Bronius Radzevičius – vienas ryškiausių ir įdomiausių aštunto dešimtmečio lietuvių prozininkų, didžiulio talento rašytojas – 2010 m. pabaigoje, gruodžio 24 d. būtų šventęs solidų jubiliejų – septyniasdešimtąjį gimtadienį. Deja, jau trisdešimt metų jis ilsisi Vyžuonų kaimo kapinėse.
Savita, unikalu ir modernu, meniška – taip galima apibūdinti ir pirmąsias jo noveles, parašytas 1968 m., ir nebaigtą dviejų dalių romaną „Priešaušrio vieškeliai“. Maironio muziejaus fonduose esantis Radzevičiaus rinkinys negausus, tačiau tai – išsamus rašytojo kūrybos atspindys. Čia rastume pirmųjų novelių  bei apsakymų („Laidotuvės“, „Paminklų papėdėje“, „Nuolankumas“, „Moteris ant laiptų“, „Tai buvo mažas“, „Antrininkas“ ir kt.) rankraščius, kūrybines užrašų knygeles bei svarbiausio kūrinio – romano „Priešaušrio vieškeliai“ abi dalis. Įdomu tai, kad antrosios dalies, išėjusios po autoriaus mirties (1980 m.), rankraštis yra su kritiko bei prozininko Juozo  Apučio taisymais. Rankraštį sudaro 1308 lapai, sudėti į devynis segtuvus. Beje, su J. Apučio pataisymais rastume ir keletą apsakymų („Belieka eiti ir tau“, „Architektas“).
Muziejuje saugomos visos rašytojo knygos: „Priešaušrio vieškeliai“ (romanas), „Link Debesijos (novelės), „Balsai iš tylos“ (apsakymai), „Vakaro saulė“ (apsakymų rinkinys), „Žolė po šerkšnu“ (apysaka, novelės). Taip pat ir B. Radzevičiaus kūrybą tyrinėjusio literatūros kritiko VPU docento Dainiaus Vaitiekūno monografija „Pasakojimas Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliuose“ bei straipsnių rinkinys „Kūrybos studijos ir interpretacijos. Bronius Radzevičius“.
Yra keli trumpučiai laiškai žmonai, rašyta tarsi paskubom, tačiau  juose – bene svarbiausi šeimos gyvenimo momentai: 1973 m. gimsta sūnus Kostas, šeimai paskiriamas butas Vilniuje, jis gauna darbą moksliniame metodiniame kultūros centre...
Keletas meno kūrinių – dailininko grafiko Algirdo Indrašiaus 1989 m. pieštas exlibris „in memoriam B. Radzevičiaus“ (liaudies pasakos apie žaltį ir žvejo dukrą motyvais) bei grafikos darbas, iliustracija, apsakymui „Klevo lopšys“.
Fotografijų pluoštas – didžiausia rinkinio dalis. Tėvų nuotrauka: Karolina Navikaitė-Radzevičienė ir Juozas Radzevičius savo vestuvių dieną 1936 m. (motina mirė labai anksti, tėvas vedė dar du kartus). Vėlesnėse nuotraukose jis su pamote, seserimi Birute, pusbroliais. Bene daugiausia 1950-1960 metų fotografijų, nedidelės, juodai baltos, fotografas – nežinomas. Jose – patys gražiausi mokykliniai metai. Mokiniai klasėje su mokytoju, prie mokyklos, ekskursijoje. Veik visose būsimasis rašytojas Bronius Radzevičius ir geriausias jo draugas Antanas Masionis, būsimasis keletą kalbų  mokantis intelektualas, literatūros kritikas, poetas. Itin ryškios ir įsidėmėtinos 1960 m. fotografijos. Baigta vidurinė mokykla - abiturientai klasėje su auklėtoju Jonu Kiškiu, prie medinės mokyklos, tarp žydinčių obelų, prie upės... Tos nuotraukos ypatingos - jose karo metų vaikai, tačiau juste junti nepaprastą jaunystės aurą: svajones, lūkesčius, džiaugsmą ir nei šešėlio būsimų tragedijų nuojautos ...
Vėlesnėse fotografijose - su sūnumi Kostu, žmona Genovaite. Yra meniškai įtaigių portretinių fotografijų bei „valdiškų“ nuotraukų, jose su Danielium Mušinsku, Algirdu Pocium Žemaitės kolūkyje, Kelmės rajone. Tada ten būdavo teikiama literatūrinė Žemaitės premija. 1980 m. pavasarį tokia premija apdovanotas ir Bronius Radzevičius.
Nuotraukose po 1980 metų – jau be Broniaus Radzevičiaus. Žmona, sūnus, rašytojai, draugai prie jo kapo...
Rašytojo rinkinys negausus, tačiau  knygos, rankraščiai, fotografijos - ypatinga jo gyvenimo, būties išraiška, savitai atspindinti ir iliustruojanti tai, ką literatūros kritikai (J. Sprindytė, S. Žukas, V. Papievis, A. Šliogeris bei kiti) vadino pirmuoju sovietinio laikotarpio moderniosios prozos proveržiu, skausmingai atskleidusiu pokario kartos egzistencinę aklavietę, niūrią laiko dvasią ir žmogaus bejėgiškumą.
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė