B. Brazdžionio rinkinyje saugoma 143 vnt. dokumentų. Dauguma jų priklausė Bernardui Brazdžioniui ar jo šeimos nariams: asmens, darbo pažymėjimai ir įvairių darboviečių išduotos pažymos, priklausymo organizacijoms pažymėjimai, sutartys, sveikatos pažymos, leidimai, kvitai, apdovanojimų dokumentai.

B. Brazdžionis, kaip tikras muziejininkas, išsaugojo daugybę vertingų archyvalijų. Ypač stebina, kad net traukiantis iš Lietuvos, 1944-ųjų vasarą, krentant bomboms, jis sugebėjo ne tik nepamesti iš namų pasiimtų brangių relikvijų, dokumentų, bet išsaugojo ir pasienyje gautus dokumentus, atvėrusius jam kelius į laisvąjį pasaulį.

Tarp asmens dokumentų – įvairių laikotarpių pasai su nuotraukomis, išrašas iš Pušaloto parapijos 1907 metų gimimo metrikų knygos su paties Brazdžionio prierašu, Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimas.    

Unikali archyvalija – poeto Bernardo Brazdžionio pasas, išduotas 1918 metų sausio 28 d., likus porai savaičių iki Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo. Įdomus, geros būklės dokumentas su nuotrauka ir piršto atspaudu, išduotas vienuolikos metų berniukui.  

Keturių lapų pasas atspausdintas dviem kalbom – lietuvių ir vokiečių, paso savininko duomenys įrašyti tik vokiečių kalba. Viršelyje atspaustas Vokietijos imperijos herbas – erelis, po juo – vokiečių ir lietuvių kalbomis – dokumento pavadinimas Paβ / Pasas.

Pirmajame atvarte, kairėje pusėje atspausdinti „Nuostatai“, paaiškinantys griežtą paso naudojimo tvarką. Dešinėje pusėje – įrašyti paso savininko duomenys – pasą išdavusi apskritis, paso numeris, gyvenamoji vieta, vardas, pavardė, gimimo data ir vieta. Vokiečių kalba neįprastai atrodo vardas ir pavardė – Barnhard Brazonis.

Bene įdomiausias – vidurinis paso atvartas: kairėje – originali vienuolikmečio nuotrauka, fotografuota specialiai šiam pasui – virš fotografuojamo asmens yra užrašas, t. y. paso numeris ir išdavimo sritis – Lt [Lietuvos]. Dešinėje atvarto pusėje – vokiečių kalba įrašyta, jog ypatinga žymė – „Sommersprossig“, t. y. strazdanotas, apačioje – B. Brazdžionio dešiniojo smiliaus atspaudas.

Paskutiniame puslapyje – šaltyšiaus patvirtinimas, kad paso savininkas fotografijoje esantis asmuo bei paso išdavimo vieta ir data: Pasvalys, 1918 metų sausio 28 d. Antrajame viršelyje – Oberosto herbas.

Rašytiniuose šaltiniuose yra duomenų, jog visuotinai Lietuvoje pasai buvo įvesti vokiečių valdžios Pirmojo pasaulinio karo metais. Siekiant kontroliuoti gyventojus reikalauta, kad nuolat šie dokumentus nešiotųsi.

Įdomu tai, kad šaltiniuose Brazdžionio gimimo data įvairuoja – vasario 1, vasario 2, vasario 14. Pats poetas ne kartą pyko dėl neteisingai rašomos jo gimimo dienos, tačiau gimimo data skirtingai rašoma ir jo asmens dokumentuose.

1929 metais, baigęs Biržų gimnaziją, B. Brazdžionis išvyko studijuoti į Lietuvos universitetą Kaune. Tų pačių metų spalio mėnesį pašaukiamas atlikti karinės prievolės, todėl grįžo į Biržus dalyvauti komisijoje. Išlikęs 1929 m. spalio 15 d.  Biržų apskrities naujokų ėmimo komisijos išduotas „Liūdymas“, tvirtinantis, jog „patikrinus sveikatos stovį, sulig „Ligų ir kūno trūkumų sąrašo „A“ punkto 76 ir 78 pripažintas tarnauti kariuomenėje netinkamu ir todėl, einant „Karinės priev. įst. papild.“ § 25, raide „a“ tapo visiškai nuo karo tarnybos atleistas.“ Nuo vaikystės būdamas silpnos sveikatos, Bern. Brazdžionis buvo atleistas nuo karinės tarnybos ir galėjo tęsti studijas universitete.

