Išeivių rašytojo, redaktoriaus, žurnalisto, mokytojo, bibliografo, archyvaro, Lietuvos katalikų mokslų akademijos nario Česlovo Grincevičiaus rinkinys Maironio lietuvių literatūros muziejuje nėra gausus. Jame sukaupta medžiaga, parvežta šių eilučių autorės iš Čikagos ir surinkta ekspedicijos metu. Rinkinyje saugomos unikalios nuotraukos, dokumentai, rankraščiai, laiškai, memorialiniai daiktai ir vertingas paveikslas, gautas iš rašytojo artimųjų. Unikalios archyvalijos suteikia galimybę iš arčiau žvilgtelti į ypatingo menininko gyvenimą ir kūrybą.

Č. Grincevičius gimęs Vilkijoje, augo Josvainiuose, vaikystė prabėgo prie Šušvės krantų. Mokėsi Kėdainiuose, vėliau Jėzuitų gimnazijoje Kaune. Rinkinyje saugomas jo pažymėjimas, liudijantis apie VI klasių baigimą Jėzuitų gimnazijoje. Archyvinėse nuotraukose užfiksuotas su namiškiais, bičiuliais gimnazistais vasaros ir žiemos metu. Tiek šeimoje, tiek gimnazijoje buvo iškristalizuotos krikščioniškos vertybės, lydėjusios jį gyvenimo keliuose. Baigęs studijas įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, Humanitarinį fakultetą. Studijavo visuotinę literatūrą, teatro meną ir bibliologiją (įgijo bibliografo specialybę). Įsitraukė į įvairias studentiškas organizacijas – tapo Balio Sruogos Teatro seminaro bendradarbiu, o 1935 m. ėjo pirmininko pareigas. Nuotraukose užfiksuota pirmoji valdyba: Č. Grincevičius – pirmininkas, Ksavera Žitkutė – iždininkė; V. Šmulkštys – sekretorius. Seminarą lankė K. Inčiūra, H. Radauskas, J. Blekaitis, V. Kazokas, M. Indriliūnas, V. Mačernis, A. Nyka-Niliūnas ir kt. Seminaro metu vykdavo repeticijos, kūrinių aptarimai, diskusijos. 1936 m. nuotraukoje užfiksuota pjesės „Meile nežaidžiama“ repeticija. Rinkinyje saugomas Teatro seminaro dalyvio dokumentas su B. Sruogos parašu. Yra pluoštas portretinių nuotraukų ir nuotraukų su dedikacijomis; viena iš jų dedikuota studijų draugui A. Strabuliui. Č. Grincevičius įsiamžino su Vytauto Didžiojo universiteto studentų ateitininkų choru. Jis priklausė ir kitai itin reikšmingai ateitininkų kultūros ir meno draugijai „Šatrija“, jai vadovavo. Nuotraukose jis užfiksuotas su studijų bičiuliais – A. Nyka-Niliūnu, V. Mačerniu, V. Kazoku, M. Indriliūnu, K. Bradūnu, P. Jurkumi, D. Lipčiūte-Augiene, P. Aukštikalnyte, B. Krivicku, A. Strabuliu ir kt. Rinkinyje yra nuotraukų iš kelionių, ir iš vakarų, surengtų Č. Grincevičiaus namuose Kaune. Uoliai lankė paskaitas, pasižymėjo kruopštumu ir atsakingai dirbo bibliotekoje, o vėliau tapo bibliotekos direktoriaus pavaduotoju. Yra išsaugotas jo dokumentas – bibliotekininko tarnautojo pažymėjimas. Yra Česlovo ir Aldonos Grincevičių vestuvinė nuotrauka daryta 1941 IX 20.

1944-ųjų istorijos atšiaurūs vėjai negailestingai išblaškė šeimą. Aldona liko Lietuvoje, o Č. Grincevičius atsidūrė Zalcburge. Čia nublokštas buvo ir Vincas Krėvė-Mickevičius su žmona Rebeka. Abu dirbo lietuvių gimnazijoje, o vėliau Č. Grincevičius jai ir vadovavo. Įsitraukė į spaudos darbus – redagavo žurnalą „Tėvynėn“, Mūsų žinios“. Rinkinyje yra Č. Grincevičiaus portretinių nuotraukų iš Glasenbacho; užfiksuotas klasėje su lituanistinės gimnazijos auklėtiniais.

