„Neparašiau knygos, vadinasi, negimiau“, – taip Antano Škėmos lūpomis prabyla jo modernaus romano „Balta drobulė“ pagrindinis herojus – Antanas Garšva. Neatsitiktinai pasirinkau šią citatą. Ji nusako vieno žymiausių išeivių prozininko, dramaturgo, literatūros kritiko, režisieriaus, aktoriaus A. Škėmos gyvenimo tikslą. Kūryba jam tampa amžina vertybe, tik per ją galima įsiamžinti ir palikti neišdildomus pėdsakus.
Didelė dalis rašytojo archyvinės medžiagos saugoma Lituanistikos tyrimo ir studijų centre (LTSC) Čikagoje bei dukros Kristinos Snyder namuose. Lankantis LTSC buvo peržiūrėtas rinkinys, kuriame saugoma po 3-4 egzempliorius beveik identiškų A. Škėmos rankraščių. Rašytojas nenaudojo mašinėlės, todėl savo tekstus perrašinėjo ranka ne po vieną ir ne po du kartus. Iš LTSC gauti rašytojo rankraščiai yra vertingiausia A. Škėmos rinkinio dalis. Per archyvinę medžiagą: nuotraukas, dokumentus, spaudinius, spaudą galima atkurti, rekonstruoti A. Škėmos gyvenimo ir kūrybos kelią.
Menininkas gimė Lodzės mieste, Lenkijoje, 1910 metų lapkričio 29 dieną, tačiau oficialiuose dokumentuose nurodyti 1911-ieji metai. „Esu gimęs du kartus. <...> Du kartus mane pagimdė mano tėvas, nutaręs ilgiau pasinaudoti vaikų priedu. Neturėjau metrikų, jie liko gimimo vietoje, Lenkijoje, Lodzės mieste, kur mano tėvas, rusų įsakytas, mokytojavo.“ Rinkinyje nėra originalių dokumentų, saugoma tik A. Škėmos paso kopija. Būsimas rašytojas Pirmojo pasaulinio karo metu su tėvais gyveno Voroneže, Rusijoje, vėliau – Ukrainoje. Į Lietuvą sugrįžo 1921 metais. Mokėsi Radviliškyje, Kaune baigė Aušros gimnaziją. Pradėjo studijuoti mediciną, tačiau aistra teatrui pakreipė gyvenimą kita vaga: pasirinko aktoriaus kelią. Lietuvoje išryškėjo jo pagrindiniai interesai: teatras – aktorystė ir režisūra bei kūryba. Vaidino ir studijavo teatro meną F. Sipavičiaus studijoje. 1936 metais oficialiai buvo priimtas į Kauno valstybinį dramos teatrą. Vokietmečiu pradėjo režisuoti: Vilniaus teatre pastatė Fiodorovo „Lopšinę“, V. Alanto „Buhalterijos klaidą“, Vaidilos teatre P. Apelio „Gertrūdą“. 1943 metais parašė pirmą pjesę „Julijona“, kuri buvo įtraukta į teatro repertuarą. Tai buvo pirmasis originalus kūrinys, tačiau debiutavo 1929 metais Lietuvos aide išspausdinta novele „Baimė“. Kalbėdamas apie teatrą teigė: „Teatras yra viena aukščiausiųjų bet kurios tautos meninių reprezentacijų. Kultūra, kurioje silpnas teatras, – nėra išbaigta kultūra. <...> Teatras visados buvo ir bus valstybė valstybėje. Nesvarbu, ar jį išlaikys pati valstybė, ar privati organizacija, ar paskirtas mecenatas. <...> Reikia geležinės rankos, geležinių nervų, sveikatos, darbštumo idant žodis taptų kūnu.“
Rinkinyje saugomos nuotraukos tampa nebyliais liudininkais, nusakančiais A. Škėmos teatrinę veiklą Lietuvoje, Vokietijoje, Amerikoje, Kanadoje. Rašytojas įamžintas su Valstybės teatro aktoriais ir dramaturgu Petru Vaičiūnu Vievyje, 1938 m. Iš pageltusios senovinės fotografijos į mus žvelgia ypatingą žavesį skleisdami A. Škėmos tėvai Antanas ir Veronika Lodzėje 1911 metais. Yra ir paties A. Škėmos ir jo žmonos Janinos vestuvių nuotraukų.
