Senoji literatūra

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės (1861–1943) rinkinyje yra 283 įvairių rūšių eksponatai. Tai – meno kūriniai (124), fotografijos (59), knygos (52), laiškai (25), spaudiniai (14), rankraščiai (8), fonoteka (1).
Viena iš vertingesnių rinkinio originalių fotografijų, kurioje rašytoją matome kaip Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920 m.) narę, buvo įsigyta 1975 metais. Seniausia turima fotografija, daryta apie 1879 metus. Tai G. Petkevičaitės portretas, darytas Rygoje fotografo W. V. Malinowskio. Saugoma ir daugiau įdomių fotografijų, kai kuriose rašytoją ir pedagogę matome tarp savo mokinių ir kurso dalyvių. Pavyzdžiui, fotografijoje „G. Petkevičaitė-Bitė su šventadieninių kursų dalyviais 1918 metais“ matome ir būsimąjį poetės Salomėjos Nėries vyrą skulptorių Bernardą Bučą. Paskutiniuosius rašytojos gyvenimo metus Panevėžyje mena Antano Naujokaičio sudarytas mažytis albumėlis, kur G. Petkevičaitę matome vieną savo kambaryje, su tarnaite ir globotiniu bei buvusiu auklėtiniu Antanu Kasperavičiumi.
Muziejuje saugomos ir dar spaudos draudimo laikais išleistos G. Petkevičaitės knygos. Tai apsakymas „Tėvas ir sūnus“ (1900), išspausdintas Shoenkės spaustuvėje Tilžėje, drama „Kova“ (1900), išspausdinta taip pat Tilžėje Oto fon Mauderodės spaustuvėje, paveikslėlis iš moksleivių gyvenimo „Nebepirmas“ (1902), išspausdintas Martyno Jankaus spaustuvėje Bitėnuose ir kt.
Verta paminėti G. Petkevičaitės laišką (1922 m. gegužės 16 d.), adresuotą Pašto, telegrafų ir telefonų valdybai. Jame rašoma: „Giliai sujaudinta tuo faktu, kad dabartinė jaunoji karta nepamiršo mūs, vargo pelių, senų darbuotojų, dėjusių pirmus akmenis Tėvynės Laisvės rūmui, sutinku leisti savo vaizdą spausdinti pašto markutėse ir laikau tai sau didele ir labai netikėta garbe.“ (1922 m. serijoje de jure buvo išleistas pašto ženklas su G. Petkevičaitės portretu).
Gabrielės Petkevičaitės laikmetį ir nūdieną yra bandę sujungti dailininkai, pažymėdami jos 125-ąsias gimimo metines ir 1986 metais surengę respublikinį ekslibrisų konkursą. Muziejus saugo daugiau kaip šimtą įvairių dailininkų ekslibrisų. Įdomu tai, kad dailininkai, dažniausiai kaip vieną iš pagrindinių simbolių savo kūriniuose pasirinko bitutę, kuri, kaip ir rašytojos slapyvardis, simbolizuoja darbštumą, ištikimybę savo idėjoms, plačią kultūrinę ir visuomeninę veiklą.

Parengė muziejininkė Nijolė Raižytė