Vaikų rašytojos, dramaturgės, vertėjos, aktorės, „šmaikščiosios rezistentės“, patriotės ir entuziastingos lietuvių liaudies meno mylėtojos Aldonos Liobytės (1915–1985) rinkinys gausus, turtingas ir unikalus: memorialinės bibliotekos, nuotraukų, rankraščių, laiškų, dokumentų, memorialinių daiktų ir meno kūrinių sukaupta apie 670 eksponatų.

Gausus rašytojos archyvas (rankraščiai, laiškai, dokumentai) – apie 170 eksponatų. A. Liobytė, kartu su K. Kymantaite inscenizavusi P. Cvirkos „Žemę maitintoją“,  „Meisterį ir sūnus“, A. Vienuolio „Paskenduolę“, pati ėmė kurti pjeses vaikams ir jaunimui liaudies pasakų motyvais. Pjesėse „Kupriukas muzikantas“ (1955), „Meškos trobelė“ (1956), „Kuršiukas“ (1971), „Devyniabrolė“ (1973) „atgaivino liaudiško vaizdingo žodžio spontaniškumą, folklorizuotą pasakojimą pritaikė teatrinei žaismei, pereinančiai į balagano ir farso siautulį“ (V. Kubilius). Rašytoja  parengė ir stilizavo lietuvių liaudies pasakų rinkinius „Šimto zuikių piemuo“ (1959), „Gulbė karaliaus pati“ (1963), „Nė velnio nebijau“ (1964),  „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ (1970) ir kitas, „iškeldama Vilniaus, Lietuvos sostinės motyvą, lietuvio artojėlio išmintį ir humorą“ (V. Kubilius). Nemaža dalis šių rankraščių sukaupta rašytojos rinkinyje. Aptinkame ir keletą jos straipsnių bei recenzijų: „Dar kartą Šekspyro pamokos“, „8 meno dienos“ („Festivalio dienoraštis“), „Kol pakaušiai negaruoja...“ (autorė dėkoja Šiaulių teatro vadovybei, kad „meiliai priėmė po savo stogu“ jos  „Devyniabrolę“), Gedos pjesės vaikams „Mergaitė iš nendrės stiebelio“, B. Kerbelytės parengtų pasakų rinkinio „Gyvybės vanduo“ ir kitos recenzijos. „Rašė impulsyvios stilistikos recenzijas ir lenkų literatūrinės spaudos apžvalgas, išsiskiriančias vidiniu artistiškumu, neįprastu lietuvių kritikoje“ (V. Kubilius). Parašė ir radijo vaidinimų pagal I. Simonaitytės romaną „Aukštujų Šimonių likimas“, Žemaitės apsakymą „Sučiuptas velnias“, išvertė S. Množeko pjesę „Atviroje jūroje“, „L. Kruškovskio pjesę „Pirmoji laisvės diena“ ir kitus lenkų, italų, prancūzų, rusų, švedų vaikų literatūros klasikos kūrinius.

A. Liobytei būdinga laisvo žmogaus laikysena, kuri ypač jaučiama jos laiškuose (rinkinyje sukauptas pluoštas laiškų R. Saukienei ir kitiems leidyklos kolegoms bei aktorei S. Nosevičiūtei). Rašytoja su kandžia ironija kritikuoja totalitarinę ideologiją, sovietinės tikrovės apraiškas: „Vakar buvau vertėjų susitikime su lenkų delegacija ir didžiai patenkinta kalbėjau apie socializmo liūdną galą.“ „Paskaitykite nors vieną kitą A. Liobytės laišką ir pajusite nepaprastą jos talentą būti šauniu ir doru žmogumi, būti įdomia, neįkalintos sielos moterim, motina, visuomenininke“ (K. Saja). Saugoma ir bičiuliškų, šmaikščių, nuoširdžių, atvirų laiškų pluoštas A. Liobytei: poetės R. Skučaitės, rašytojo K. Sajos, JAV  lietuvių rašytojo K. Almeno (dėkoja už atsiųstas knygas), vertėjo D. Urbo, dailininkės B. Žilytės, Norvegijoje gyvenusios giminaitės, vertėjos A. Ločerytės-Dale, kultūros veikėjos O. Šimaitės (rašo, kad A. Liobytės laiškai ir kūryba labai jai artimi), JAV lietuvio S. Vronos, Varšuvoje gyvenusio poeto, vertėjo J. Kėkšto (dėkoja už lietuviškų knygų ir maisto siuntas, gintarinius suvenyrus ir stalininių instrukcijų brošiūrą rašytojams), Vokietijoje gyvenusio giminaičio kunigo Dėdino (dėkoja už Rūpintojėlį ir knygas), lenkų rašytojų H. Ožogovskos, J. Pšimanovskio ir kitų asmenų laiškus.

Saugomi rašytojos literatūrinės, tarnybinės, visuomeninės veiklos dokumentai bei diplomai: Vilniaus skrajojančio teatro „Vaidila“ aktorės pažymėjimas (Vilnius, 1942),  Vilniaus dramos teatro aktorės tarnybos liudijimas (Vilnius, 1946), Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo redakcijos vedėjos pažymėjimas (Vilnius, 1954), Nusipelniusios kultūros veikėjos pažymėjimas (Vilnius, 1975) bei asmeniniai dokumentai: gimimo liudijimas lenkų k. (1915-03-15), Vytauto Didžiojo gimnazijos mokinės pažymėjimas (Vilnius, 1925), Vytauto Didžiojo universiteto studentės  liudijimas (Kaunas, 1935) ir kiti dokumentai.

Skaitlinga rašytojos memorialinė biblioteka – per 360 knygų. Saugomos beveik visos autorinės knygos, kai kurios jų – su autorės autografais, taisymais, pabraukymais: „Mėnuo saulužę vedė“ (1963), „Pabėgusi dainelė“ (1966), „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ (1970),  „Tėveli, būk mažas“ (1973), „Trys pasakos“ (1967), R. Jankevičienės ir A. Liobytės „13 žaliųjų draugų“ (1962) ir kitos A. Liobytės parengtos ir verstos knygos: „Saulės vaduotojas“ (anglų k., Maskva, 1973, 1988), A. Kerno „Dramblys Dominykas“ (1976) ir kitos.

Nemaža žymių rašytojų ir kitų menininkų knygų su bičiuliškomis dedikacijomis, iš kurių matome, kad rašytoja plunksnos brolių buvo mėgstama ir gerbiama: R. Lankausko, E. Matuzevičiaus, O. Miciūtės, A. Matučio, V. Mozūriūno, R. Skučaitės, K. Borutos, M. Sluckio, D. Saukos, K. Grigo, J. Šukio, K. Ambraso, P. Repšio, Z. Žemaitytės, A. Kisarausko, M. Lukšienės, Z. Slaviūno, E. Spurgaitės, A. Skirutytės, J. Kėkšto, vertėjų D. Krištopaitės, J. Čekio, A. Žirgulio, S. Dabušio, A. Sukovskio, ukrainiečių, rusų, lenkų, vokiečių rašytojų A. Kozlovos,  J. Pšimanovskio , J. Otrembskio, L. Ukrainkos, E. Barlacho ir kitų autorių dedikacijomis. Poetas E. Matuzevičius savo eilėraščių knygoje „Negeski, švyturio ugnele“ 1960-08-12 užrašęs: „Atminimui visad nerimstančiai, visad kuo nors „nustebinančiai“, visad kupinai jaunatviškumo ir linksmo kandumo Aldonai Liobytei – su geriausiais linkėjimais! – / Autorius.“ Dalis knygų – su A. Liobytės autografais. Turtingas rašytojos laikraščių ir žurnalų, ypač prieškarinių, rinkinys: „Gimtoji kalba“ (1933–1939), „Vaivorykštė“ (1913), „Gairės“ (1924), „Pirmasis baras“ (1915), „Baras“ (1925), „Pradai ir žygiai“ (1926–1927), „Židinys“ (1933), „Skynimai“ (1933), „Dienovidis“ (1938–1940), „Kultūra“ (1940), „Gimtoji kalba“ (1940) ir kiti.

Gana gausus nuotraukų pluoštas – apie 62 įvairių portretinių ir grupinių nuotraukų su šeima, giminėmis, rašytojais, aktoriais, kultūros veikėjais. Tai portretinės jaunystės nuotraukos, kurių ankstyviausia daryta Vilniuje, fotocinkografijos ateljė „Ars“ (1932), A. Liobytė prie šiltnamių, kuriuose dirbo jos tėvas (1934), su vyru Vytautu Paškevičiumi (1936), dukterimis Laisve ir Gintare, augintinėmis Ramune ir Deimante, anūkais Jonu ir Simu, motina Marija Matulionyte-Liobiene, su  Dramos studijos auklėtiniais ir dėstytoju Juozu Sipariu (1946), „Vagos“ leidyklos darbuotojais (1955), dailininkais S. Ir V. Valiais (1966), bičiule A. Andrėniene (1943), aktore, režisiere K. Kymantaite Pabaltijo teatrų festivalyje Rygoje (1956), kelios nuotaikingos nuotraukos su  aktoriumi J. Kanopka, dailininke J. Čeičyte ir aktoriumi V. Jurkūnu gamtoje (1948–1949, 1939), pora nuotraukų su Vilniaus lietuvių studentų sąjungos dramos sekcijos valdybos nariais B. Gaidelyte, J. Kanopka, A. Stasiūnu, P. Žemaitičiu, O. Miciūte, P. Viščiniu, B. Uziela (1933–1934), su aktore, režisiere S. Nosevičiūte-Čepaitiene (1970), kompozitoriaus J. Juzeliūno šeima Kuršių mariose (1955), scenos iš pastatymų: Žemaitės „Marti“ Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre (L. Kupstaitė, G. Jasiūnaitė ir A. Liobytė, 1945), J. Baltušio „Gieda gaideliai" Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre (J. Kanopka, V. Tamaliūnas ir A. Liobytė, 1948) ir kitos, darytos tarpukariu, pokario metais ir vėliau Vilniuje, Kaune, Trakuose bei kitur. Rašytoja apie ateities planus su humoru užsimena: „Paskutinį kartą keičiu kailį, kaip sakė vienas įžymus mūsų režisierius. Išeinu į girias. Tapsiu ūkininke, beveik Pikčiurniene. Mat Labanoro pagiry įsigijau lūšną kaip perekšlę: langai kumščiu užkemšami, lubos - pakaušiu remiamos, duonkepėj krosny žiurkės lizdus suka. Taip ir apniko mane savininkiški instinktai: mano pelkės, mano gyvatės, mano šarka. O laukymėlę girioje tai davė ir drėbtelėjo Miškų ministras, duok Dieve jam sveikatos, o visoms šalims – tokio ministro. Atsiliepė protėvių balsas – žemė traukia. Tai dabar galvosūkis – neišmanau, ką su ja veikti.“ Keliose nuotraukose matome A. Liobytę šioje sodyboje, jos pramintoje „Gyvatyne“.

Rinkinyje saugoma apie 50 meno kūrinių: paveikslų, iliustracijų, liaudies skulptūrėlių. Vienas jų – V. Valiaus paveikslas „Rūpintojėlis“ (1963), dovanotas bičiulei A. Liobytei. Juos ypač siejo meilė lietuvių liaudies menui.  A. Liobytė džiaugdavosi lankydamasi pas dailininkus Sigutę ir Vytautą Valius, regėdama įstabius paveikslus: „Vytauto dievai daugiau statiški, lyti nulyti, trupėję nesutrupėję, susikaupę dvasioj laukia savo atradimo dienos.“

Kiti meno kūriniai rinkinyje: iliustracijos A. Liobytės knygoms F. Linčiūtės – Vaitiekūnienės „Kupriukas muzikantas", (13 vnt., 1983), B. Žilytės „Pasaka apie narsią mergaitę“ (1970) ir „Pabėgusi dainelė" (3 vnt., 1966), I. Žemaitytės – Geniušienės „Ramunė" (6 vnt., 1959), A. Surgailienės „Mėnuo saulužę vedė" (3 vnt., 1963), bičiulių dailininkų paveikslai: M. Vilučio „Susikaupimas“ (1982) ir „Sena tema“ (1980), J. Čeičytės „Natiurmortas “ (1980), P. Repšio „Šventas Jurgis“ (1976), V. Ciplijausko „Šv. Jurgis“, A. Andrėnienės „Gyvatynė“ (nutapyta A. Liobytės sodyba Labanoro pagiry), B. Žilytės „Paskenduolė“ (1959), K. A. Milevičiaus dekoratyvinė plokštė „Taika“.

Rašytoja su meile rinko lietuvių liaudies skulptūras ir etnografinius dirbinius, kurie puošė jos namus Žvėryne. Buto nuotraukose matome šiuos kūrinius, pagarbiai padėtus ant knygų lentynų ir sekcijos. Dailininkė B. Žilytė savo atsiminimuose apie A. Liobytę pasakoja: „O kaip ji myli savo kraštą! Nuolat su pasididžiavimu šneka apie Lietuvos istoriją, apie Vilniaus praeitį. Gilinasi į kultūrinių vertybių prasmę. Susirūpinusi kalba apie lietuviškos kultūros palikimo sunaikinimo grėsmę. Stengiasi aprėpti dabartį su gausybe skausmo, prievartos, beviltiškumo... ir vėl skambiai juokiasi... vėl ieško meilės, grožio, vilties prošvaisčių.“

Tarp kelių polichrominių liaudies dievdirbių skulptūrėlių („Šv. Ona moko Mariją skaityti“, „Kristus“ „Nukryžiuotasis Kristus“, „Pieta“ ir kitų) savo meistriškumu ir ekspresija ypač išsiskiria viena –  skulptoriaus, tautodailininko, tapytojo ir juvelyro Augustino Potockio „Pieta“  (19 a. 2-a pusė).  Sopulingoji  Dievo Motina  ant kelių laiko mažą nuo kryžiaus nuimto Kristaus figūrą, jos veidas dvelkia nežemišku liūdesiu. Marijos galvą vainikuoja karūna, ją gaubia aštuonių žvaigždžių paauksuotas nimbas.

Muziejuje saugomi rašytojos memorialiniai daiktai, baldai – 26 vnt.  Tai rūbai, audiniai ir suvenyrai: išeiginė juodo gipiūro suknelė su mėlynu pamušalu, tautiškais raštais išausti lovatiesė ir sieninis kilimėlis, drožinėta, inkrustuota gintarais rankšluostinė su rankšluosčiu, kraitinė skrynia su metalo apkaustais, antikvariniai raudono marmuro rašymo reikmenys (dvi rašalinės ir prespapjė), puoštos raižiniais suvenyrinės klumpės, moksleivių pagamintas smuikas, suvenyrinė skrynelė, gintarinis suvenyras (leidyklos bendradarbių dovana „Mielai vedėjai“), vazelės ir kiti suvenyrai, lėlė „Bernužėlis“ iš A. Liobytės pjesės-pasakos „Trys negražios karalaitės“, pastatytos 1968 m. Vilniaus lėlių teatre. Saugomi ir rašytojos baldai (dvi knygų spintos ir rašomasis stalas iš vengrų gamybos komplekto), kėdė, vokiškas kilimas, puošnūs, įspūdingi antikvariniai 19 a. baldai, išdrožinėti medžioklės motyvais (dvi pintais atlošais kėdės ir trikampis sekreteras).

Daugumą eksponatų muziejus įsigijo iš A. Liobytės vyro Vytauto Paškevičiaus 1987 m.

Parengė Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vyresnioji rinkinių saugotoja Danguolė Jasinskienė, 2025 m.