Austrijoje pradėjo kurti noveles, apsakymus, legendas, tačiau visuomeninė-kultūrinė veikla atėmė nemažai laiko, gal todėl jo kūrybos derlius nėra gausus. Rinkinyje saugomos visos rašytojo knygos. Debiutinė knyga „Vidurnakčio vargonai“ išleista 1952 m. Perduodamas ją įrašė: „Maironio Muziejui, kur pirmą sykį buvau dar Bernardui Brazdžioniui tvarkant 1943. Č. Grincevičius, 1989 IV 15, Čikaga“. Kartu su debiutine knyga į Maironio lietuvių literatūros muziejų atkeliavo ir kitos rašytojo knygos – „Vidudienio varpai“ (1985); mozaikinis romanas „Geroji vasara“ (1970). Savo auklėtiniams dedikavo nuotaikingą knygą „Vyskupo katinas“(1974).  

1949 metų pavasarį emigravo į JAV. Gyvendamas Sisere (Cicero) dirbo aukštesniojoje lituanistinėje mokykloje, ėjo direktoriaus pareigas (1960–1968). Tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje Č. Grincevičius aktyviai dirbo žurnalistinį darbą. Nuo 1969 iki 1978 m. buvo dienraščio „Draugas“ pirmo puslapio redaktoriumi. Priklausė įvairioms organizacijoms, atgaivino „Šatrijos“ draugiją JAV. Buvo vienas iš bendradarbių ruošiant Broniaus Kviklio „Lietuvos bažnyčios“ VI tomų išleidimą. Redagavo žurnalą „Tautos praeitis“ (1959–1962), su A. Skrupskeliene parengė J. Brazaičio „Raštus“ (6 t., 1980–1985), sudarė lietuvių išeivijos literatūros 1945–1967 bibliografiją „Lietuvių literatūra svetur“ (1968). Rinkinyje saugomos nuotraukos, kuriuose užfiksuotos jo darbinės akimirkos JAV. Č. Grincevičius vadovavo Lietuvos rašytojų Draugijai; rengdavo literatūros vakarus, meno parodas; susitikimus su įdomiais žmonėmis. Yra pluoštas nuotraukų su rašytojais – Vatikane, 1987 m.; 1977 metais įsiamžino komisija Rašytojų draugijos premijai skirti: iš kairės K. Keblys, Ž. Bilaišytė, P. Gaučys, Č. Grincevičius, J. Švabaitė; kitoje nuotraukoje, Čikagoje, 1987 m. užfiksuotas K. Bradūnas, L. Andriekus, B. Brazdžionis, Č. Grincevičius, A. Kairys.

Jis puoselėjo lietuvių kalbą, brangino senas tradicijas, istoriją. Kartu su kitais intelektualais aktyviai ir entuziastingai įsitraukė į Čikagoje steigiamą Lituanistikos tyrimo ir studijų centrą (toliau – LTSC).  Centro steigėjai buvo prof. J. A. Račkauskas, T. Remeikis, J. Dainauskas, A. Razma, A. Damušis, B. Kviklys, A. Liulevičius ir Č. Grincevičius. Pastarasis ėmėsi vadovauti Pasaulio lietuvių archyvui. Yra pluoštas nuotraukų, kuriuose jis užfiksuotas su LTSC darbuotojais; su Lietuvių fronto bičiuliais – buvo centro valdybos nariu; Č. Grincevičius prie „Draugo“ dienraščio stendo. Užfiksuotas su J. Račkausku ir JAV valdžios svečiais Pasaulio lietuvių centre (Čikaga, 1993 m.). Nemažai nuotraukų yra ir su žmona Čikagoje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę Amerikos lietuviai ėmėsi labdaringo darbo: Č.  Grincevičius užfiksuotas nuotraukose su grupe lietuvių prie paruošto knygų konteinerio į Lietuvą (Čikaga, 1991 m.). Rinkinyje yra nuotraukų iš jo kūrybos vakaro, vykusio MLLM. Nuotraukose užfiksuotas su muziejininke V. Paplauskiene.

Sklaidant Č. Grincevičiaus rankraščius matome jo apsakymų fragmentus; straipsnius parašytus kultūros, literatūros temomis. Minėtini „V. Mykolaičio-Putino poezija“, „40 metų nuo Broniaus Krivicko žuvimo“, „Paulius Augiaus atminimui“ ir kt. Išlikę ir įdomūs J. Prunskio prisiminimai apie rašytoją.

Rinkinyje saugomas ir ypatingai vertingas epistolinis palikimas. Nemažai jo laiškų yra kitų rašytojų rinkiniuose. Minėtini laiškai K. Bradūnui, A. Vaičiulaičiui, S. Santvarui, P. Jurkui, A. Nykai-Niliūnui, K. Grigaitytei ir kt. Iš paties rašytojo buvo gautos V. Krėvės-Mickevičiaus laiškų kopijos (originalai likę LTSC), kurios suteikia žinių apie gyvenimą egzilyje – Glasenbache, juose vertinama ir Č. Grincevičiaus kūryba. Išskirtinai reikia minėti Č. Grincevičiaus laiškus, rašytus artimiesiems, likusiems sovietinėje Lietuvoje. Laiškuose veriasi jo biografijos faktai, aprašomi įvykiai Austrijoje, Amerikoje, prisimenamos dienos praleistos Lietuvoje. Iš laiškų sužinome, kad pirmuosius kūrinius – noveles, apsakymus, pasakas, parašė paragintas V. Krėvės-Mickevičiaus. „Neįsivaizduojate, kokį man suteikėt malonumą, atsiuntę savo apysakaites. Negalėjau atsigerėti, tik gaila, kad tenka jas čia, Amerikoje, spausdinti, kur niekas meno kūryba nesidomi ir nevertina. Džiaugiuosi, kad neapsirikau, savo metu, įvertindamas jūsų, kaipo rašytojo gabumus. <...> Esate dabar originalus ir savarankiškas. Tikiuosi, kad juo ir pasiliksite.“ (Iš  V. Krėvės laiško Č. Grincevičiui, 1947 X 20).

Persikėlęs į Filadelfiją V. Krėvės-Mickevičiaus dalijosi įspūdžiais apie gyvenimą JAV: „Abelnai Amerikos lietuviai ne tokie, kaip mes pagal laikraščius buvome įsivaizdavę. Mažai yra tokių, kurie mūsų skausmus atjaučia ir dėl Lietuvos nelaimių sielojasi. <...> Prieš 30-40 metų čion atvykę neatsivežė iš Lietuvos malonių atsiminimų ir šiandien vaizduojasi jiems tokia Lietuva, kokia ji buvusi prieš 40 metų. Taip jau žmonės neblogi, senesnė karta dar kvepia Lietuvos dirva. Apie jaunąją kartą, kaipo apie lietuvius, netenka nei kalbėti. Jūsų Vincas Krėvė“ (1947 X 20)

Kitame laiške išryškina Č. Grincevičiaus kūrybos savitumą: „Mano nuomonę apie Jūsų apysakų vertę žinote – ji nepasikeitė. Jas labiau vertinu, negu kitus veikalus, kurie draugiškos jiems spaudos buvo išgirsti. Dabar įsiviešpatavo kūrybinės laikino pobūdžio srovės ir mažo išsilavinimo meno srityje žmonės linkę yra neigti visa, kas jas neatitinka. Bet nereikia užmiršti, kad srovės ir srovelės keičiasi – gimsta ir išnyksta, o su jomis dažniausiai užmirštami būna ir veikalai, kurie jų viešpatavimo laiku buvo išgarsinti. Tik tikras menas lieka amžinas. Jūsų apysakos nepriklauso šių laikų madingoms srovėms, ir jūs nebendraujate su grupėmis, kurių nariai mano, kad reikia rašyti tik taip, kaip jie rašo. Ne vienas mūsų rašytojų, ypač kritikų, yra neperdidelio išsilavinimo meno srytyje, o jo maiau yra išsilavinęs ir jo siauresnis protas, juo kategoriškesnis jo sprendimas; į tokius griežtus siaurų pažiūrų sprendimu neverta kreipti dėmesio. Jūsų kūryba netelpa į šių dienų madingų srovių ir srovelių rėmus, ji yra originali, savistovi ir reikšminga; jūsų apysakos bus gyvos, kai tų reikšmių išgarsinti kūriniai seniai bus užmiršti, literatūriniai madai pasdikeitus. Jos bus gyvos, kadangi yra tikras menas. Patikėkite savimi, savo kūrybiniu nujautimu ir neprievartaukite savo sielos tikslu pasieki. Šios dienos minių skoniui, nors toje minioje yra, kurie mėgsta prisidengti gerų vertintojų skraiste. Rašykite, kaip rašę, ir laikykitės savo sielos patarimų, nesiekite, kad Jus dabar girtų. Tada tikrai sukūrsite tikras meno vertybes; neabejokite keliu, kuriuo žingsniuojate. Nuoširdžiai to jums linkiu – Vincas Krėvė.“ (1953 XI 24)

Dalykinis susirašinėjimas tarp Č. Grincevičiaus ir A. Vaičiulaičio tęsėsi nuo 1947 iki 1990 m. Laiškuose, rašytuose A. Vaičiulaičiui iš Glasenbacho, dėkoja už atsiųstas knygas, maisto siuntinius. Labiausiai dėkoja už knygas, kurios tampa jam pagalbine medžiaga gimnazijoje: „Juo daugiau skaitau Tavo noveles, tuo labiau jomis grožiu grožėjuosi. Taip lygiai, kaip Čaikovskio muzika. Jas visas perskaičiau per lietuvių kalbos pamokas klasėse.“ Kitame laiške pasakoja apie dienas egzilyje: „Mūsų kolonija skirstosi į Venesuelą išvažiavo 30, važiuos koks šimtas į Kanadą miškų darbams išvyko visi 30  žmonių. Likusieji kelios dešimtys važiuos ten, kur pirmiausia tik kur galima, kokia tik komisija neatvyktų, kad ir iš pragaro. Gyventi sąlygos valandomis blogėja. <...> Mūsų UNRRA‘os centras kontroliavo komunistai, darė viską, kad žmonės neišlaikytų spaudimo ir važiuotų pas „tėvelį“ tie patys susimetė dabar ir į IRO. Skirtumas tik iškaboje.“ (1947 XII 28)

Laiške, rašytame iš Niujorko, džiaugėsi dėl „Aidų“ žurnalo pasirodymo: „Nėra žodžių mano entuziazmui išreikšti. <...> Argi dabar net prisiekusieji lietuviškos ir katalikiškos spaudos priešai gali rasti nors mažiausią kabliuką apie „Aidus“ parašyti? Belieka tik sveikinti Redaktorių ir pranciškonus. Tai vėl mums gražina anų gerų laikų „Židinį“, „N. Romuvą“. (1950 II 12)

Gražūs sveikinimo laiškai premijų skyrimo proga adresuoti A. Vaičiulaičiui, K. Grigaitytei. „Labai miela ir gerbiama Rašytoja, nesitikėjau tokios gražios dovanos. Ačiū už poezijos rinkinį “Tylos dovana”. Šventinis vizitas prašvietė mūsų padangę, kuri kaip tik Kalėdoms buvo tamsi. Šaltis sukaustė ir negalėjom net Kūčioms pajudėti ten, kur buvome pažadėję. Visada sekiau ir vertinau jau tada, Lietuvoje, M. Svyriūtės, o dabar K. Grigaitytės poeziją. Ir man buvo garbė, kai anais metais, LRD man pavedė jos vardu Jums įteikti premiją. Tai vienas pačių maloniausių pergyvenimu. Linkiu labai gražių, sveikų ir kūrybingų 1984 metų! Dar sykį ačiū.“ (1983 XII 31)

Vėliau rašytuose laiškuose dalinasi savo darbais apie J. Brazaičio Raštų parengimą; Pasaulio Lietuvių archyve sukauptą medžiagą, „Šatrijos“ draugijos veiklą ir kt.

Laiške E. Matuzevičiui, rašo apie archyvinius darbus: „Pasaulio lietuvių archyvas atlieka dvigubas funkcijas: Centrinio archyvo ir centrinės bibliotekos. Renkam rašytą ir spausdintą lietuvišką žodį. Yra skyrelis ir rašytojų. <…>  Bibliotekoje yra  apie 50.000 lietuviškų knygų. Kai ko neturi ir Vilnius, tai informacija dalinamės su Knygų rūmais. Būk sveikas ir laimingas. Gražių 1992 metų. (1992 02 01).                                                         

Laiškuose, rašytuose S. Santvarui dėkoja už jo kūrybos įvertinimą: „Labai ir labai dėkoju už ypatingai gražų laišką ir įvertinimą mano menkos knygos. Net nežinau, kokiais žodžiais galiu išreikšti savo dėkingumą. Non sum dignus. Niekas dar nėra man pasakęs gražiau. Jūsų nuomonę labai vertinu. <...> Ačiū už gražų žodį ir lietuvišką širdį...“ (1971 V 08).

Atskirą bloką sudaro laiškai, rašyti nuo 1955 iki 1968 m. giminėms į sovietinę Lietuvą.

Nežinantis Č. Grincevičiaus biografijos, anuometinio istorinio, kultūrinio konteksto negalėtų suvokti jų esmės. Bijodamas pakenkti savo žmonai Aldonai, artimiesiems rašė konspiracine kalba. Laiškus pasirašydavo Juozas Grincevičius. Ne kartą laiškuose mini, kad visą laiką gyveno Amerikoje, tik 1938 metais lankėsi Lietuvoje. Ir liko toks, kokį ji prisimena iš anų dienų. Laiškuose save vadina Valerijonu, Valentinu, aprašo darbus.  Laiške iš Cicero, 1960 II 12 rašė: „Laiškas, prisipažįstu, buvo sunkiausias, kada kokį esu gavęs. Taip, esu labai blogas geriausiems žmonėms pasauly. <...> Valentinas yra tas pats, toks pats, koks buvo ir tada, kada jį pažinojot. Garbės reikalas, idealai, priesaikos ir pažadai principiniuose reikaluose yra nepajudinami, neatmainomi.“ Kitame laiške iš „Aš tai gyvenu po senovei. Esu sveikas ir toks pat, koks buvau tada, kada buvau nuvažiavęs, 1938 m. Karo metu ir aš buvau su kitais Europoj, gyvenau Austrijoj. Dar ir po karo ilgai teko ten būti. Graži Europa. Grįžęs Amerikon norėjau pasilikti N. Yorke, bet sunkiau buvo rasti geresnį darbą, tai vėl grįžau Chicagon. Čia geriau. Gyvenu priemiesty, Ciceroj. Čia taip pat apsigyveno ir visi mano jaunesni broliai ir seserys. – Juozas Grincevičius“ (1955 VIII 2)

Domisi knygomis išleistomis sovietinėje Lietuvoje. „N. Knygos puikus žurnalas. Jeigu tik nesudaro sunkumų, tai visad dėkingai priimsiu. Taip pat, jei įmanoma išsiųsti ir Biržiškos bibliografijas. Esu skaitęs, kad Vilniaus univ. Ar akad. Išleido senųjų knygų bibliogr., paskui išėjo Don Kichotas. Prie progos kada norėčiau gauti nes pas mus pagrindinės bazės, kur tos knygos, būdavo, ateina, nieko naujo negauna, tik seni leidiniai, visuomeninėm temom, bet nei Akad., nei Universiteto leidinių negaunu nei pačiupinėti. <...> O mano giminaitis Valentinas nespėja atlikti visų visuomeninių įsipareigojimų. Čia jis nuolat varginamas su paskaitomis ir pravedimais. Vien tik per mėnesį jam teko užgavėnių blynų baliui humoreską skaityti, paskui kitą iškilmingą labdarybės vakarienę pravesti, o paskui vieša visuomenei paskaita. Bent iki Velykų sako atsipus.“ (Cicero, 1960 III 25)

Beveik kiekviename laiške veriasi nostalgiški gimtinės ilgesio motyvai. „Sveikinu Antanina ir visus josvainiškius, sveikinu Janiną, Kostę. Mano labai gražūs prisiminimai iš lankymosi Vilniuje. Mačiau daug gražių miestų Europoje, Amerikoje, Canadoje, bet Vilnius vis tik pats gražiausias. Esu laipiojęs po labai aukštas Alpes ir Amerikos kalnus, matęs uolėtus Pacifiko ir Atlanto krantus, palmėm nusėtus Floridos krantus, džiungles ir dykumas, bet lankydamasis Palangoj buvo pats maloniausias. Taigi graži Lietuva. Gyvenu labai toli nuo savo tikrųjų namų. Seniai bebuvau pas Motiną. Labiausiai jos pasiilgau. Negeras esu, kad nenuvažiuoju pas ją dažniau. Pasiilgau Marijos. Tik senųjų draugų tai turiu netoliese. O taip pat čia gyvena ir sesuo Šatrija. Ji sveikina visus, kurie ją pažįsta. Neseniai atšventė savo gimtadienį, gavo daug sveikinimų ir pati“. (1956 XI 7)

Laiškuose dalinasi ir savo kūrybiniais planais. „Esu įpusėjęs didoką rašinį, gal net romanas išeis, jei turėsiu laiko, kur Janės charakterį naudoju, o senelę tiesiog gyva iš atsiminimų imu. Jai nereikia daug ko pridėti. Ir labai ryški liko mano anų dienų vaikystėj.“

Po daugiau nei dvidešimt metų pavyko pralaužti geležinės uždangos sieną ir gauti leidimus atvykti žmonai į Ameriką. „Mano Brangiausioji, Taigi skubu pranešti, jog reikalai pajudinti. Užvesta byla, kad Tu galėtum atvažiuoti. Iki popieriai pereis per apskrities, valstijos (Illinojaus) ir federalines valdžios žmonių rankas, patikrins mano parašo teisingumą, sutikrins  su savo kartotekų žiniomis ir įsitikins, jog viskas tvarkoj, užtruks, man sakė nuo vieno iki dviejų mėnesių. Tada gavęs tokį popierių nusiųsiu Tau. Laimingu atveju savo archyve radau jungtuvių metrikus. To būtinai reikėjo. Kitaip būtų reikėję jau gauti iš Lietuvos. Esu gerokai pavargęs ir labai laukiu atostogų. Tik mokykla šiemetinė tiek neatėmė sveikatos, kaip būdavo pirmiau. Atostogos tai brangiausias laikas metuose, 3 savaites su ekskursija (amerikiečių) skrisiu į Balkanus(lankysim Graikiją, Turkiją, Jugoslaviją, Bulgariją). Pradėsiu nuo Miuncheno, per mano antrąją tėv. Austriją ir t.t. kitą mėnesį. <...> Česius.“ (1968 VI 15)

„Mano Brangiausioji ir vienintele Mamyte, Jei ką Dievas myli, tai duoda ir kryželį. Jūs tai tikrai myli, ir kryželis buvo visą gyvenimą, buvo sunkus. Man nebuvo progos Jums palengvinti. Žinau, ir esu labai dėkingas Aldonai, ji stengėsi atstoti mane ir buvo Jums gera. Ji ir dabar apie Jus labai gražiai atsiliepia. Labai dėkoju už visą gera, ką esu gyvenime patyręs, o labiausiai, kad išmokėte mane Dievą mylėti, stiprų tikėjimą į širdį įdėjote. Dabar aš žinau ir tikiu, jog jeigu ir nebūtų galima dar šioje žemėje su Jumis susisiekti, tai susitiksim Aname. Todėl juo ilgiau gyvenu , tuo labiau tikiu, kad mirtis yra žmogaus laimė, ir jos pradedu vis mažiau bijoti. Bučiuoju, prie širdies glaudžiu, myliu, meldžiuos... – Česiukėlis“. (1972 VIII 6).

Rinkinyje yra smulkių memorialinių daiktų ir vienas ypatingas meno kūrinys – paveikslas.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Virginija Paplauskienė