1944 metais kartu su žmona ir dukra Kristina pasitraukė į Vokietiją. Čia dirbo įvairiuose meniniuose sambūriuose: režisavo, vaidino, rašė kūrinius (Augsburgo dramos teatre, Hanau „Atžalyne“, meno ansambliuose „Sietynas“ ir „Dainava“, literatūriniame kabarete „Klumpė“ ir kt.) Retos nuotraukos veria Vokietijos atmosferą: matome A. Škėmą su Augsburgo teatro grupe sėdint sunkvežimyje, važiuojant į gastroles, vaidinant savo parašytoje ir režisuotoje pjesėje „Vieną vakarą“, su kabaretu „Klumpė“ ir kt. Nuotraukose užfiksuotas su aktoriais – Juozu Palubinsku, Vitaliu Žukausku, Henriku Kačinsku, Antanu Brinka Vokietijoje (1946–1947). Gyvenimas Amerikoje ir Kanadoje veriasi per teatrines nuotraukas, pastatymus: atvykęs į svetimą žemę bandė tęsti teatrinę veiklą. Vaidino ir režisavo Monrealyje, Čikagoje. Įamžintos akimirkos su Monrealio teatro grupe repetuojant savo parašytą pjesę „Živilė“, K. Ostrausko „Pypkę“. A. Škėma buvo nuolatinis „Santaros-Šviesos“ suvažiavimų dalyvis. Nuotraukose užfiksuotas su Mariumi Katiliškiu, Liūne Sutema, Algimantu Mackumi. Fotografo Vytauto Maželio nuotraukose-portretuose įamžintas iškalbingas menininko veidas.
Draminis palikimas – devynios įvairaus dydžio pjesės. Rinkinyje saugomi jo vertingi kūrybiniai rankraščiai: apysaka „Izaokas“; keletas lapų iš romano „Balta drobulė“, novelių rinkinio „Čelesta“; fragmentai iš jo pjesių – „Šventoji Inga“, „Prie malūno“, „Kalėdų vaizdelis“, dramos „Ataraxia“. Rinkinyje yra jo straipsnių bei „Santaros-Šviesos“ suvažiavimuose skaitytų pranešimų rankraščiai: „Lietuvių tremties literatūros mirtis“, „Apie išeivijos teatrą“, „J. Meko Semeniškių idilių aptarimas“, „Po spektaklio tik suaugusiems“, „Replika Jurgiui Blekaičiui“; eilėraščiai: „Melas...“, „Pabėgėlis“, „Prašymas“ ir kt. A. Škėma apie savo kūrybinį procesą rašė: „Pasiskolinęs posakį „idėjos skraido ore“, galvoju, ne – tvirtinu: ne tu pasirenki jas, o jos subado tave kaip strėlės šv. Sebastijoną, ir belieka į strėles reaguoti savo popieriniais vaizdais. Viena iš daugelio priemonių žmogiškumui įrodyti. Prisipažinsiu. Turiu daug bėdų su tematika. Ir siužetais. Deja, negaliu jų pasirinkti iš lietuviškojo kaimo aruodo, nes esu miesto produktas ir lietuvišką kaimą pažįstu kaip turistas. Todėl tenka stvertis miesto, miestelio, jų apylinkių, o vaikystės vaizdus išvelkant, paliesti net Ukrainos stepes.“
Pirmoji knyga – novelių ir vienos pjesės „Vieną vakarą“ rinkinys – „Nuodėguliai ir kibirkštys“, pasirodė 1947 metais Vokietijoje. 1948 metais žurnalas „Aidai“ išspausdino draminę A. Škėmos legendą „Živilė“. Antroji prozos knyga – „Šventoji Inga“ – išleista 1952 metais jau Amerikoje. Netrukus išleido ir novelių rinkinį „Čelesta“. Vienas svarbiausių A. Škėmos veikalų – romanas „Balta drobulė“, parašytas 1952–1954 metais, tačiau išspausdintas tik 1958 m. Paskutinis kūrinys – buvo apysaka „Izaokas“, įtraukta į jo „Raštus“.
