Rašytoja Bitė Vilimaitė, kalbėdama apie savo vaikystę, sakė, kad ji buvo rūsti. „Mano vaikystė praėjo Kaune, Žaliakalnyje, ne savuose namuose. Vaikystė – tai pirmiausia Motina, jos švelnios didelės rankos, mėlynos geros akys, begalinis atlaidumas, darbštumas, optimizmas, pasitikėjimas savo vaikais. Pokario Kaunas – sugriautas, alkanas, baisus.“ Rašytoja prisimena, kad jai teko stovėti  milžiniškose eilėse prie duonos ir miltų, kad laukdavo, kol užvirs arbatinis, pilnas sniego. Tie liūdni prisiminimai paliko pėdsaką jos gyvenime.
Rašytojos B. Vilimaitės fondas MLLM labai mažas. Ji gyveno labai uždarą gyvenimą, mažai su kuo bendravo. Šiek tiek artimesnė bičiulystė siejo Bitę Vilimaitę ir vaikų rašytoją Daivą Skuolytę. Daiva Maironio lietuvių literatūros muziejui perdavė pluoštą laiškų. Tai Bitės laiškai Daivai. B. Vilimaitė rašo apie viską. Štai laiške be datos rašo, kad skaito T. Mano „Mirtį Venecijoje“, teigia, kad tai „nuostabiausia knyga, šaltoka ir tyra, kaip rytas Buivydų kaime, kai buvo šalna, ir medžiai apšarmoję stovėjo pilnoje ramybėje.“ Savo bičiulės Bitė klausia, ar ji matė per televiziją amerikiečių filmą „Meilės griuvėsiai“ su Lourensu Olivjė? „Žvilgsnis kaip durklas, gulintis aksominiam įdėkle.“ Pasakoja, kaip sutiko Naujuosius, prašo parašyti, paskambinti ir atvažiuoti. Rašytoja B. Vilimaitė žada draugei Daivai atvežti kavos, jei gaus. Laiškuose visada rašo apie knygas. Štai rašo apie K. Hamsuno „Misterijas“: „apysakos grožis kaip šaltas, persmelkiantis rudenio lietus.“
Laiškuose rašo apie savo dvasinę būklę. Apgailestauja, kad jos laukia geriausiu atveju vienatvė arba blogiausiu – vienatvė dviese. Ji teigia, kad viskas praeina, tik ne meilė. Laiškuose rašytoja svarsto, kodėl kyla juodžiausia neapykanta žmogui, kuris buvo savas, kurį mylėjai? Iš laiškų matyti, kad Bitė rūpinasi surasti draugei reikalingą knygą ar žodyną. Apie savo darbą ir kūrybą beveik nerašo, tik labai trumpai. Viename iš laiškų Bitė rašo, kad ji dirba žurnale akliesiems „Mūsų žodis“. Kviečia užeiti bičiulę į redakciją.
B. Vilimaitė rašo, kad džiaugiasi čiulbančiais paukščiais, žibutėmis. Sūnus Ignas visur primerkė žibučių, kurių pats pririnko. Rašytoja džiaugiasi mažais dalykais. Klausia, kada galėsime pagyventi taip, kad nereikėtų skubėti, bijoti, taupyti? Kada pagyvensime sau?
Rašytojai B. Vilimaitei teko patirti daug sunkumų, ji slaugė vienturtį sūnų, po jo mirties, Bitė paskutinius ketverius metus gyveno Lazdijų rajone Šlavantų seniūnijos Avižienių kaime. Gyveno tik su šuneliu. Mažai su kuo bendravo. Ant namo, kurio antrame aukšte gyveno rašytoja, yra pakabinta medinė lenta. Ekspedicijos metu nufotografuotos vietos, kur gyveno rašytoja.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose yra saugomi dar keli rašytojos B. Vilimaitės rankraščiai, fotografijos. Portretinėje fotografijoje, kurią Bitė dovanojo bičiulei Daivai Skuolytei, matome rašytoją vilkinčią languotą suknelę. Fotografija daryta 1968 metais. Fonduose saugoma ir šiek tiek rašytojos laiškų – poetėms Juditai Vaičiūnaitei, Julijai Švabaitei. Turime visas rašytojos knygas, taip pat kelias noveles – „Tuščias kambarys“, „Balandžiai rankose“, „Už durų.“
Rašytoja parašė nedaug, bet jos tekstų nektaras labai svarbus. Nuo 1966-ųjų išleido 6 novelių knygas. Ji yra gavusi kelias prestižines premijas – Žemaitės literatūrinę premiją, G. Petkevičaitės-Bitės, Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją už rinkinį „Papartynų saulė“, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūros premiją.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė