Poetės, mokytojos Gražinos Tulauskaitės (1908–1990) vardas ikikarinės Nepriklausomos Lietuvos literatūriniame kultūriniame gyvenime moterų kūrėjų tarpe užėmė pirmąsias pozicijas. 1924 metais atspausdinusi eilėraščius „Lietuvoje“ įžengė į literatūros pasaulį. Vėliau kūrybą spausdino įvairiuose žurnaluose, almanachuose, antologijose, metraščiuose – Lietuvoje, Vokietijoje ir Amerikoje. Poetas K. Binkis, sudarinėdamas 1921 metais Poezijos antologiją „Vainikai“, įtraukė į ją vienos poetės – Bronės Buivydaitės – kūrybą, o 1936 metais, leisdamas antologiją „Antrieji vainikai“, pristatė 18 kūrėjų, iš kurių buvo dvi moterys. Buvo atspausdinta dvidešimt S. Nėries ir devyniolika G. Tulauskaitės eilėraščių. Poetas ir įžvalgus kritikas K. Binkis labai vertino jos kūrybą. Poetės eilėraščiai buvo įtraukti į Bern. Brazdžionio redaguotą Vokietijoje metraštį „Tremties metai“; Amerikoje – į J. Aisčio ir A. Vaičiulaičio rūpesčiu parengtą ir 1951 m. išleistą „Poezijos antologiją“.
Poetės kūrybinis derlius – penkios knygos: „Paklydę žodžiai“ (1934) ir „Vėjo smuikas“ (1944) – išleistos Lietuvoje; „Po svetimu dangum“ (1951) – Vokietijoje; „Rugsėjo žvaigždės“ (1957) ir „Vakarė banga“ (1968) – išleistos Amerikoje.
Muziejuje saugoma vertinga, unikali medžiaga susijusi su poetės gyvenimu ir kūryba ikikarinėje Lietuvoje. Nemažai rankraštinės medžiagos atkeliavo į muziejų per žurnalo „Aidai“ redaktoriaus, rašytojo A. Vaičiulaičio bei „Gabijos“ almanacho, J. Sodaičio archyvus. Ypatingą, unikalią medžiagą MLLM padovanojo G. Tulauskaitės buvusi mokinė Elena Krukauskaitė-Pavalkienė. Ji artimai bendravo su poete, o jai pasitraukus į Vakarus, globojo jos tėvelius. Iš jų gautus poetės asmeninius daiktus, nuotraukų albumą, rankraščius padovanojo muziejui.
Išeivių poetės Gražinos Tulauskaitės rinkinys Maironio lietuvių literatūros muziejuje nėra gausus: nuotraukos, poezijos knygos, rankraščiai, laiškai, spaudiniai, memorialiniai daiktai – sudaro per 300 eksponatų.
G. Tulauskaitės gyvenimą galima būtų iliustruoti fotomedžiaga, esančia jos rinkinyje. Poetė mėgo fotografuotis, todėl rinkinyje apstu jos portretinių meninių nuotraukų. Ankstyviausiose nuotraukose G. Tulauskaitė užfiksuota penktoje klasėje bendramokslių tarpe. Kitose nuotraukose ji su „Aušros“ gimnazijos literatų grupe – A. Miškiniu, J. Aleksandravičiumi bei kitais. Sėkmingai baigusi gimnaziją įstojo į VDU, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą bei pedagogiką. Dalyvavo „Šatrijos“ draugijos veikloje, studentų humanitarų literatų veikloje. Ji buvo viena iš veikliųjų studenčių kūrėjų moterų. Rinkinyje gan nemažai nuotraukų, kur ji vienintelė moteris dalyvauja tarp poetų kūrėjų įvairiuose vakaruose – Marijampolėje, Vilkaviškyje, Alytuje ir kt. Saugomos įdomios nuotraukos su studijų laikų draugu, literatūros kritiku, žurnalistu, mokytoju, būsimu vyru Benediktu Babrausku. Artimas draugas Bernardas Brazdžionis dalyvavo judviejų vestuvėse.
Nuotraukose atsispindi ir jos profesinis darbas mokytojavimas. Su begaline meile globojo savo auklėtinius – mokė ne tik lietuvių kalbos ir literatūros, kūrybos paslapčių, bet ir gyvenimo išmintimi dalijosi, mokė rankdarbių – nerti, megzti, siuvinėti. E. Krukauskaitė-Pavalkienė padovanojo muziejui jos nertas skraistes, siuvinėtas staltieses.       
G. Tulauskaitė buvo veikli steigiant Lietuvių rašytojų draugiją, 1932 metais išrinkta į valdybą. Dalyvavo LRD įvairiuose renginiuose, vakaruose, skaitydama savo poeziją. Išlikusios retos, įdomios nuotraukos bei spaudiniai – afišos, programos, kvietimai bylojantys apie tuos įvykius. Vieno meninio vakaro, vykusio 1943 metais Vasario 16 dieną, išleistoje knygelėje „Literatūros vakaras“, atspausdinta ne tik programa, skaitytos prozos ištraukos, eilėraščiai, bet ir vakaro rengėjo Antano Kniūkštos palydimasis žodis.
G. Tulauskaitė bendradarbiavo Nepriklausomos Lietuvos spaudoje – „Pradalgėse“, rengiant ir išleidžiant almanachą „Granitas“; vėliau bendradarbiavo „Naujosios Romuvos“, „Naujosios Vaidilutės“ bei kitoje spaudoje. G. Tulauskaitė buvo veikli ir moterų kūrėjų tarpe. Dalyvavo moterų kūrėjų meno vakaruose. Saugomos nuotraukos iš dviejų vakarų (įvyko trys vakarai).