1940–1944 metais Brazdžionis dirbo Maironio muziejuje Kaune, buvo pirmasis faktinis muziejaus vadovas. Prieš pasitraukiant į Vakarus Maironio namai buvo paskutinė vieta, kurioje glaudėsi Brazdžionių šeima. Išlikę du darbo Maironio literatūros muziejuje pažymėjimai, išduoti 1942 m.

1944 metais, grįžtant Raudonajai armijai, Brazdžioniai nutarė trauktis iš Lietuvos. Išvykę iš Kauno, jie kuriam laikui apsistojo Kiršuose pas K. Bradūno tėvus. Artėjant frontui, pasikinkę 4 arklius, kartu su Bradūnais keliavo į Rytprūsius. Pasienyje Brazdžionių šeimai teko išsiskirti.

Aldona Brazdžionienė su vaikais išvyko į Vakarus ir buvo apgyvendinti pereinamajame lageryje (durchgangslager), o Bernardas buvo paimtas apkasų kasti. Tačiau po trijų dienų, liepos 22-ąją, Virbalyje gydytojas Gustavas Kubatas B. Brazdžioniui išdavė medicininę pažymą, kad jis darbui netinkamas. Nusipirkęs bilietą į Gracą, po dešimties dienų, liepos 31-ąją, išvyko traukiniu iš Eitkūnų. Bern. Brazdžionio rinkinyje saugomas labai retas eksponatas – 1944 metų liepos 31 dienos traukinio bilietas vienam asmeniui iš Eitkūnų (Eydtkau) į Gracą. [Šiuo metu Eitkūnai yra Černyševskis,  miestas Rusijos teritorijoje, šalia kelio Kybartai – Nesterovas].

Visą pluoštą, 85 vienetus, sudaro sudėtingose pabėgėlio kelionėse gauti tremties dokumentai. Žinoma, kad Brazdžionių šeima pirmiausiai apsigyveno Austrijoje. Išlikusi Brazdžionio darbo Furthofo dildžių fabrike pažyma ir Metalo industrijos kompanijos darbuotojo Bernardo Brazdžionio algalapiai.

Pasibaigus karui, po ilgų ir nesaugių kelionių Austrijos keliais, šeima išvyko į Vokietiją, kur buvo didesnė lietuvių kolonija. Prieš pasiekdami Ravensburgą, kuriame vėliau praleido ketverius gyvenimo metus, laikinai buvo sustoje Oberau mieste. Išsaugota nežinomų asmenų pasirašyta pažyma, kad pas juos gyvena Brazdžionių šeima.

Kelios dešimtys dokumentų gauta jau gyvenant prancūzų zonai priklausančioje DP stovykloje Ravensburgo mieste. Vieni buvo reikalingi gyvenant Vokietijoje, kiti – išvykimui į JAV.

Pasibaigus karui, kūrėsi įvairios lietuvių organizacijos, pagalbą teikė ir UNRRA (Jungtinė tautų paramos ir atstatymo organizacija), imta rimčiau rūpintis atvykusiais pabėgėliais. O ir patys „išvietintieji“ rūpinosi tautinių mokyklų, gimnazijų, darželių, leidyklų steigimu, kultūros išlaikymu. 1946–49 m. B. Brazdžionis dirbo Ravensburgo lietuvių gimnazijoje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. Išlikęs pluoštas Ravensburgo lietuvių gimnazijos dokumentų, tačiau tik vienas – su nuotrauka.

Gyvendami Vokietijoje, jau nuo pat 1944 m. lietuviai stengėsi DP stovyklose palaikyti aktyvų literatūrinį gyvenimą. B. Brazdžionis visur dalyvavo, rūpinosi leidimais aplankyti savo plunksnos bičiulius, gyvenančius kitose stovyklose. Vokietijoje labiausiai savo literatūrinėmis kelionėmis po lietuvių stovyklas buvo pagarsėję Pulgis Andriušis, Antanas Gustaitis, Stasys Santvaras ir Bernardas Brazdžionis (vadinamoji „ketveriukė“). Jie su savo programa apkeliavo visas prancūzų ir amerikiečių zonose buvusias stovyklas ir kolonijas. Programa buvusi įvairi, įdomi ir nuotaikinga: Brazdžionis su Santvaru skaitę rimtą, patriotinę poeziją, o Gustaitis su Andriušiu – linksmą, jumoristinę. Į kitose zonose esančias DP stovyklas nebuvo lengva pakliūti, reikėdavo gauti įvairiausius dokumentus, suteikiančius galimybę keliauti iš vienos lietuvių stovyklos į kitą. Dažnai šiose kelionėse padėdavę vadinamieji „vaizbūnai“, kurie žinojo, kaip iš vienos zonos į kitą prasmukti.

Įvairūs kvitai, transporto bilietai patvirtina Brazdžionio siekį skleisti lietuvišką žodį, jo ryšius su lietuvių ir kitų Baltijos tautų rašytojais.

Gyvenimo sąlygos DP stovyklose nebuvo lengvos, teko pakovoti ir dėl patogesnio gyvenamojo būsto, be to, kiekvienam asmeniui buvo skiriamos įvairios maisto, tabako kortelės.  Išlikusioje tabako kortelėje dalis talonėlių iškarpyta. Pats B. Brazdžionis nerūkė, talonus keisdavo į maistą, kad šeima galėtų pragyventi.

Išsaugoti pažymėjimai leidžia patikslinti Brazdžionio darbo vietas, visuomeninę veiklą, priklausymą ne tik rašytojų, bet ir žurnalistų gildijai.

Kaip ir dauguma Vokietijos DP stovyklose gyvenusių lietuvių, poeto B. Brazdžionio šeima rūpinosi galimybe išvykti į JAV. Tolima giminaitė Pranė Lapienė atsiuntė iškvietimą ir laidavo už visą šeimą. Dokumentas „Affidavit of Support. United States of America“ parašytas anglų kalba.  Tai Annos Frances Lape (Pranės Lapienės) raštiškas iškvietimas ir laidavimas dėl paramos Brazdžionių šeimai atvykus į Ameriką. Išduotas Niujorko valstijos Suffolk apskrityje 1947 m. birželio 17 d. Išlikęs ne tik tas stebuklingasis dokumentas, vadinamasis „Afidavitas“, atverdavęs kelius į laisvąjį pasaulį, bet ir Federalinės santaupų ir paskolų asociacijos pažyma, kad P. Lapienė finansiškai gali padėti Brazdžionių šeimai, t.y. turi dvi nemenkas sąskaitas.

Pokario emigrantams neužteko nusipirkti laivo bilieto, jie privalėjo atlikti aibes įvairiausių procedūrų, gauti prarastų dokumentų kopijas bei pažymas, jog nėra nusikaltėliai, yra sveiki ir t.t.

1949 metų balandžio 6-ąją Brazdžioniai pakviesti atvykti į emigracinę komisiją Rastatt stovykloje.

Balandžio 14-ąją buvo pranešta, kad Brazdžionių šeima turi teisę emigruoti ir susitvarkę nurodytus dokumentus, įvykdę reikalaujamas sąlygas, gali išvykti į JAV.

Gavę visus reikalingus leidimus, susikrovę būtinus daiktus, surašę reikalingas pervežamų daiktų deklaracijas, Brazdžioniai išvyko Amerikos link...

Kelionės metu emigrantai privalėjo turėti skiriamuosius NCWC [Nacionalinės katalikų gerovės asociacijos] ženklus. Visai šeimai buvo išduotas bendras dokumentas – Nacionalinės katalikų gerovės asociacijos karo pabėgėlių tarnybos perkėlimo skyriaus identifikacinė kortelė. O kiekvienas šeimos narys laive privalėjo segėti Tarptautinės pabėgėlių organizacijos  išduotą numerį su antspaudu, prisegtą specialiu metaliniu Nacionalinės katalikų gerovės asociacijos karo pabėgėlių tarnybos perkėlimo skyriaus ženkleliu. B. Brazdžionio numeris buvo 30 / 825350.

Gegužės 15 d., sekmadienio ankstų rytą, laivas „General Eltinge“, kuriuo plaukė 149 lietuviai, atvyko į Bostono uostą. Čia Brazdžionis rašomąja mašinėle anglų k. užpildė dar vieną dokumentą – paraišką dėl atvykimo į JAV: Application for a Certificate of Arrival and Preliminary Form for a Declaration of Intention.

B. Brazdžionis per ilgą savo gyvenimą buvo įvertintas ne tik daugybe literatūrinių, bet ir įvairiais kitais apdovanojimais.

Rinkinyje saugoma išskirtinai prabangiai įrišta eilėraščių knyga „Ženklai ir stebuklai“ (1936) su įklijuotu apdovanojimo dokumentu: „1937 metų vasario mėn. 4 d. Sakalo b-vės 1936 m. literatūrinių premijų skyrimo Jury Komisija – J.[uozas] Keliuotis, M.[otiejus] Miškinis, K.[ostas] Korsakas, V.[incas] Maciūnas ir Sakalo atstovas A.[ntanas] Kniūkšta – slaptu balsavimu pirmą premiją Lt. 1000,– pripažino BERNARDUI BRAZDŽIONIUI už lyrikos rinkinį ŽENKLAI IR STEBUKLAI DĖL ŠIŲ MOTYVŲ: 1. už mūsų poezijos pagilinimą nauju religinės dvasios koloritu ir 2. už subtilią, menišką ir originalią formą.“

Įvertinimo sulaukia ir kūryba vaikams – už D. Tarabildienės iliustruotą Vytės Nemunėlio knygelę vaikams „Kiškio kopūstai“ (1936) vasario 5 d. paskiriama Lietuvos Raudonojo Kryžiaus jaunimo literatūros 1000 litų premija. Laiko paženklintas Lietuvos Raudonojo kryžiaus pranešimas dėl premijos skyrimo.

Vienas vertingiausių B. Brazdžionio rinkinio eksponatų – 1939 m. išleistas B. Brazdžionio eilėraščių rinkinys „Kunigaikščių miestas“. Tai viena iš nedaugelio knygų, kurią poetas išsivežė traukdamasis iš Lietuvos 1944-aisiais ir išsaugojo tremtyje, besislapstydamas nuo karo grėsmių Austrijoje, gyvendamas DP stovykloje Ravensburge (Vokietijoje), persikeldamas gyventi į JAV, o vėliau dar ne kartą keisdamas gyvenamąją vietą Amerikoje. Knyga įrišta raudonos spalvos odiniais viršeliais, nugarėlėje aukso spalva įspausta autoriaus pavardė ir knygos pavadinimas. Prieš originalųjį viršelį įklijuotas 1939 m. Valstybinės literatūros premijos skyrimo dokumentas su komisijos narių parašais. Protokolo tekstas: „Komisija 1939 metų lietuvių literatūrai premijuoti, peržiūrėjusi ir apsvarsčiusi tais metais išleistus grožinės lietuvių literatūros veikalus, paskutiniame savo posėdyje 1940 m. vasario 3 d. konstatavo, kad Bernardo Brazdžionio poezijos knyga „Kunigaikščių miestas“ nauja ir sugestyvia forma  nuoširdžiai išreikšdama mistinius žmogaus dvasios troškimus ir didžiuosius visos tautos patriotinius pergyvenimus, geriausiai atitinka Vyriausybės įsteigtai literatūros premijai skirti taisyklių  2 ir 3 paragrafus, ir nutarė pateikti ją lietuvių literatūros 1939 metų premijai“. Protokolą pasirašė Švietimo viceministras Kazimieras Masiliūnas, Vytauto Didžiojo universiteto atstovai Vincas Mykolaitis-Putinas, Mykolas Biržiška, Juozas Ambrazevičius ir Lietuvos rašytojų draugijos atstovas Kostas Korsakas.

1945 metais Tiubingene išleistas eilėraščių rinkinys „Svetimi kalnai“, praėjus porai metų, 1947 m. apdovanotas Švietimo valdybos premija. Išlikęs komisijos protokolas, kuriame premijos skyrimo komisija „nutarė Švietimo Valdybos premiją už geriausią iki 1947.1.1. tremtyje išleistą lietuvių dailiosios literatūros knygą paskirti BERNARDUI  BRAZDŽIONIUI už eilėraščių rinkinį SVETIMI KALNAI, kuriame autorius pilniau už kitus išreiškia tremtinio lietuvio pergyvenimus ir savo geriausiais eilėraščiais pakyla aukščiau už praeinamus rūpesčius į visuotinai žmogišką estetinio pasigėrėjimo sritį“.

Rašytojui svarbūs jo kūrybinio darbo įvertinimai, todėl išsaugotas ir Lietuvių rašytojų draugijos akto ruošinys, kuriuo Brazdžioniui skiriama 1953 metų LRD premija už rinkinį „Didžioji kryžkelė“.

Rinkinyje saugomi ir vėliau skirtų literatūrinių įvertinimų dokumentai – „Aidų“ literatūros premijos aktas už poezijos rinkinį „Vidudienio sodai“, Lietuvių rašytojų draugijos Lietuvos Nepriklausomybės 60-mečiui paminėti premijos aktas už poeziją, LRD teikiamos Maironio premijos aktas už „Vaidilą Valiūną“.

B. Brazdžionio darbai įvertinti ir Lietuvoje: Bernardas Brazdžionis, Kauno (1995) ir Pasvalio (1991) miestų Garbės pilietis, Vytauto Didžiojo universiteto literatūrologijos Garbės daktaras (1994), apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I-ojo laipsnio ordinu (1998), Šaulių žvaigžde (1996).

Už veiklą religinėje bendruomenėje, ateitininko veiklą, katalikybės sklaidą, už darbus, skirtus Dievui, buvo įvertintas garbingais bažnytiniais apdovanojimais.

1986 m. kovo 6 d. Los Andžele, šv. Kazimiero parapijos bažnyčioje vyko iškilmingos Mišios, kurių metu poetui įteiktas Popiežiaus Jono Pauliaus II medalis „PRO ECCLESIA ET PONTIFICE“. Praėjus keliolikai metų, 1998 m. sausio 11-ąją Los Andželo šv. Pranciškaus bažnyčioje Brazdžionis apdovanotas šv. Grigaliaus Didžiojo Riterių Komandieriaus ordinu.

Pagarbos ženklu laikytinas ir Lietuvių Vasario 16-osios Gimnazijos garbės pažymėjimas, įteiktas B. Brazdžioniui 1952 m., pažymint, kad jis yra nuolatinis gimnazijos rėmėjas talkininkas už lietuvybės išlaikymą tremtyje.

B. Brazdžioniui, persikėlus gyventi į JAV ir pačiam teko mokytis. 1952 m., gavęs kunigo Mažučio [tai gali būti kunigo Eduardo Petrelevičiaus slapyvardis] finansavimą, B. Brazdžionis pusmetį mokėsi Bostono Don Boscos Saleziečių amatų mokykloje, ten įsigijo linotipininko profesiją, o kiek vėliau, 1955 m. Bostono aukštesniojoje komercijos mokykloje dar lankė anglų kalbos ir spausdinimo rašomąja mašinėle kursus, kuriuos baigęs gavo pažymėjimus.

Išlikę penki rašytojo pažymėjimai, išduoti Kaune 1940 ir 1944 m., Tiubingene 1946, Čikagoje 1953 ir Vilniuje 1999 metais, kuomet poetas sutiko grįžti į Lietuvos rašytojų sąjungą.  

Rašytojo gyvenime, veikloje labai svarbus dokumentas yra sutartys, jų Brazdžionio rinkinyje yra įvairiausių, dažniausios – autorinės, dėl knygų leidybos.

Pasibaigus karui, gyvenant Vokietijos DP stovyklose, labai trūko knygelių vaikams. 1945 m. rugsėjo 29-ąją, nepraėjus pusmečiui nuo karo pabaigos, buvo pasirašyta sutartis su J. Lenktaičio knygų leidykla „Patria“ dėl Vytės Nemunėlio knygos „Tėvų nameliai“ išleidimo.

Įdomi 1999 m. birželio 3 d sutartis su saldainių fabriku „Rūta“: B. Brazdžionis leidžia naudotis jo vardu arba slapyvardžiu Vytė Nemunėlis saldainių rinkinių įpakavimui.

Bernardo Brazdžionio rinkinyje yra ir kitų autorių archyvalijų, tarp jų – Martyno Vainilaičio, Vytauto Tamulaičio, Juozo Tininio dokumentų.

Parengė B. Brazdžionio rinkinio skyriaus vedėja Jūratė Ivanauskienė