Rinkinyje saugomi spaudiniai ir spauda – pastatymų programos, kvietimai. Itin retas yra „Atžalyno“ teatro informacinis bukletas; Monrealyje pastatytos „Živilės“ programa, spektaklio „Pabudimas“, režisuoto J. Blekaičio, programa. Lietuvoje „Pabudimą“ pastatė režisierius J. Vaitkus. „Živilė“ buvo pastatyta ir Los Andželo dramos sambūrio. Yra pjesės „Vieną vakarą“, pastatytos Šiaulių dramos teatre, programa. Draminis palikimas – devynios įvairaus dydžio pjesės. Išskirtinė savo forma ir naujumu pasižymi Vokietijoje 1947 metais parašyta pjesė „Živilė“. Ji buvo pastatyta 1950 metais Monrealyje ir Čikagoje. Kitas veikalas „Pabudimas“ (1950) buvo pastatytas Amerikoje ir Lietuvoje (Jonas Vaitkus pagal šią dramą sukūrė vaidybinį filmą). Kitas kūrinys – „Žvakidė“, parašytas 1955 m. 1960–1961 metais parašė pjeses „Kalėdų vaizdelis“ ir „Ataraxia“.
Rinkinyje saugomos beveik visos A. Škėmos išleistos knygos: Vokietijoje išleista „Nuodėguliai ir kibirkštys“, „Šventoji Inga“, „Balta drobulė“ (lietuvių ir latvių kalbomis). Raštų I–III tomai išleisti Čikagoje ir Lietuvoje. Juose surinktas ir išspausdintas beveik visas A. Škėmos kūrybinis palikimas. J. Kaupas, vertindamas rašytojo kūrybą, rašė: „Antano Škėmos kūryba yra autobiografiška. Jo gyvenimas turėjo būti sunkus ir nuviliantis nuo pat vaikystės. Žiaurumas, neištikimybė, prievartavimas visuomet lydėjo jį. Kūryba jam buvo tarsi psichiatrinis interviu, kuriame jis bandė parodyti savo žaizdas“. A. Škėmos herojuose galime išvysti paties rašytojo bruožus; dažnai minimi Kaunas, Ukraina, kur jis praleido vaikystę ir jaunystę; vaizduojami miestai, kuriuose gyveno išeivijoje. Kūrybai būdinga ironija, autoironija, groteskas, siurrealistinė poetika (iracionalūs vaizdai, pasąmonės srautas su praeities fragmentais, vizijomis, sapnais). Romano „Balta drobulė“ pavadinimas metaforiškas. Tai mirtis ar tuštuma, galbūt sietina ir su Turino drobule. Romanas parašytas sąmonės srautu: išplėtotas vidiniais monologais, papildytas pasakotojo komentarais. A. Škėmos kūryba orientuojasi į vakarietišką vidinio monologo modelį.
A. Škėmos santykis su pasauliu – kūrybos džiaugsmas. Deja, jo svajonės ir kūrybiniai planai brutalaus atsitiktinumo buvo nutraukti: žuvo važiuodamas iš „Santaros-Šviesos“ suvažiavimo, kuriame gražiai buvo paminėtas jo 50 metų gyvenimo jubiliejus. Šiame suvažiavime suvaidinta K. Ostrausko pjesė „Pypkė“. Tai buvo paskutinis A. Škėmos spektaklis, kurį ne tik surežisavo, bet ir atliko jame paskutinį vaidmenį. „Nelemta gyvam žmogui surasti gyvenimo prasmę, kaip neįmanoma be raketos nuskristi į mėnulį. Tegalima susukti filmą apie nuskridimą, gyvenimo prasmę leidžiama įsivaizduoti. Kai tikroji raketa nuskraidins į mėnulio kraterius... Puiku, tegul ir paaiškės gyvenimo prasmė po mirties. Tik, ją suvoks jau mėnulio gyventojas,“ – rašė A. Škėma.
Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė