Maironio lietuvių literatūros muziejuje esantis poetės, dailininkės, mokytojos Aldonos Veščiūnaitės-Janavičienės (1923–2012) archyvinis rinkinys – tai išsamus jos gyvenimo ir kūrybos atspindys. Į muziejų jis atkeliavo iš tolimosios Australijos. Rinkinį sudaro nuotraukos, dokumentai, laiškai, rankraščiai, asmeniniai daiktai, meno kūriniai. Yra penkios jos poezijos knygos: „Žodžiai kaip salos“ (Čikaga, 1976), „Aidinčios upės“ (Čikaga, 1976), „Medžiai ryto laisvėj“ (Čikaga, 1999), „Blykstelėjimai šimtmečiui baigiantis ir kiti netikėtumai...“ (Čikaga, 2004), „Edvinas gražiaveidis, keliauja į Marsą“ (Čikaga, 2006).

Aldonos Veščiūnaitės rinkinyje yra gausybė nuotraukų, atskleidžiančių jos spalvingą gyvenimą, prabėgusį Lietuvoje, Vokietijoje, Australijoje. Nerūpestingą vaikystę, praleistą Alytuje, Dainavos krašte prie Nemuno, mena nuotraukos su tėvais Ona ir Anupru, broliais Edvardu ir Albertu. Savo prisiminimuose poetė rašo: „Augau ant Nemuno kranto, dešinėje miesto pusėje, vietinės ligoninės rajone. Nuostabiai gražus sodas, kaštonų ir liepos medžių alėjos. Kiekvienas sodo kampelis buvo pažįstamas, kiekvienas augalas krūmokšnis žavėjo. Ir čia pat Nemunas – platus, begaliniai didingas. Ypač žvelgiant nuo mūsų šlaito aukštumos“. Yra nuotraukų, darytų ir fotoateljė, viena gražiausių – kurioje Aldona, pasipuošusi didžiuliu kaspinu, sėdi mašinoje kartu su broliais Edvardu ir Albertu (Alytus, apie 1927 m.). Tuomet dar būsimoji poetė nenutuokė, kad likimas ją nublokš į tolimąją Australiją. 

Rinkinyje saugomos Alytaus pradžios mokyklos ir gimnazijos laikų nuotraukos su klasiokais ir mokytoja, draugėmis. Mokykloje Aldona mėgo dainuoti, skaityti užsienio autorius, tačiau mokytojai Delininkaitytei vos ją pakvietus padeklamuoti, mielai išeidavo į klasės priekį ir „atpyškindavo“ Maironio eiles. Patiko prancūzų kalbos pamokos, kurių metu išmoko nemažai prancūziškų dainų.

Tiek Aldona, tiek jos brolis Albertas meno genus paveldėjo iš tėvo Anupro, laisvalaikiu mėgdavusio tapyti peizažus ir portretus, surengusio ne vieną savo darbų parodą. Baigusi mokslus, Aldona pasirinko tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Tuos laikus mena studentų nuotraukos su prof. Juozu Mikėnu. Kiek vėliau, uždarius Dailės akademiją, studentai slaptai susirinkdavo į uždarą studiją, kur juos globojo tapytojas Adolfas Veleška, meno kultūros istoriją ateidavo dėstyti Leonas Karsavinas. Studentai dirbo išsijuosę, stengėsi nepasiduoti karo nuotaikai.

1944 metais, prasidėjusius antrajai sovietų okupacijai, 21-erių Aldona tapo karo pabėgėle, žmogaus dramos liudininke. Jos tėvai liko Lietuvoj, brolis Edvardas žuvo karo metais, Albertas pasirinko studijas Insbruke, paskui Štutgarte. A. Veščiūnaitė kurį laiką dirbo vaflių fabrike Dresdene, vėliau, brolio Alberto įkalbėta, pasitraukė į Vokietijos pietus. Vos išvykus, iškart prasidėjo tris dienas trukęs miesto bombardavimas, nusinešęs daugybės žmonių gyvybių. Vokietijoje Aldona tapo aktyvia A. Mikulskio vadovaujamo M. K. Čiurlionio šokio ir muzikos ansamblio nare. Nuotraukos mena koncertus prancūzų, anglų ir amerikiečių zonose.  Pasiilgę taikaus gyvenimo, prancūzai žavė­josi jaunatvišku lietuvių menu, spontaniškomis dainomis.

Atsidarius Meno ir amatų mokyklai Freiburge (Ecole des Arts et Metiers), Aldona išvažiavo studijuoti tapybos. Freiburgo meno mokykla, kurios iniciatorius ir steigėjas buvo Kauno taikomosios dailės mokyklos direktorius V. K. Jonynas, įsikūrė žavingoje aplinkoje Švarcvaldo miške. Joje vyravo patraukli atmosfera, būsimai poetei atsirado naujų galimybių susitikti su įdomiais žmonėmis. Jos mokslus Freiburge liudija tapybos studijoje darytos nuotraukos tarp bendrakursių, su dėstytoju Adolfu Valeška. Studentų valgykloje ji mėgdavo klau­sytis A. Nykos-Niliūno, H. Nagio, J. Kaupo pašnekesių ir diskusijų. Jaunieji intelektualai rengė kultūros ir literatūros vakarus, dalyvavo meno mokyklos rengiamose parodose.

A. Veščiūnaitė Vokietijoje susitiko artimą sielą – rašytoją Vytautą Janavičių, ten gimė ir pirmoji jų dukra Kristina. Karo nuniokotoje šalyje negalėjusi pasilikti, šalia dramatiškos patirties troškusi nuotykio, jauna šeima nusprendė išvykti į Australiją, kur jau buvo įsikūrę ir Vytauto tėvai. Tolima ir varginanti kelionė laivu 1950 metais su dukrele Kristina užfiksuota nuotraukose.

Atskirtame žemyne, apsuptame neperžengiamų vandenynų, A. Veščiūnaitė pasijuto labai atitrūkusi nuo savo krašto, draugų, nuo visko, kas lydėjo vaikystėje, jaunystėje. Augino penkias dukras, piešė grafiką, dalyvavo parodoje „Blexland“ galerijoje. Jausdama žinių stygių, studijavo anglų literatūrą Sidnėjaus universitete. Yra nuotraukų, kur Aldona įsiamžinusi šeštadienio tautinių mažumų mokykloje su savo studentais, kuriems dėstė lietuvių kalbą keletą dešimtmečių.

Dukroms paaugus, A. Veščiūnaitė pradėjo keliauti. Šį jos pomėgį atspindi rinkinyje esančios nuotraukos, darytos Londone, Atėnuose, Paryžiuje, Niujorke, Australijos gamtoje ir kitur. Jose A. Veščiūnaitė įsiamžinusi viena arba su ją lydėjusiomis dukromis. Pirmą kartą į Vilnių poetė atvyko 1982 m., o vėliau ten nusipirko mažą butuką ir sugrįždavo kasmet. Yra nuotraukų, darytų B. ir V. Sruogų namuose-muziejuje, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kur buvo surengtas jos kūrybos vakaras. Aplankydavo ji ir kitus Lietuvos miestus bei miestelius, mėgo ilsėtis Nidoje. Gyvas kontaktas su įdomiais rašytojais, kultūrininkais A. Veščiūnaitei buvo be galo svarbus. Užfiksuota ji su prezidentu V. Adamkumi, S. Birgeliu, V. ir K. Kebliais, K. Bradūnu, B. Pūkelevičiūte, V. Bogutaite, Broniumi Žaliu „Poezijos pavasario“ renginiuose, Rašytojų klube – su J. Strielkūnu, E. Mezginaite, Vytautu Girdzijausku, 2001 m. savo brolio Alberto jubiliejinės paveikslų parodos atidaryme Vilniuje. Literatūros tyrinėtojas ir kritikas R. Pakalniškis apie susitikimą su A. Veščiūnaite rašė: „Bendravimas su Jumis praėjusią vasarą visiems mums paliko neišdildomų šiltų įspūdžių, padėjo iš arčiau suvokti naują išeivijos literatūrinio gyvenimo puslapį. Labai norėčiau, kad mūsų bendravimas nenutrūktų. Kai vėl atvyksite į Lietuvą, iš anksto prašome apsilankyti ir pas mus“.

Bėgant laikui, A. Veščiūnaitės gyvenime dailę išstūmė rašytas žodis. Poezija tapo atsvara pilkai kasdienybei. Ji pradėjo plačiau reikštis spaudoje – rašė kultūros ir literatūros temomis, apžvelgė Australijos lietuvių gyvenimą. 1969 m. žurnalo „Metmenys“ 17 numeryje poetė publikavo pirmuosius eilėraščius ir tapo nuolatine jų bendradarbe. A. Veščiūnaitė prisimena:  „kai mane priėmė Metmenys, pajutau daugiau drąsos ir pradėjau augti, mažiau berūpėjo ir ta tapyba. Ir vėliau siųsdavau savo eilėraščius Metmenims, niekam nerodydama ir nesitardama, remdamasi vien savo nuojauta“. Ji labai vertino šio žurnalo vyr. redaktoriaus V. Kavolio nuomonę ir padrąsinimus, gebėjimą suburti puikius bendradarbius. A. Veščiūnaitės eilėraščiai taip pat buvo skelbti „Mūsų pastogėje“, „Polėkiuose“, „Pradalgėse“, „Draugo“ kultūriniame priede, o 1996 m. „Kultūros barų“ Nr. 6 publikuoti net aštuoni.

Rinkinyje gausu A. Veščiūnaitės eilėraščių rankraščių su taisymais iš poezijos rinkinių „Aidinčios upės“, „Medžiai ryto laisvėj“, „Žodžiai kaip salos“, taip pat yra ir nepublikuotų. Anot literatūros tyrinėtojo R. Šilbajorio, „jų (eilėraščių) tikslumas, vanago akylumas spalvai ir detalei, teksto raštas kaip drugelio sparnas ir subtilūs pajautų persimainymai – o tas viskas sulieta su aiškiu paprastumu. Ypač malonu žiūrėti, kaip senas Pompėjos akmuo tampa gyvas“. Yra ir almanachų, antologijų su publikuotais poetės eilėraščiais: „Terra Australis“ (1972) ir „Po Pietų Kryžium“ (Vilnius, 1990), kuriame įsibrovė apmaudi klaida – trys poetės eilėraščiai priskirti kitam autoriui.

Pažintys, užmegztos įvairiose pasaulio šalyse, tarp jų – Vokietijoje, Lietuvoje ir Amerikoje, davė impulsą susirašinėti. Tarp korespondentų – literatūros kritikai, tyrinėtojai, rašytojai, leidėjai, visuomenininkai: J. A. Jūragis, V. Sventickas, R. Šilbajoris, G. Vėžys, R. Pakalniškis, A. Naujokaitis, Lidija Šimkutė, Henrikas Nagys, Leonas Lėtas, Tomas Venclova, L. Andriekus, V. Kavolis. Su jais A. Veščiūnaitė diskutuodavo apie poeziją, aptarinėjo savo knygų leidybos reikalus, planus stoti į Lietuvių rašytojų draugiją, ketinimus dalyvauti įvairiuose kūrybos vakaruose, „Santaros-Šviesos“ suvažiavimuose, „Lietuvių dienose“. Ji palaikė ryšius su broliu Albertu, su po pasaulyje pasklidusiomis dukromis, draugėms, bičiuliu baleto šokėju Juozu Janušaičiu, dailininkais Kristina Montvidas-Kutkus, Eva Kubos, Ž. Mikšiu ir kt.

Nemažai rinkinyje yra poetės dienoraščių, rašytų Australijoje, atvykus į Lietuvą, keliaujant po pasaulį. Saugomi prisiminimai apie susitikimus su pianistu Edvinu Minkštimu, kurio talentu Aldona žavėjosi ir aprašė eilėraščių knygelėje „Edvinas Gražiaveidis keliauja į Marsą“. Yra interviu spaudai apie savo gyvenimą, užrašų apie baletą, pranešimų, skaitytų įvairiuose kultūriniuose renginiuose, juodraščių, Sidnėjaus universiteto, anglų kalbos studentės paskaitų konspektai, kelios užrašų ir adresų knygelės.

Dokumentų rinkinyje nedaug, tačiau jie atspindi vienus svarbiausių poetės gyvenimo įvykių. Tai Vytauto Janavičiaus ir Aldonos Veščiūnaitės santuokos liudijimas, išduotas 1947 m. lapkričio 25 d. Freiburge, Vilniaus dailės akademijos studentės liudijimas, Freiburgo Meno ir amatų mokyklos studentės pažymėjimas, Aldonos Janavičienės Australijos pilietės pasas. Pasiekimus literatūroje liudija 1999 metais išduotas Lietuvos rašytojų sąjungos narės pažymėjimas, Lietuvių rašytojų draugijos premijos paskyrimas už išleistas penkias poezijos knygas. 

Rinkinyje yra keletas A. Veščiūnaitės meno kūrinių: ant keraminės plytelės piešta juoda katė, siuvinėti paveikslėliai, „Santaros-Šviesos“ suvažiavimo dalyvių eskizai. Nemažai memorialinių daiktų: piniginė, rankinis laikrodis, rudo gintaro karoliai, geltono kalinėto metalo pakabukas, inkrustuotas glazūruotu ovalo formos akmeniu su piešiniu neužmirštuolėmis, suvenyrinė ornamentuoto medžio dėžutė su veidrodžiu. Dalį šių daiktų ir poetės rankraščių galima pamatyti muziejuje esančioje lietuvių literatūros ekspozicijoje „Literatūra keičia!“.


Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė