė jau visiškai kitoks gyvenimas. J. Švabaitės-Gylienės pagrindinis darbas daugiau nei 30 metų buvo odontologijos laboratorija Čikagos Ilinojaus universitete, tačiau pasirūpinusi keturiais vaikais dar rasdavo valandėlę ir mėgiamai veiklai – kūrybai. Nuotraukose moteris užfiksuota dalyvaujanti visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje, literatūros vakaruose. Nauji žmonės ir patyrimai davė stiprų impulsą kūrybai. Julija įsitraukė į draugiją „Šatrija“, rašė, skelbė eilėraščius „Aiduose“, „Drauge“, „Ateityje“, „Margutyje“, „Metmenyse“, išleido debiutinę knygą „Vynuogės ir kaktusai“ ( 1963 m.). Ant vienos nuotraukos nugarėlės B. Brazdžionis yra užrašęs: „Keliam tostą šalto vyno / Už kaip vynuogę poetę / Kad tarp kaktusų patekus/ Kaip septynios saulės švietė“.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, J. Švabaitė-Gylienė gimtojoje šalyje tapo dažna viešnia. Pirmą kartą į tėvynę ji atvyko 1974 metais. Laiške A. Vaičiulaičiui rašė: „Buvau šią vasarą Lietuvoj, Vilniuj, Kaune, – liečiau ir glosčiau tėviškės žemę, bėgau per lysves, pro medžius ir namus, kurių jau neatpažinau, nes viskas viskas svetima... Tik tėviškę priminė du beveik užakę tvenkiniai, upelis, taipgi veik be vandens...“ Po pirmojo apsilankymo tėvynėje ir susitikimo su artimaisiais gimę eilėraščiai buvo sudėti į knygą „Vilties ledinė valtis“. Anot poetės, „rašyti apie tai buvo sunku, nes tam jų gyvenimui, ir jų egzistencijos tikrovei norėjosi rasti ir neįprastinį poetinį žodį, ir kad tas žodis būtų teisus ir žmogiškas, ir nepakartojamas“.

Rinkinyje taip pat yra nuotraukų, menančių poetę „Poezijos pavasario“ šventėse, kūrybos vakaruose skaitant eilėraščius, knygų sutiktuvėse, priimant jai 1996 m. skirtą 25-ąją Vilkaviškio rajono Salomėjos Nėries premiją, vaikštinėjant po Vilnių, Nidos kopose su bičiule Magdalena Stankūnaite.

J. Švabaitės-Gylienės rinkinyje išskirtinės nuotraukos, kuriose įamžinta visa gausi Gylių šeima. Poetė užaugino du sūnus ir dvi dukras, sulaukė 12 anūkų ir 8 proanūkių. Rašytoja džiaugėsi būdama apsupta vaikų, o jiems išsiskirsčius, labai liūdėdavo.

Iš turtingo archyvinio rinkinio išsiskiria laiškai, rašyti savo pirmajam mokytojui, kritikui, patarėjui, draugui – poetui Kaziui Bradūnui, su kuriuo bičiulystė užsimezgė dar Vilkaviškio gimnazijoje. Laiškuose atsispindi anų dienų įvykiai Vokietijoje, Australijoje ir Amerikoje. Su savo bičiuliu ji dalinosi kūrybiniais planais ir svajonėmis. K. Bradūnas vertino J. Švabaitės kūrybinį žodį, skatino rašyti, padėjo jos knygas išleisti. Ji klausė bičiulio pamokymų, patarimų: „Tavo nuomonę didžiai gerbiu ir vertinu, ir gal tu tik vienas mano poetinį pasaulį išjudini…“ Susirašinėjo Julija ir su A. Vaičiulaičiu, jau gyvenusiu Amerikoje, bandė išsiaiškinti atvykimo į tą šalį galimybes, ieškojo savo artimųjų. Dar gyvendama Roitlingene, jam rašė: Mes tikrai labai norėtume iš čia išvažiuoti, bet vilčių maža, nes giminės Wilkes Bare yra neturtingi ir „affidevitų“ atsiųsti negali. Tad laukiam kaip ir visi kiti „nelaimingieji“, kurių čia nemaža yra, be „affidevitų“ ir be giminių bei pažįstamų ypatingos globos“. Be šių rašytojų, rinkinyje yra ir kitų korespondentų laiškų – literatūros kritikų, tyrinėtojų, rašytojų, leidėjų, visuomenininkų:  R. Pakalniškio, V. Zaborskaitės, L. Andriekaus, A. Sprindžio, V. A. Jonyno, S. Gedos, P. Aukštikalnytės-Jokimaitienės, B. Brazdžionio ir daugelio kitų.

Gausu muziejuje saugomų J. Švabaitės-Gylienės rankraščių. Juose – posmai su taisymais iš jau išleistų ir nepublikuotų poezijos rinkinių, prozos kūrinių ir dienoraščių fragmentai, reportažai, parengti „Margučio“ radijui. Savo atsiminimuose poetė rašė: „Vilkaviškio gimnazija... Tai ten pradėjau rašyti eilėraščius. Juos spausdindavo „Ateities spinduliai“, „Ateitis“, slaptas ateitininkų laikraštėlis „Naujas kelias“, „Moteris“, „N. Vaidilutė“, vėliau „Studentų dienos“ ir kiti. J. Švabaitė-Gylienė ne kartą yra minėjusi, kad jos poezija išpažintinė, glaudžiai susijusi su gyvenimu. Eilėraščių posmai byloja apie išgyvenimus praradus gimtąjį kraštą, artimuosius, šeimos rūpesčius, kaltės jausmą.

Kūrybos kraitelėje rikiuojasi Amerikoje, o vėliau ir Lietuvoje išleistos knygos: poezijos — „Vynuogės ir kaktusai“ (1963); „Septyni saulės patekėjimai“ (1974); „Vilties ledinė valtis“ (1981); apysaka vaikams „Gabriuko užrašai“ (1973); romanas „Stikliniai ramentai“ (1985), poezijos rinktinė „Tu niekur neišėjai“ (1991), „Žiemos erškėtis“ (1994), „Kur šią naktį nakvosiu?“ (2002), humoristinių apsakymų knygelė „Draugų laivelis“ (2006), eilėraščių knyga „Ant vėlių suolelio“ (2007).

Muziejuje saugomi Julijai Švabaitei-Gylienei priklausę dokumentai – prancūzų kalbos sąjungos (Alliance Francaise) pažymėjimas, pasirašytas žymaus rašytojo Georges Duhamelio, sertifikatas, pažymintis, kad J. Švabaitei-Gylienei suteiktas nuolatinio Australijos gyventojo statusas. Yra liudijančių apie rašytojos pasiekimus literatūros srityje: „Draugo“ dienraščio literatūrinės premijos paskyrimo aktas už romaną „Stikliniai ramentai“ (1985) bei LRD aktas už knygą „Žiemos erškėtis“ (1992). L. Andriekus, po premijos už „Stiklinius ramentus“, J. Švabaitei-Gylienei rašė: „Lengvai valdai plunksną. Ir kas galėjo pagalvoti, kad Julija prozininkė! Šaunuolė! Gražus, mielas Tavo kūrinys, be globalių pretenzijų ir mandrysčių, patraukiantis savo nuoširdumu, tikrumu, stilistiniu grakštumu“.

Vienas įspūdingiausių rašytojos rinkinyje esančių eksponatų – tai jos draugės, dailininkės Gražinos Firinauskienės dar Australijoje apie 1956 m. tapytas Julijos portretas, kabėjęs rašytojos kambaryje, o dabar saugų prieglobstį radęs Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Saugoma ir keletas poetės daiktų: margas šalikas, akiniai, kelios užrašų knygelės.

Julijos Švabaitės-Gylienės poetinis žodis gimė dar Lietuvoje, tik subrandintas buvo gyvenant Vakaruose. Ji visą laiką puoselėjo savo gimtąją kalbą, su ilgesiu minėjo savo tėvų žemę, Vilkaviškio krašto, kur gimė ir prabėgo vaikystę, laukus ir pievas, visą Didžiųjų Šelvių kaimo grožį. Ji tapė realų, bet drauge ir ekspresionistiškai ryškų svetimo krašto gamtovaizdį, susiliejantį su savo širdies pulsu.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė