Rašytojo ir diplomato Igno Jurkūno-Šeiniaus (1889–1959) rinkinį sudaro 105 eksponatai. Daugiausia yra knygų  (57), mažiausiai – rankraščių ir laiškų. Visai nėra memorialinių daiktų. Dokumentų kopijų („Saulės“ kursų Kaune baigimo pažymėjimas, 1908 m., Egzaminų lapas, išduotas Maskvos Šaniavskio liaudies universiteto, kur rašytojas studijavo istoriją ir filosofiją, Lietuvos Žurnalistų sąjungos nario bilietas (Kaunas, 1933 m.), Lietuvos Rašytojų draugijos nario pažymėjimas (Čikaga, 1955 m.), Klaipėdos  Krašto Gubernatūros patarėjo liudijimas (Klaipėda, 1939 m.) ir kt. muziejui padovanojo rašytojo sūnus Irvis Šeinius, gyvenantis Stokholme. Rinkinyje yra ir sūnaus eilėraščių – mašinraščių,  rašytų švedų kalba. Fototekoje saugomas vienas I. Šeiniaus portretas, darytas Karolio Baulo 1933 m. Kitos įdomesnės originalios nuotraukos: I. Šeinius su Lietuvos žurnalistais keliaujant po TSRS 1934 m., su Lietuvos rašytojų draugijos nariais 1935 m., su J. Tumu-Vaižgantu, J. Savickiu, M. Yču ir kt.  2-ojoje Lietuvių konferencijoje Stokholme 1917 m.
Rinkinyje saugomos I. Šeiniaus knygos lietuvių, švedų ir anglų kalbomis. Yra romano „Kuprelis“ pirmasis (Niujorkas, 1913 m.), ir antrasis (Kaunas, 1932 m.) leidimai. Saugomas romanas „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ lietuvių ir anglų kalbomis, „Raudonasis tvanas“ ir „Stebuklo belaukiant“ švedų kalba, išleisti Stokholme. „Puikiai išmokęs švedų literatūrinę kalbą, jau 1918 m. parašęs ir išleidęs eilėraščių proza rinkinį „Natt  och Sol“ („Naktis ir Saulė“), Šeinius toliau rašo noveles, romanus, dramas, tikėdamasis deramos vietos švedų literatūroje“ (V. Kubilius. „Pirmosios modernizmo bangos prozininkas –  Ignas Šeinius“. Raštai. T. 1. Vilnius. 2001).
Laiškuose, rašytuose iš Stokholmo priemiesčio Bromma rašytojui ir leidėjui Stepui Zobarskui, matome, kaip ir kuo gyveno I. Šeinius paskutiniaisiais gyvenimo metais. „B. Brazdžionio sumanymai Amerikoj išleisti „Vasaros vaišes“ nepavyko. (…) Mielas Drauge! Deja, darbai ir laikas man neleidžia imtis šmaikščios recenzento rykštės. Aš recenzuoju tik išimtimis. (1954 m. gruodžio 22 d.). 
„Raudonojo tvano“ recenzija Tremtyje padarei man, Tamsta, labai didelio malonumo ir džiaugsmo. Drauge tai buvo maloni staigmena. Juk „Raudonasis tvanas“ jau spėta mūsų žmonių apmiršti. Šiaip nebuvus didesnio susidomėjimo. Širdingai Tamstai dėkui!“ (Bromma, 1954 m. vasario 23 d.).
Rinkinyje yra  vienas sveikinimo atvirukas, rašytas „Sakalo“ leidyklos direktoriui Antanui Kniūkštai (1936 m. gruodžio 28 d.).

Parengė muziejininkė Nijolė Raižytė