Tenka apgailestauti, kad nuotraukų iš gyvenimo Vokietijoje ir Amerikoje išlikę ne itin daug. Turimos nuotraukos atskleidžia G. Tulauskaitės dalyvavimą Lietuvių rašytojų draugijos JAV veikloje, kultūros renginiuose, knygų pristatymuose.
Ypatingą vertę sudaro epistolinis palikimas. Išsaugoti poetės laiškai, rašyti draugui, būsimam vyrui Benediktui Babrauskui. Susirašinėjimas truko bemaž dešimtį metų. Laiškuose kalbama apie studijas, kultūrinį gyvenimą Lietuvoje, kūrybos paslaptis, asmeninius santykius. „Mano Mažyti, nepasakosiu apie tai, kaip jaučiausi, skubėdama iš Palangos – Tu pats gerai atsimeni. Tenai Tu stebėjaisi mano energija. <...> Atsidūrusi Kauno perone, džiaugiausi ką tik sukurtu savo eilėraščiu ir susimąsčiau: kaip aš galėčiau dabar gyventi, nepažinus kūrimo džiaugsmo, dėl kurio, rodos, kažin ką galėčiau iškęsti. Bet, žmogiškai galvojant, ar verta tiek kentėti dėl keliolikos eilučių eilėraščio? Juk taip dažnai širdis reikalauja savo teisių, man primindama, kad esu ne tik poetė, bet ir gyvas žmogus, kuriam ne gana tik parkerio ir knygos...“ (Iš G. Tulauskaitės laiško B. Babrauskui, 1938 08 21).
Įdomių G. Tulauskaitės laiškų pavyko surasti ir jos draugų – Alės Rūtos, Nelės Mazalaitės ir Stasio Santvaro rinkiniuose, kurie taip pat yra saugomi MLLM.
Laimingo atsitiktinumo dėka likę nemažai poetės rankraščių. G. Tulauskaitė parašiusi ir ne vieną publikaciją literatūros, kalbos temomis. Rinkinyje yra tik vienas straipsnis „Nors ir Žaltys“, kuriame ragina savo vaikams duoti lietuviškus vardus. Dar vienas originalus eksponatas – rankraštinė užrašų knygelė, tačiau nieko bendra neturinti su kūryba, kurioje preciziškai užfiksuotos kelerių metų piniginės išlaidos.
G. Tulauskaitė parašė ir išleido penkias poezijos knygas. Todėl didžiausią vertę sudaro kūrybiniai poetės rankraščiai, kurie saugomi rinkinyje. „Lietuvos studentų archyve“, kuris saugomas muziejaus fonduose, pavyko surasti pirmosios G. Tulauskaitės poezijos knygelės „Paklydę žodžiai“ rankraštį. Saugomi ir pavieniai rankraštiniai lapai, kuriuose sukurti eilėraščiai ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Amerikoje – „Paskutinis pasimatymas“, „Pavasaris kalėjime“, „Ilgesys“, „Sulaužyti eilėraščiai“, „Šypsena pirmos žibutės“, „Pirmoji meilė“, „Nostalgija“, „Nužydėjo“, „Vakaro debesys“, „Prie karsto“, „Žvaigždės beieškant“ ir kt.
Kritikai palankiai vertino G. Tulauskaitės kūrybą. 1957 metais Čikagoje pasirodo jos ketvirtoji poezijos knyga „Rugsėjo žvaigždės“, už kurią jai buvo paskirta Lietuvių rašytojų draugijos premija. „Knyga išlaikiusi autorei būdingą ir aukštą meninį lygį. O tai yra daug, nes jai moterų poečių eilėje neginčijamai tenka pirmoji vieta. Konkurenčių ji neturi, ir vargu ar greit besulauks. Poetė nuo savo rašto karjeros pradžios yra nuosaiki ir klasiškai rami: ji nei staigių posūkių nedarė, nei skambių šūkių neskelbė, bet ėjo ir tebeeina viena ir ta pačia kryptim – jai būdinga klasiška forma ir klasiška rimtis. Jos poezija neturi net to visoms poetėms būdingo atvirumo, ir čia ji lieka santūri. Tai poetė, nors giliai jaučianti ir švelni, bet su kiek kietoka pažiūra į poeziją: ji turi būti rami, švari, tyra. Forma tobula, klasiška, išlaikyta. Kalba gryna ir laisva...“, – rašė Jonas Aistis.
Tenka apgailestauti, kad poetės rinkinyje nėra originalių dokumentų, tik kai kurios kopijos. G. Tulauskaitės-Babrauskienės ir jos vyro, žurnalisto, literatūros kritiko Benedikto Babrausko archyvinės medžiagos, susijusios su jų gyvenimu Vokietijoje ir Amerikoje galima rasti Lituanistikos tyrimo ir studijų centre, Čikagoje.
Muziejuje sukauptas išeivių poetės G. Tulauskaitės rinkinys tapo svarbiu tyrinėjimo objektu, kuris atvėrė plačias galimybes iš arčiau pažvelgti į poetės gyvenimą ir kūrybą. 1999 metais šio straipsnio autorė parengė ir išleido archyvinį leidinėlį „G. Tulauskaitė-Babrauskienė“. Besidomintieji šia asmenybe gali įsigyti jį muziejaus kasoje.

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė