Senoji literatūra

Jonas Jablonskis (1860–1930) – kalbininkas, lietuvių kalbos normintojas, Žemaitės raštų redaktorius. 1901 m. Petro Kriaušaičio slapyvardžiu išleido „Lietuvių kalbos gramatiką“. Papildyti jos leidimai išėjo 1919 m. ir 1922 m. Visi šių gramatikų leidimai saugomi muziejaus archyve. Yra ir daugiau knygų, vadovėlių, žodynėlių, pasakėčių, vertimų, leidinių apie patį autorių, saugomi ir jau po kalbininko mirties išleisti J. Jablonskio „Raštai“. Nėra rankraščių, saugoma tik keletas laiškų, rašytų kolegoms mokytojams. Ne visi laiškai rašyti J. Jablonskio ranka, senatvėje kalbininkas dėl paralyžiaus nevaikščiojo, galėjo judėti tik invalido vežimėlio pagalba, taip pat ir sunkiai rašė, tekstus diktavo žmonai, vaikams ar kitiems asmenims. J. Jablonskio invalido vežimėlis saugomas muziejuje, taip pat yra šilkinė kepuraitė, stiklinė su įdėklu. Fototekos skyriuje daugiausia portretų, įdomesnės grupinės nuotraukos: „Mokytojai, aplankę J. Jablonskį Palangoje 1921 m.“, „Pajūryje su bičiuliais 1927 m.“,  „J. Jablonskis su šešiais vaikaičiais“. Konstancija ir Jonas Jablonskiai turėjo penkis vaikus, susilaukė dešimt vaikaičių. Dail. Gerardo Bagdonavičiaus piešiniuose tušu matome namą Vilniuje, kuriame kalbininkas mokytojavo, namą Šiauliuose, kuriame gyveno, yra ir pieštas kalbininko portretas.

Parengė Senosios literatūros skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė