Juozo Grušo memorialiniame muziejuje saugoma beveik 9000 eksponatų, 5337 – pagrindinio fondo. Tai beveik 3000 memorialinės bibliotekos knygų ir spaudinių, 900 fotografijų, 924 rankraščiai, keliasdešimt meno kūrinių.
Išliko daugelis J. Grušo originaliosios kūrybos rankraščių (147) – romano „Karjeristai“, novelių, dramų apmatai ir skirtingi tragedijos „Herkus Mantas“, tragikomedijos „Meilė, džiazas ir velnias“, istorinės dramos „Barbora Radvilaitė“ ir kitų variantai, veikėjų charakteristikos. Įdomūs dramaturgo atsakymai į Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros pateiktus klausimus (1971 m.), į laikraščių ir žurnalų, įvairių leidinių sudarytojų parengtas anketas, atviri ir nuoširdūs jo pasisakymai apie gyvenimą, literatūrą, teatrą.
Ypač vertingi senieji rankraščiai – J. Grušo studijų metais (1924–1930) klausytų lietuvių kalbos ir literatūros, teisės, Lietuvos geografijos, lietuvių kalbos dėstymo metodikos paskaitų užrašai, jo diplominis darbas „Vinco Krėvės realistinė beletristika“ (1932 m.), atskleidžiantis autoriaus literatūrinį išprusimą ir estetinių pažiūrų brandumą. Išsaugotas pluoštas (148) rašytojo laiškų. J. Grušas, anot artimiausių bičiulių, nebuvo paslankus laiškus rašyti, to imdavosi tik būtinybės spiriamas. Tačiau prieš kelis metus J. Grušo dukra Algimanta-Marija Tamošiūnienė muziejui perdavė turtingą tėvo epistolinį palikimą – daugiausia draugei – humanitarinių mokslų fakulteto studentei Pulcherijai Račytei, o vėliau jau – žmonai (vedė 1931 m.) rašytus laiškus. Jie apima 1930–1970-uosius. Išlikę ir kolegoms rašytojams, dailininkams, teatro režisieriams, bičiuliams rašytų laiškų juodraščiai. Čia randame daugybę laiko ženklų, liudijančių aprašomo meto visuomeninę ir politinę situaciją, žavinčių „šarmingomis“ smulkmenomis, įdomiomis buities detalėmis.
Vertingi ir J. Grušui rašyti jo jaunystės bičiulių, rašytojų – Bernardo Brazdžionio, Stasio Santvaro, Antano Vaičiulaičio ir kitų iš Amerikos atkeliaudavę laiškai. Nemaža ir Lietuvoje gyvenusių plunksnos brolių sveikinimų, dalykinių, su kūryba ir leidyba susijusių raštų. Rašytojas ypač vertino susirašinėjimą su literatūrologu Jonu Lankučiu, teatro ir literatūros kritiku Algiu Samulioniu. Abu literatūros mokslininkai rašė ir apie Juozą Grušą, išleido vertingas monografijas apie jo gyvenimą, kūrybą, teatrą.
Turtinga J. Grušo memorialinė biblioteka. Joje gausu teisės, filosofijos veikalų, tautosakos rinktinių, lituanistikos leidinių, rusų klasikų rinktiniai raštai, užsienio rašytojų daugiatomiai rusų kalba, leidiniai vokiečių, prancūzų kalbomis, įvairios enciklopedijos, meno albumai. Mūsų dienų skaitytojui įdomios J. Grušo pirmosios knygos – 1928 metais išėjusi novelių rinktinė „Ponia Bertulienė“, pilna rašytojo ranka įterptų pastabų ir pataisymų, vienintelis rašytojo romanas „Karjeristai“ – taip pat su J. Grušo korektūra, įrašyta rengiant jau sovietinių metų leidimą. 1937 metais išleista novelių knyga „Sunki ranka“ išlikusi su įklija – Spindulio akcinės bendrovės literatūros premijai skirti komisijos nutarimu, kuriame skelbiama: „Komisija, skirdama premiją, turėjo galvoj Juozo Grušo psichologinį tikrumą, jo mokėjimą savo personažuose įžvelgti gilesnių, dar kitų nepastebėtų aspektų ir sugebėjimą pasiremti aukšto žmogiškumo idėjomis, be to, jo novelių formos artimą atitikimą šio žanro nuostatams.“ Po šiuo nutarimu – M. Lipčiaus, A. Miškinio, S. Santvaro, P. Cvirkos, A. Vaičiulaičio parašai.
Pasaulį išvydusios J. Grušo knygos rusų, latvių, estų, suomių, bulgarų, lenkų, vokiečių kalbomis dovanotos rašytojui daugiausia su vertėjų autografais, o pats kūrėjas savo knygas mėgo dovanoti žmonai – gyvenimo draugei, kūrybos įkvėpėjai ir kritikei, įrašydamas dedikacijas.
Fotografijų rinkinyje seniausia – grupinė, nuo laiko pageltusi; XX amžiaus pradžią menanti nuotrauka – penkerių metų būsimasis rašytojas su tėvais ir kitais artimaisiais. 1921 metais J. Grušas tarp Šiaulių berniukų gimnazijos moksleivių, 1926-aisiais su universiteto studentais „šatrijiečiais“ ir profesoriumi V. Mykolaičiu-Putinu, 1937 metais – su Lietuvių rašytojų draugijos nariais. Išlikusios nuotraukos iš 1934 metais vykusios Lietuvos rašytojų ir žurnalistų kelionės po Sovietų Sąjungą – Rostovą, Maskvą, Leningradą, Baku, Sočį, kitus miestus. Gausu įvairiu laiku fotografuotų su šeimos nariais nuotraukų Alytuje, Joniškyje, Kaune, Palangoje. Įdomūs fotomenininkų Romualdo Rakausko, Aleksandro Macijausko, Onutės Pajėdaitės, Algirdo Kairio, Grušų šeimos bičiulio Sigizmundo Šimkaus, dramaturgo Raimundo Samulevičiaus ir kitų įamžinti rašytojo portretai – namuose Kalniečių gatvėje, Kauno senamiestyje, dramos teatre, Rumšiškėse.
Seniausi memorialiniai J. Grušo namų daiktai – šimtametė skrynelė, atsivežta Kaunan iš tėviškės Šiaulių apskrityje, šventintas vaškinis paveikslėlis iš Romos su mergelės Marijos atvaizdu, rašytojo tėvo Antano Grušo apdovanojimai – Šaulių žvaigždė (1932) ir P. Rimšos medalis „Lietuva“ (1925) – 1905 metų Didžiajam Vilniaus Seimui atminti. Simboliška, kad šie apdovanojimai atrasti 2001-aisiais – J. Grušo šimtaisiais gimimo metais, keičiant namo stogą. Čia jie buvo slepiami daugiau nei pusę amžiaus – nuo karo metų. Nuo įsikūrimo – 1936 metų Grušų namuose laiką skelbė prieškambaryje pakabintas sieninis laikrodis su švytuokle.
Turtingo meno kūrinių rinkinio eksponatai puošia dramaturgo memorialinius kambarius. Dalis jų saugoma muziejaus fonduose. Išlikę prieškario tapybos darbai – dailininko A. Valeškos sukurtas Juozo Grušo portretas (1930), dailininko Liudo Truikio scenografija (1932), Jono Martinaičio peizažas (1939). J. Grušo visuomeninę veiklą Lietuvių rašytojų draugijoje mena Boriso Jermolajevo karikatūra „J. Grušas ir L. Gira Kauno geležinkelio stotyje“ (1938). Tapytojo Leonardo Kazoko scenografija (1943), Kauno teatralų padovanota dramaturgui jo pirmosios dramos pastatymo „Tėvas“ premjeros proga karo metais – 1944 02 16. Gausi ir spalvinga vėlesnių metų rašytojo portretų kolekcija. Tai grafikų R. Čarnos (1972), G. Didelytės (1982), R. Dichavičiaus (1979) lakštai, tapytojo B. Uoginto (1971) paveikslas, menininkų L. Striogos (1980), J. Mozūraitės-Klemkienės (1973) skulptūriniai portretai, A. Dimžlio (apie 1965) bareljefas, P. Barono (1984) medalis.
Rašytojo darbo kambaryje dailininko S. Straigio skulptūrėlė „Barbora“ mena 1972-uosius, garsiosios J. Grušo istorinės dramos „Barbora Radvilaitė“ sunkų kelią į Kauno dramos teatro sceną (režisierius J.Jurašas). Vilniaus operos teatro vyriausiojo dailininko H. Cipario scenografija (1973), sukurta Klaipėdos teatro tos pačios dramos pastatymui (režisierius B. Gražys). Dailininko L. Striogos dekoratyvinė skulptūrėlė „Cirkas“ (1976) primena to paties pavadinimo dramos pastatymą Vilniaus akademiniame dramos teatre.
Memorialinis rašytojo palikimas – rankraštynas, fototeka, meno kūrinių kolekcija, epistolinė medžiaga, knygos – patrauklus tyrinėjimų objektas, suteikiantis galimybę vis kitu aspektu pažvelgti į garsiojo rašytojo, humanisto, moralisto, mūsų literatūros klasiko asmenybę ir darbus.

Parengė J. Grušo memorialinio muziejaus vedėja Nijolė Majerienė