Rašytojo Jono Avyžiaus daugumai pristatinėti turbūt nereikia. Jis paliko mūsų literatūrai tikrą kūrybos lobį, pradedant romanu „Sodybų tuštėjimo metas“ ir baigiant vaikams skirta apysaka „Aštuonetas iš Trepsės namų“. Ryškus autoriaus talentas nesileido pritemdomas net laikotarpio reikalavimų. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas gausus jo rinkinys, perduotas žmonos Irenos Avyžienės, gali tik patvirtinti rašytojo neišsemiamą talentą – rankraštynas yra didžiulis. Smalsuoliams iš archyvo galima sužinoti ir naujų faktų faktelių apie šį žmogų, nes gyvenime jis buvo ne tik kūrėjas, bet ir Seimo narys, kultūros veikėjas, bitininkas...
Muziejaus fonduose saugomi stropiai autoriaus ranka surašyti, klasika tapę kūriniai. Į 710 lapų sugulė tas pats „Sodybų tuštėjimo metas“, surašytas įvairių spalvų rašalu, nes tokios apimties kūrinys – ne vienos dienos darbas. Tekstas išmargintas taisymų, braukymų – net talentingiausiam autoriui mintys negula iškart. Kai kurių romanų, pvz., „Degimai“ turime net keletą variantų. Vieną iš jų palydi žmonos surašytas komentaras – paaiškinimas apie kūrybinį procesą. Jame nurodoma, kad pats autorius romanus „Kaimas kryžkelėje“ ir „Degimai“ laikė dilogija. Po šio romano, baigto 1980 m., o išleisto 1982 m. žmonos teigimu, vyras žadėjo apie kaimą neberašyti, „nes senojo kaimo nebėra ir knyga „Degimai“ yra lyg Rekviem senajam kaimui“. Vienas iš mūsų turimų romano variantų yra net pilnesnis nei buvo išspausdintas, nes paskutiniojo skyrelio autorius galutiniam variante nusprendė atsisakyti.
Ne ką menkiau nei „Sodybų tuštėjimo metas“ rankraštyje atrodo ir kitas žymus kūrinys „Chameleono spalvos“ bei romanas „Viskas praeina“. Anot žmonos prirašyto komentaro, pradinis knygos pavadinimas – „Buvusieji“. Romaną J. Avyžius rašė ir tvarkė su pertraukomis, o galutinai pabaigė „tik 1999 liepos 1-ąją išvykdamas į ligoninę, iš kurios nebegrįžo. Išvakarėse sutvarkė savo rašomąjį stalą, sudėjo ant jo nebaigtų kūrinių rankraščius, o pačiame viršuje – „Buvusiuosius“, ant kurio aplanko užrašė „Viskas praeina“. Todėl tokiu pavadinimu įteikiau leidyklai“.
Muziejus gali pasigirti turimais visų žymesnių autoriaus kūrinių rankraščiais, įskaitant ir pirmąjį romaną „Į stiklo kalną“. Šį romaną autorius buvo pradėjęs rašyti 1955 m. Yra ir pirmieji prozos bandymai apskritai – pvz., vokiečių okupaciją aprašantis romanas „Plienčikai siaučia“, kur J. Avyžiaus raštas dar visai kitoks, tiesiog mokiniškai tvarkingas, su paliktomis paraštėmis ir dailiai suformuotu „viršeliu“ – pavadinimas išryškintas, nudailintas. Taip pat dailiai apipavidalinta ir „Atstumtųjų meilužių sala“, rašyta 1936 m.
Net labai gerai su J. Avyžiaus kūryba susipažinęs skaitytojas muziejuje saugomame archyve turėtų ką naujo atrasti, nes turime po keletą romanų egzempliorių, kurie vėliau buvo smarkiai taisomi ir spaudoje pasirodė jau būdami visai kitokie. Iš žmonos paaiškinimų matyti, kad J. Avyžius vienu metu dirbdavo ne su vienu kūriniu, dalis romanų įstrigdavo ant darbo stalo gana ilgam, o vėl grįžęs prie nebaigto darbo, J. Avyžius negailestingai jį taisydavo, išmesdamas ištisus skyrius. Tai matosi ir iš kai kurių turimų egzempliorių, pvz., turime „Ir išmuš Tavo valanda“ nebaigto romano 5-ąjį skyrių apie Glaubmanų šeimą, kurį vėliau autorius nutarė esant nereikalingą. Šiam romanui pavadinimą sugalvojo žmona, nes ji atidavė leidyklai jau mirusio vyro rankraštį. „Romano parašyta tik pusė, taip jis pats prisipažinęs spaudoje. Tapęs Seimo nariu neberašė, tik paredaguodavo ką parašęs“
Be viso pluošto storų romanų ir apysakų rankraščių turime ir trumpesnių kūrinių: pasakų vaikams, recenzijų. Rimtesniųjų kūrinių rašymui autorius ruošdavosi stropiai: turime romanų apmatų, siužeto linijų trumpus aprašymus, planus. Beveik visas šis rankraštynas rašytas ranka. Be pagrindinės duonos – prozos – yra ir satyrinių eilėraščių bei satyrinė poema, pjesių, kino scenarijaus, libreto „Milda“ apmatai lietuvių ir rusų k. Darbiniai pavadinimai dažnai skiriasi nuo galutinių, pasirodžiusių spaudoje – pvz., „Bitutė Pilkutė“ mums žinoma kaip „Toks nuostabus pasaulis“.
Iš su kūryba nesusijusių rankraščių galima išskirti autobiografiją, nors pats autorius tai vadina „savęs mėsinėjimu“ ir tokia veikla nesižavi, verčiau patardamas domėtis jo knygomis. Taip pat turime daug J. Avyžiaus sakytų ar ketintų sakyti kalbų juodraščių, yra netgi „kalba, skirta pradėti naujai išrinkto Seimo pirmąjį posėdį“, taip pat kalbų, sakytų per LRD ar partijos suvažiavimus. Dar – atsakymai įvairiems spaudos leidiniams į interviu klausimus. Išsiskiriantis eksponatas – mokyklinis sąsiuvinis, iš kurio matyti J. Avyžių mokiusis Esperanto kalbos. Iš visų šių kalbų galima vis aiškiau suprasti rašytoją kaip asmenį, atrasti jo pasisakymus įvairiomis temomis. Iš 1988 m. partijos suvažiavimui paruoštos kalbos aiškėja rūpestis gamtosaugos klausimais. Kompiuteriu rašytame ir ranka taisytame tekste „Dėl tabako kontrolės įstatymo“ Seimo narys J. Avyžius pasisako už tabako gaminių reklamos draudimą, kitas tekstas – mirties bausmės klausimu, dar kitas – dėl organizuoto nusikalstamumo pažabojimo... Dar prieš tapdamas Seimo nariu, kuriuo jis buvo nuo 1996 11 25 iki mirties (1999 07 07), rašė priešrinkimines kalbas, palaikančias konservatorių partiją.
Kadangi J. Avyžiaus kūryba buvo gausiai versta į kitas kalbas, jo laiškų archyvas daugiausiai atspindi bendravimą su vertėjais. Asmeninio turinio laiškų beveik nėra. Artimesnis ryšys aiškėja su vertėju į estų kalbą M. Lodusu. (M. Loodus). Jam J. Avyžius dėkoja už tvarkingai ir dailiai išleistą romaną, kuriame nerado jokių trumpinimų. Vertėjo atsakymuose nepriekaištinga lietuvių kalba žavimasi rašytojo talentu. Tokių abipusių laiškų susidarytų nemaža krūvelė. Bendrauta laiškais ir su kitais vertėjais: bulgaru I. Trojanskiu, A. Sukovskiu, azerbaidžaniečiu V. Arzumanovu, rumune Inna Leca, į latvių kalba vertusiu A. Sukovskiu ir kt. Vienų vertėjų laiškai rašyti lietuviškai, kitų – rusų kalba. Kiti laiškai taip pat dalykiniai – tebesaugomi L. Peleckio-Kaktavičiaus siųsti interviu klausimai „Varpų“ almanachui, rašytojų sveikinimai žiemos švenčių progomis ar 1976 m. gavus vieną reikšmingiausių to meto premijų – Lenino – už knygą „Sodybų tuštėjimo metas“. Dar saugomi J. Avyžiaus laiškų juodraščiai. Vienas juodraštinis variantas skirtas „Respublikos“ dienraščiui, kitas – V. Sventickui, kur dar 1971 m. J. Avyžius sakosi nemaloniai nustebintas prašymo užrašyti spaudai skirtą autografą rusiškai. Jis griežtai atsisako siųsti ko prašomas, „nes nuo pat vaikystės pasirašinėjau tik lietuviškai“. Keletas laiškų yra iš rašytojų, gyvenusių anapus Geležinės uždangos – M. Katiliškio iš JAV ir K. Barėno iš Anglijos.
J. Avyžiaus portretą papildo nuotraukos, kurios dažnai gali parodyti asmenį visai kitame amplua. Matome didelio formato R. Rakausko darytas fotografijas, kur garsusis rašytojas atsidavęs savo pomėgiui – bitininkystei. Beje, yra ir dienoraščio tipo sąsiuvinis, kuriame J. Avyžius vedė bitininkavimo užrašus. Avilius buvo pasistatęs vasarvietėje, Švenčionių r., Prūdiškių km. Toje pat pamėgtoje sodyboje fotografuotasi ir daugiau: tai prie upelio, tai laukuose matosi pašiauštas J. Avyžiaus kuodas. Iš nuotraukų matyti, kad darbui skirtas stalas buvo ne tik namuose Vilniuje, bet ir vasaros trobelėje. Vienoje J. Avyžius „nutrauktas“ su cigarete rankoje, o kitoje nuotraukos pusėje pacituoti jo žodžiai, sakyti vėliau nuotrauką pamačius: „Fui, šito brudo aš jau nebenaudoju“. Dar 1972 m. J. Avyžius turėjo galimybę išvykti į JAV, vizitas užfiksuotas fotografijose. Vasaras J. Avyžius mėgęs leisti ne tik sodyboje, bet ir lietuviškame pajūry, daugiausiai Nidoje, nors nevengė Avyžių šeima ir Palangos. Bendravo su seserimis, kartu lankė tėvų kapus Pašupių kapinėse, lankėsi Kryžių kalne. Kad artima jo bendražyge buvusi žmona Irena, taip pat patvirtina ir fotografijos: vyras dirba prie rankraščiais užversto stalo, o žmona sėdi šalimais. Nuostabios, puikios kokybės, didelio formato nuotraukos, darytos A. Žižiūno Vilniuje, pristato trečiąjį šeimos narį – Jonas ir Irena įamžinti su savo augintiniu, didžiuliu niūfaundlendų veislės šunimi Bardu. Taip taip, tokiu pačiu Bardu, koks aprašytas knygelėje vaikams „Bardo nuotykiai ir žygiai“.
Nuotraukose abi gyvenimo pusės nutupia greta: štai J. Avyžius, bitininkaujantis su A. Bernotu. O štai – su kitais rašytojais (K. Maruku, E. Mieželaičiu) prie Peršokšnos upelio arba pasirašinėjantis autografus. Bendravęs J. Avyžius ir su klasės draugais, lankė juos iki senatvės. Greta šių – oficialūs vizitai: LTSR kultūros dienos Ukrainoje, vertėjų konferencijoje Vilniuje, su kazachų rašytojais VII TSRS rašytojų suvažiavime Kremliuje ir kt. Gaila, nedaug turime ankstyvųjų gyvenimo metų fotografijų. Pati seniausia – iš Jaunųjų rašytojų suvažiavimo, vykusio 1949 m.
Tiesiog atskiras segtuvas su nuotraukomis iš rašytojo 50-mečio jubiliejaus. O 80-metis buvo minimas ir Maironio literatūros muziejuje, tik pats J. Avyžius tiek metų nebesulaukė, minėjime dalyvavo tik jo žmona I. Avyžienė. Iš nuotraukų galime susipažinti ir su rašytojo tėvais – Kazimieru ir Domicele.
Žinoma, svarbiausias bet kokio rašytojo palikimas, dalis, skirta ne tik muziejaus archyvams, o ir visiems žmonėms, yra jo knygos. Mes turime visas J. Avyžiaus išleistas knygas lietuvių kalba, taip pat kai kuriuos vertimus – „Sodybų tuštėjimo metas“ yra latvių k., „Kaimas kryžkelėje“ – rusų, estų k. ir t. t. Lietuviškas šios knygos variantas buvo pasiųstas ir už Atlanto M. Katiliškiui – Lemonte prie Čikagos gyvenusio „Miškais ateina ruduo“ autoriaus memorialinėje bibliotekoje yra ir ši J. Avyžiaus knyga su autografu.
Gausi ir paties Avyžiaus memorialinė biblioteka. Dauguma knygų su autorių autografais, palinkėjimais: A. Bernoto, A. Bieliausko, K. Korsako, G. Kanovičiaus, J. Baltušio, K. Sajos...
Norint parodyti J. Avyžiaus kaip neeilinio piliečio reikšmę, pakaktų pakilnoti jo dokumentus. Senesnieji surašyti lietuvių ir rusų kalbomis: vienu suteikiamas Lietuvos TSRS liaudies rašytojo garbės vardas, kitu – nusipelniusio kultūros veikėjo... Rastume archyve ir LR prezidento A. Brazausko dekretą dėl apdovanojimo LDK Gedimino III laipsnio ordinu bei medaliu, pasirašytą jau nepriklausomos Lietuvos laikais, 1997 07 01. Galbūt daugeliui naujas štrichas į margaspalvį J. Avyžiaus portretą – leidimas laikyti lygiavamzdį šautuvą savigynai. Tarp kitų dokumentų – pažymėjimas, kad yra išrinktas Lietuvos TSRS Aukščiausiojo teismo liaudies tarėju, Lietuvos rašytojų sąjungos nario pažymėjimas, 1996 m. kandidato į Seimo narius pažymėjimas, LR prezidento rinkimų kandidato (V. Landsbergio) patikėtinio pažymėjimas. Nors gavęs ne vieną apdovanojimą dar Lietuvai tebesant Tarybų sąjungos sudėtyje, J. Avyžius „Valstiečių laikraščiui“ interviu metu yra kalbėjęs apie pirmąjį „ružavą“ požiūrį į komunizmą, nes buvo įtikėjęs, kad „daug rankų ir sunkią naštą pakelia“, bet iliuzijos greit ėmę sklaidytis. Kaip pats rašė „rašydamas apysaką „Palikimas“, pirmą tuomet stambesnį kūrinį, buvau visiškai tų iliuzijų nelaisvėje. O maždaug po poros metų, 1950-aisiais, kai ši apysaka buvo pristatyta Stalino premijai, vieningai šaukiant kritikai „valio!“ jau nebepriklausiau tiems, kurie klysta“. Teigiama, kad būtent dėl kontrasto tarp realybės ir garsiai sakomų tiesų, J. Avyžius nebeįstengė toliau dirbti korespondento darbo „Tiesos“ redakcijoje ir tapo profesionaliu rašytoju.
Sena tiesa, kad vieni menai glaudžiai susiję su kitais. Tad ir J. Avyžiaus tekstus papildo dailės kūriniai: spalvingos S. Deltuvienės iliustracijos knygelei „Kaip kurmis amatą keitė“, visai kitokios savo nuotaika, juodai baltos, B. Demkutės, skirtos iliustruoti „Į stiklo kalną“ bei „Palikimą“; A. Maliūnaitės – „Kaimui kryžkelėje“. Net 12 dailininko A. Každailio iliustracijų, vaizduojančių „Sodybų tuštėjimo metą“. Tam pačiam kūriniui skirta ir A. Galdiko grafika. Linksmai atrodo paties J. Avyžiaus šaržas, pieštas S. Krasausko.
Memorialinių daiktų turime tik keletą, užtai turbūt galima drąsiai sakyti, kad svarbiausius kiekvienam rašytojui – parkerį ir akinius. Kaipgi rašytojas be jų?
Tarp spaudinių galima rasti M. Lodus straipsnį apie J. Avyžių suomių žurnale „Kaltio“; kitų laikraščių ir žurnalų su straipsniais apie autorių arba jo kūryba; LR Prezidento V. Adamkaus kvietimą į inauguracijos iškilmes, taip pat į kitus priėmimus, Šiaulių dramos teatro programėlę spektakliui „Degimai“, Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre pastatyto „Sodybų tuštėjimo meto“ programėlę. Spektaklį pagal šį kūrinį teatras suvaidino ir Maskvoje – yra nuotraukų bei besižavinčių skaitytojų laiškų, ir ne tik lietuvių kalba.
Norintieji turi galimybę išgirsti ir rašytojo balso skambesį – tarp trijų jo fonotekoje esančių įrašų vienas yra J. Avyžiaus vakaro Rygos televizijoje įrašas, darytas 1977 09 24.
Muziejaus fonduose saugomi stropiai autoriaus ranka surašyti, klasika tapę kūriniai. Į 710 lapų sugulė tas pats „Sodybų tuštėjimo metas“, surašytas įvairių spalvų rašalu, nes tokios apimties kūrinys – ne vienos dienos darbas. Tekstas išmargintas taisymų, braukymų – net talentingiausiam autoriui mintys negula iškart. Kai kurių romanų, pvz., „Degimai“ turime net keletą variantų. Vieną iš jų palydi žmonos surašytas komentaras – paaiškinimas apie kūrybinį procesą. Jame nurodoma, kad pats autorius romanus „Kaimas kryžkelėje“ ir „Degimai“ laikė dilogija. Po šio romano, baigto 1980 m., o išleisto 1982 m. žmonos teigimu, vyras žadėjo apie kaimą neberašyti, „nes senojo kaimo nebėra ir knyga „Degimai“ yra lyg Rekviem senajam kaimui“. Vienas iš mūsų turimų romano variantų yra net pilnesnis nei buvo išspausdintas, nes paskutiniojo skyrelio autorius galutiniam variante nusprendė atsisakyti.
Ne ką menkiau nei „Sodybų tuštėjimo metas“ rankraštyje atrodo ir kitas žymus kūrinys „Chameleono spalvos“ bei romanas „Viskas praeina“. Anot žmonos prirašyto komentaro, pradinis knygos pavadinimas – „Buvusieji“. Romaną J. Avyžius rašė ir tvarkė su pertraukomis, o galutinai pabaigė „tik 1999 liepos 1-ąją išvykdamas į ligoninę, iš kurios nebegrįžo. Išvakarėse sutvarkė savo rašomąjį stalą, sudėjo ant jo nebaigtų kūrinių rankraščius, o pačiame viršuje – „Buvusiuosius“, ant kurio aplanko užrašė „Viskas praeina“. Todėl tokiu pavadinimu įteikiau leidyklai“.
Muziejus gali pasigirti turimais visų žymesnių autoriaus kūrinių rankraščiais, įskaitant ir pirmąjį romaną „Į stiklo kalną“. Šį romaną autorius buvo pradėjęs rašyti 1955 m. Yra ir pirmieji prozos bandymai apskritai – pvz., vokiečių okupaciją aprašantis romanas „Plienčikai siaučia“, kur J. Avyžiaus raštas dar visai kitoks, tiesiog mokiniškai tvarkingas, su paliktomis paraštėmis ir dailiai suformuotu „viršeliu“ – pavadinimas išryškintas, nudailintas. Taip pat dailiai apipavidalinta ir „Atstumtųjų meilužių sala“, rašyta 1936 m.
Net labai gerai su J. Avyžiaus kūryba susipažinęs skaitytojas muziejuje saugomame archyve turėtų ką naujo atrasti, nes turime po keletą romanų egzempliorių, kurie vėliau buvo smarkiai taisomi ir spaudoje pasirodė jau būdami visai kitokie. Iš žmonos paaiškinimų matyti, kad J. Avyžius vienu metu dirbdavo ne su vienu kūriniu, dalis romanų įstrigdavo ant darbo stalo gana ilgam, o vėl grįžęs prie nebaigto darbo, J. Avyžius negailestingai jį taisydavo, išmesdamas ištisus skyrius. Tai matosi ir iš kai kurių turimų egzempliorių, pvz., turime „Ir išmuš Tavo valanda“ nebaigto romano 5-ąjį skyrių apie Glaubmanų šeimą, kurį vėliau autorius nutarė esant nereikalingą. Šiam romanui pavadinimą sugalvojo žmona, nes ji atidavė leidyklai jau mirusio vyro rankraštį. „Romano parašyta tik pusė, taip jis pats prisipažinęs spaudoje. Tapęs Seimo nariu neberašė, tik paredaguodavo ką parašęs“
Be viso pluošto storų romanų ir apysakų rankraščių turime ir trumpesnių kūrinių: pasakų vaikams, recenzijų. Rimtesniųjų kūrinių rašymui autorius ruošdavosi stropiai: turime romanų apmatų, siužeto linijų trumpus aprašymus, planus. Beveik visas šis rankraštynas rašytas ranka. Be pagrindinės duonos – prozos – yra ir satyrinių eilėraščių bei satyrinė poema, pjesių, kino scenarijaus, libreto „Milda“ apmatai lietuvių ir rusų k. Darbiniai pavadinimai dažnai skiriasi nuo galutinių, pasirodžiusių spaudoje – pvz., „Bitutė Pilkutė“ mums žinoma kaip „Toks nuostabus pasaulis“.
Iš su kūryba nesusijusių rankraščių galima išskirti autobiografiją, nors pats autorius tai vadina „savęs mėsinėjimu“ ir tokia veikla nesižavi, verčiau patardamas domėtis jo knygomis. Taip pat turime daug J. Avyžiaus sakytų ar ketintų sakyti kalbų juodraščių, yra netgi „kalba, skirta pradėti naujai išrinkto Seimo pirmąjį posėdį“, taip pat kalbų, sakytų per LRD ar partijos suvažiavimus. Dar – atsakymai įvairiems spaudos leidiniams į interviu klausimus. Išsiskiriantis eksponatas – mokyklinis sąsiuvinis, iš kurio matyti J. Avyžių mokiusis Esperanto kalbos. Iš visų šių kalbų galima vis aiškiau suprasti rašytoją kaip asmenį, atrasti jo pasisakymus įvairiomis temomis. Iš 1988 m. partijos suvažiavimui paruoštos kalbos aiškėja rūpestis gamtosaugos klausimais. Kompiuteriu rašytame ir ranka taisytame tekste „Dėl tabako kontrolės įstatymo“ Seimo narys J. Avyžius pasisako už tabako gaminių reklamos draudimą, kitas tekstas – mirties bausmės klausimu, dar kitas – dėl organizuoto nusikalstamumo pažabojimo... Dar prieš tapdamas Seimo nariu, kuriuo jis buvo nuo 1996 11 25 iki mirties (1999 07 07), rašė priešrinkimines kalbas, palaikančias konservatorių partiją.
Kadangi J. Avyžiaus kūryba buvo gausiai versta į kitas kalbas, jo laiškų archyvas daugiausiai atspindi bendravimą su vertėjais. Asmeninio turinio laiškų beveik nėra. Artimesnis ryšys aiškėja su vertėju į estų kalbą M. Lodusu. (M. Loodus). Jam J. Avyžius dėkoja už tvarkingai ir dailiai išleistą romaną, kuriame nerado jokių trumpinimų. Vertėjo atsakymuose nepriekaištinga lietuvių kalba žavimasi rašytojo talentu. Tokių abipusių laiškų susidarytų nemaža krūvelė. Bendrauta laiškais ir su kitais vertėjais: bulgaru I. Trojanskiu, A. Sukovskiu, azerbaidžaniečiu V. Arzumanovu, rumune Inna Leca, į latvių kalba vertusiu A. Sukovskiu ir kt. Vienų vertėjų laiškai rašyti lietuviškai, kitų – rusų kalba. Kiti laiškai taip pat dalykiniai – tebesaugomi L. Peleckio-Kaktavičiaus siųsti interviu klausimai „Varpų“ almanachui, rašytojų sveikinimai žiemos švenčių progomis ar 1976 m. gavus vieną reikšmingiausių to meto premijų – Lenino – už knygą „Sodybų tuštėjimo metas“. Dar saugomi J. Avyžiaus laiškų juodraščiai. Vienas juodraštinis variantas skirtas „Respublikos“ dienraščiui, kitas – V. Sventickui, kur dar 1971 m. J. Avyžius sakosi nemaloniai nustebintas prašymo užrašyti spaudai skirtą autografą rusiškai. Jis griežtai atsisako siųsti ko prašomas, „nes nuo pat vaikystės pasirašinėjau tik lietuviškai“. Keletas laiškų yra iš rašytojų, gyvenusių anapus Geležinės uždangos – M. Katiliškio iš JAV ir K. Barėno iš Anglijos.
J. Avyžiaus portretą papildo nuotraukos, kurios dažnai gali parodyti asmenį visai kitame amplua. Matome didelio formato R. Rakausko darytas fotografijas, kur garsusis rašytojas atsidavęs savo pomėgiui – bitininkystei. Beje, yra ir dienoraščio tipo sąsiuvinis, kuriame J. Avyžius vedė bitininkavimo užrašus. Avilius buvo pasistatęs vasarvietėje, Švenčionių r., Prūdiškių km. Toje pat pamėgtoje sodyboje fotografuotasi ir daugiau: tai prie upelio, tai laukuose matosi pašiauštas J. Avyžiaus kuodas. Iš nuotraukų matyti, kad darbui skirtas stalas buvo ne tik namuose Vilniuje, bet ir vasaros trobelėje. Vienoje J. Avyžius „nutrauktas“ su cigarete rankoje, o kitoje nuotraukos pusėje pacituoti jo žodžiai, sakyti vėliau nuotrauką pamačius: „Fui, šito brudo aš jau nebenaudoju“. Dar 1972 m. J. Avyžius turėjo galimybę išvykti į JAV, vizitas užfiksuotas fotografijose. Vasaras J. Avyžius mėgęs leisti ne tik sodyboje, bet ir lietuviškame pajūry, daugiausiai Nidoje, nors nevengė Avyžių šeima ir Palangos. Bendravo su seserimis, kartu lankė tėvų kapus Pašupių kapinėse, lankėsi Kryžių kalne. Kad artima jo bendražyge buvusi žmona Irena, taip pat patvirtina ir fotografijos: vyras dirba prie rankraščiais užversto stalo, o žmona sėdi šalimais. Nuostabios, puikios kokybės, didelio formato nuotraukos, darytos A. Žižiūno Vilniuje, pristato trečiąjį šeimos narį – Jonas ir Irena įamžinti su savo augintiniu, didžiuliu niūfaundlendų veislės šunimi Bardu. Taip taip, tokiu pačiu Bardu, koks aprašytas knygelėje vaikams „Bardo nuotykiai ir žygiai“.
Nuotraukose abi gyvenimo pusės nutupia greta: štai J. Avyžius, bitininkaujantis su A. Bernotu. O štai – su kitais rašytojais (K. Maruku, E. Mieželaičiu) prie Peršokšnos upelio arba pasirašinėjantis autografus. Bendravęs J. Avyžius ir su klasės draugais, lankė juos iki senatvės. Greta šių – oficialūs vizitai: LTSR kultūros dienos Ukrainoje, vertėjų konferencijoje Vilniuje, su kazachų rašytojais VII TSRS rašytojų suvažiavime Kremliuje ir kt. Gaila, nedaug turime ankstyvųjų gyvenimo metų fotografijų. Pati seniausia – iš Jaunųjų rašytojų suvažiavimo, vykusio 1949 m.
Tiesiog atskiras segtuvas su nuotraukomis iš rašytojo 50-mečio jubiliejaus. O 80-metis buvo minimas ir Maironio literatūros muziejuje, tik pats J. Avyžius tiek metų nebesulaukė, minėjime dalyvavo tik jo žmona I. Avyžienė. Iš nuotraukų galime susipažinti ir su rašytojo tėvais – Kazimieru ir Domicele.
Žinoma, svarbiausias bet kokio rašytojo palikimas, dalis, skirta ne tik muziejaus archyvams, o ir visiems žmonėms, yra jo knygos. Mes turime visas J. Avyžiaus išleistas knygas lietuvių kalba, taip pat kai kuriuos vertimus – „Sodybų tuštėjimo metas“ yra latvių k., „Kaimas kryžkelėje“ – rusų, estų k. ir t. t. Lietuviškas šios knygos variantas buvo pasiųstas ir už Atlanto M. Katiliškiui – Lemonte prie Čikagos gyvenusio „Miškais ateina ruduo“ autoriaus memorialinėje bibliotekoje yra ir ši J. Avyžiaus knyga su autografu.
Gausi ir paties Avyžiaus memorialinė biblioteka. Dauguma knygų su autorių autografais, palinkėjimais: A. Bernoto, A. Bieliausko, K. Korsako, G. Kanovičiaus, J. Baltušio, K. Sajos...
Norint parodyti J. Avyžiaus kaip neeilinio piliečio reikšmę, pakaktų pakilnoti jo dokumentus. Senesnieji surašyti lietuvių ir rusų kalbomis: vienu suteikiamas Lietuvos TSRS liaudies rašytojo garbės vardas, kitu – nusipelniusio kultūros veikėjo... Rastume archyve ir LR prezidento A. Brazausko dekretą dėl apdovanojimo LDK Gedimino III laipsnio ordinu bei medaliu, pasirašytą jau nepriklausomos Lietuvos laikais, 1997 07 01. Galbūt daugeliui naujas štrichas į margaspalvį J. Avyžiaus portretą – leidimas laikyti lygiavamzdį šautuvą savigynai. Tarp kitų dokumentų – pažymėjimas, kad yra išrinktas Lietuvos TSRS Aukščiausiojo teismo liaudies tarėju, Lietuvos rašytojų sąjungos nario pažymėjimas, 1996 m. kandidato į Seimo narius pažymėjimas, LR prezidento rinkimų kandidato (V. Landsbergio) patikėtinio pažymėjimas. Nors gavęs ne vieną apdovanojimą dar Lietuvai tebesant Tarybų sąjungos sudėtyje, J. Avyžius „Valstiečių laikraščiui“ interviu metu yra kalbėjęs apie pirmąjį „ružavą“ požiūrį į komunizmą, nes buvo įtikėjęs, kad „daug rankų ir sunkią naštą pakelia“, bet iliuzijos greit ėmę sklaidytis. Kaip pats rašė „rašydamas apysaką „Palikimas“, pirmą tuomet stambesnį kūrinį, buvau visiškai tų iliuzijų nelaisvėje. O maždaug po poros metų, 1950-aisiais, kai ši apysaka buvo pristatyta Stalino premijai, vieningai šaukiant kritikai „valio!“ jau nebepriklausiau tiems, kurie klysta“. Teigiama, kad būtent dėl kontrasto tarp realybės ir garsiai sakomų tiesų, J. Avyžius nebeįstengė toliau dirbti korespondento darbo „Tiesos“ redakcijoje ir tapo profesionaliu rašytoju.
Sena tiesa, kad vieni menai glaudžiai susiję su kitais. Tad ir J. Avyžiaus tekstus papildo dailės kūriniai: spalvingos S. Deltuvienės iliustracijos knygelei „Kaip kurmis amatą keitė“, visai kitokios savo nuotaika, juodai baltos, B. Demkutės, skirtos iliustruoti „Į stiklo kalną“ bei „Palikimą“; A. Maliūnaitės – „Kaimui kryžkelėje“. Net 12 dailininko A. Každailio iliustracijų, vaizduojančių „Sodybų tuštėjimo metą“. Tam pačiam kūriniui skirta ir A. Galdiko grafika. Linksmai atrodo paties J. Avyžiaus šaržas, pieštas S. Krasausko.
Memorialinių daiktų turime tik keletą, užtai turbūt galima drąsiai sakyti, kad svarbiausius kiekvienam rašytojui – parkerį ir akinius. Kaipgi rašytojas be jų?
Tarp spaudinių galima rasti M. Lodus straipsnį apie J. Avyžių suomių žurnale „Kaltio“; kitų laikraščių ir žurnalų su straipsniais apie autorių arba jo kūryba; LR Prezidento V. Adamkaus kvietimą į inauguracijos iškilmes, taip pat į kitus priėmimus, Šiaulių dramos teatro programėlę spektakliui „Degimai“, Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre pastatyto „Sodybų tuštėjimo meto“ programėlę. Spektaklį pagal šį kūrinį teatras suvaidino ir Maskvoje – yra nuotraukų bei besižavinčių skaitytojų laiškų, ir ne tik lietuvių kalba.
Norintieji turi galimybę išgirsti ir rašytojo balso skambesį – tarp trijų jo fonotekoje esančių įrašų vienas yra J. Avyžiaus vakaro Rygos televizijoje įrašas, darytas 1977 09 24.
Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė