„... aš – ta tamsiaplaukė mergaitė, vilkinti gelsvo kartūno suknute, nuberta mėlynom gėlytėm...“
Poetė Aldona Elena Puišytė gimė prie skaidrios Antvardės upelės, kur pulkais plaukiojo sidabražvynės kuojos. Užaugo tradicinėje lietuviško kaimo šeimoje. Turėjo brolį Povilą ir dvi sesutes – Saliutę ir Janutę. Ji buvo mažiausia – pagrandukas.
„Keista. Juk viskas taip nutolę, o aiškiai prisimenu, netgi matau save žaidžiančią įstiklintoje verandoje medžio trinkelėmis iš tėčio lentpjūvės. Ant šviesių išplautų grindų krenta saulės spindulių pluoštai ir prie verandos augusio vijoklio lapų žalsvi šešėliai. Blyksi ir blyksi prisiminimų blyksniai... Menu: įsupta į didelę languotą vilnonę skarą (gal dar kūdikis?), nešama šerkšnotą žiemą į šlajukes. Kur mes važiuojame? Nežinau. Užmiegu liūliuojama varpelio aidesio, žirgo pasagų ritmiško bildėjimo į gruodą... Arba regiu dulkiantį siaurą keliuką tarp baltųjų rasotų dobiliukų ankstyvą rytmetį.“
MLLM poetės A. E. Puišytės fondas nėra didelis. Jame saugomos visos poetės knygos: „Žalvario raktas“, „Kur meta plunksną vieversys“, „Po ąžuolu – šaltinis“, „Įvardijimai ir sąskambiai“, „Neužmirštuolių skliautas“, memuarinių užrašų, pokalbių ir straipsnių knyga „Šviesa pro erškėtį“. Gausi A. E. Puišytės kūryba vaikams: „Ledo mergelės“, „Sidabro varpelis“, „Po lino žiedu“, „Tėvelio sodai“, „Užburtas ratas“.
Poetė iš vokiečių kalbos yra išvertusi F. Holderlino ir Novalio kūrybos. A. E. Puišytės fonde gausu fotografijų. A. Žižiūno fotografijose matome poetę Nidoje. Fotomeninkas R. Rakauskas nufotografavęs ją tėviškėje Jurgeliškiuose, Jurbarko rajone. Ten poetė sėdi ant šieno kupetos, vaikšto po vaikystės žemę prie Antvardės upelės. Tyliai suka kelias į tėvų sodybą / Pro pašlaitės gojų, kur berželiai du, / Kur purienų aukso liktorėliai žiba / Palei seną upę su gražiu vardu... Tai strofa iš A. E. Puišytės eilėraščio „Kelias į gimtinę“. Ta pati žemė tarp Nemuno ir Antvardės išaugino ir poetą Joną Juškaitį.
Esama šeimyninių fotografijų: Aldona su sesėmis ir broliu, su tėvais, o vėliau su vyru Edvardu Grigaliūnu ir sūnumi Kęstučiu. Gražios spalvotos fotografijos, kuriose matome poetę su anūke Barbora.
A. E. Puišytę fotografijose regime su poetais A. Maldoniu, J. Juškaičiu, J. Graičiūnu, Vyte Nemunėliu. Poezijos pavasario metu A. Puišytė nufotografuota prie S. Nėries memorialinio muziejaus kartu su aktore Rūta Staliliūnaite. Aktorė skaitydavo jos eilėraščius... 1986 metais A. E. Puišytė tapo Poezijos pavasario laureate. Yra fotografijų iš J. Baltrušaičio vakaro 1983 m., kur matome A. Puišytę, V. Daujotytę, J. Graičiūną, V. Kubilių, M. Mironaitę. M. Daukšos Katekizmo 400 metų minėjime A. Puišytė dalyvavo kartu su kunigu V. Aliuliu, poete J. Vaičiūnaite. A. Puišytės kūrybos vakare Maironio lietuvių literatūros muziejuje kartu su ja dalyvavo poetas R. Keturakis ir aktorė R. Staliliūnaitė.
Poetės fonde yra fotografijų iš A. E. Puišytės pjesių pastatymų. Pjesė „Saulė ledo bokšte“ pastatyta Vilniaus lėlių teatre 1978 m. Pjesė-pasaka „Juodoji karalaitė“ pastatyta Kauno lėlių teatre 1987 m.
Poetės fonde aptinkame labai įdomių eksponatų. Tai A. Puišytės piešinukai ant akmenukų. Tapyba ant akmenukų – tai autorės žodinės kūrybos tąsa. Piešiniuose dominuoja religinio turinio kompozicijos, simboliniai ženklai, peizažai. Spalvos – balta, mėlyna ir geltona.
Dabar tariu sau:dar laikas, / kol žemėje duoto tau laiko yra, / nors krenta sekundės, jos trupa / ir virsta į niekį, jei nesulaikytos, / skubėki, kol skirto tau laiko yra, / kalbėki dabar, širdie neauksaburne, / kas nebuvo ištarta andai, byloki, / kas paslėpta buvo tavy ligi laiko, / kurio su laiku ir visai nebeliks, / nes trumpas šis trupantis laikas / ir tokio daugiau niekada nebebus.
Parengė muziejininkė Albina Protienė