Vienas originaliausių praėjusio šimtmečio lietuvių rašytojų, poetas, prozininkas, vertėjas Albinas Žukauskas gimė ir augo Seinų valsčiuje (dab. Lenkija), lietuviškame Bubelių kaime – „pačiame poetiškiausiame pasaulio krašte“. Turbūt todėl tėviškei atiteko išskirtinė vieta jo knygose: „Paveldėtas, iš Bubelių atneštas kraitis užplūdo pirmąsias mano knygas, jis pravertė ir vėliau, ir iki šiol jį laidžiai eikvoju“ (iš autobiografijos).
A. Žukausko rinkinys, saugomas Vilniaus muziejaus fonduose, ypač gausus ir turtingas: jį sudaro rašytojo archyvas (rankraščiai, laiškai, dokumentai), nuotraukos, memorialinė biblioteka memorialiniai daiktai ir meno kūriniai – daugiau nei 1390 eksponatų.
Itin gausi rašytojo archyvinė medžiaga –  apie 480 eksponatų: sukaupta stori segtuvai eilėraščių ir poemų „Senmotė“, „Melžtuvė“, „Obuolio kritimas“, „Akmenų poringės“ ir kt. rankraščių. Dauguma jų rašyti stambiu šriftu, mat pagyvenusio poeto regėjimas buvo itin silpnas. Muziejuje saugomas ir gerokas pluoštas A. Žukausko eilėraščių apie tėviškę, dvelkiančių meile ir nostalgija gimtajam kraštui, jo žmonėms ir pirmykštei gamtai („Alksnio nelabatvė“, „Bubeliai“ ir kt.). „Brandžiausi Žukausko rinkiniai tęsia lietuvių pasakojamosios poezijos tradiciją. Jiems būdinga proziška sakinio sandara ir aiški minties tėkmė, vaizdų depoetizacija ir ryški plastika, sodrus, turtingas žodynas, šakota frazeologija, šmaikšti, ironiška frazė, gausios tarmybės ir naujadarai. Tematikoje dominuoja apmąstymai apie žmogaus būtį, gyvenimo vertybes, kartų ryšį, tautos gyvybingumą, nemaža socialinių bei visuomeninių motyvų“ (Alma Lapinskienė).
Archyve saugomi rašytojo artimųjų ir giminių laiškai: žmonos Paulinos, dukters Giedrės, anūkėlių Aurimo ir Gustės vaikiški mieli laiškučiai (senelis buvo jiems labai dėmesingas ir rūpestingas), brolio Juozo ir seserų šilti laiškai: viename jų sesuo Aldona Latvienė iš Bubelių dėkoja „Mielam broliukui Albinučiui“ už atsiųstą šiltą skarą. Daug bičiuliškų, aukštai vertinusių poeto talentą rašytojų ir kritikų K. Ambraso, J. Baltušio, V. Bložės, S. Gedos, V. Sirijos Giros, J. Šiožinio, režisieriaus J. Miltinio ir kt. laiškų, kuriuose rašytojas atsiskleidžia kaip draugiškas, dosniai dalinantis savo knygas,  betarpiškas, komunikabilus, neretai šmaikštus pašaipūnas, turintis nepakartojamą humoro jausmą žmogus. E. Matuzevičius dėkoja „Bičiuliui ir Broliui“ už dovanotą knygą „Senmotė“: „Įdomi, galinga poema! Ji man iškyla lyg poezijos, išminties, liaudiškumo, istorinės ir asmeninės patirties kalnas...“. Jis linkęs pagelbėti plunksnos broliams: V. Bložė dėkoja „mylimam globėjui ir auklėtojui“ už rūpinimąsi, pastabas ir įspėjimus, po kurių jaučia atsakomybę, savotišką krikštą ir apsiplovimą. „Buvo jame kažkas iš visų mūsų tėvų ir senelių, iš Krėvės ir Baranausko, iš Donelaičio. Kalbos, išminties, moralinės laikysenos prasme“ (Sigitas Geda).
Vertingi rašytojo dokumentai, liudijantys apie plačią įvairiapusę literatūrinę bei visuomeninę veiklą: Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos atestatas (Vilnius, 1935),  Lietuvių rašytojų draugijos nario (Kaunas, 1940), „Tiesos“ redakcijos darbuotojo (1945), Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vyr. redaktoriaus (1950), Lietuvos kino studijos scenarijų skyriaus viršininko (1958), Lietuvos nusipelniusio kultūros veikėjo (1972) ir kt. pažymėjimai, Baltarusijos nusipelniusio kultūros darbuotojo (Minskas, 1973), medalio „Nusipelnęs lenkų kultūrai“ (Varšuva, 1975) pažymėjimai ir diplomai – A. Žukauskas įnešė svarų indėlį, vystydamas draugystės ryšius su baltarusių ir lenkų rašytojais, vertė jų knygas. Yra ir asmeninių dokumentų: keli žvejo-mėgėjo, bibliotekų skaitytojo bilietai, medicininiai dokumentai ir kt.
Rinkinyje saugomas ir nemažas nuotraukų pluoštas (kai kurios – su rašytojo aprašais) – apie 90 vnt. Išlikusios kelios senos pageltusios prieškarinės nuotraukos, kuriose rašytojas užfiksuotas su artimaisiais, giminėmis ir kitais Seinų krašto lietuviais. Viena jų ypač žavi: darželio gėlėse paskendę sėdi A. Žukausko motina, brolis Juozas ir seserys, vilkinčios retro stiliaus suknelėmis (1931). Fone – medeliais apgaubta tėviškės namo siena su kruopščiai nudažytu langu ir dailiai nerta užuolaida. Aptinkame ir kelias A. Žukausko darytas tėviškės, kurioje lankėsi 1959 m., nuotraukas: matome suvargusią, apirusią senąją trobą ir išlakią pušį, prie kurios jaunystėje mėgdavęs sėdėti, mąstyti ir rašyti eiles. Vienoje jų rašytojas užrašęs: „Gimta troba buvo beveik dvigubai didesnė. Kairioji dalis apie 1960 m. nugriuvo.“ Saugomos ir prieškario nuotraukos, kuomet rašytojas gyveno ir mokėsi Vilniuje: su mokiniais ir mokytojais, baigęs Vytauto Didžiojo gimnaziją (1935), su broliu Juozu ir draugu gatvėje (1936), vienoje jų  nusifotografavę pirmojo dailės ir literatūros leidinio „Varsnos“ bendradarbiai A. Karužas, J. Gaidulis (Aidulis), Z. Prantkelėnas, V. Rusokaitė, O. Miciūtė, J. Kėkštas, V. Drėma ir J. Karosas (1938). Vėlesnėse nuotraukose matome A. Žukauską su J. Paukšteliu, A. Vienuoliu-Žukausku Kaukaze (nuotr. P. Cvirkos, 1947), V. Petkevičium, V. Miliūnu, J. Marcinkevičium, S, Geda ir kitais rašytojais gamtoje, Rašytojų sąjungos klube savo 50-mečio jubiliejuje, su giminėmis ir artimaisiais, anūkėliu Aurimu, baltarusių ir rusų rašytojais M. Tanku, A. Kulakovskiu, P. Antokolskiu ir kt. Rašytojas keliose nuotraukose nufotografuotas žvejojantis. Vieną tokių meninių nuotraukų, įrėmintą ir įstiklintą, didelio formato, padovanojo bičiuliai, užrašę: „Žvejui – poetui gerbiamam Albinui. Kino žvejai. 1976 liepa“. Mėgo jį fotografuoti ir fotomenininkai O. Pajedaitė, A. Sutkus, A. Barysas, A. Žižiūnas – išlikę itin meniškų poeto nuotraukų, darytų jo namuose, gamtoje, Poezijos pavasario šventės, Lietuvos rašytojų suvažiavimo metu.
Savo gausa išsiskiria memorialinė biblioteka – joje sukaupta apie 615 knygų ir žurnalų. Saugomos beveik visos A. Žukausko autorinės poezijos ir prozos knygos (kai kurių ir vertimai į rusų, baltarusių k.), tarp jų – pirmoji: „Laikai ir žmonės“ (1938), „Ilgosios varsnos“ (1962), „Alaburdiškių Venera“ (1964), „Antivandenė“ (1967), „Sunkus džiaugsmas“ (1969), „Atodangos“ (1971), „Sangrąžos“ (1973), „Benamė meilė“ (1973), „Geri akmenys“ (1973), „Atabradai“ (1975), „Poringės“ (1978), „Senmotė“. Nemažas A. Žukausko indėlis  ir į vaikams skirtą literatūrą. Jis parašė kelias apsakymų ir pasakų knygeles vaikams „Debesų piemenė“ (1963), „Kai uodas čiaudėjo“ (1978), „Kai užaugo šešėlis“ (1983) ir kt., kurios saugomos fonduose. Svariai reiškėsi ir kaip vertėjas: išvertė M. K. Sarbievijaus, J. Slovackio, T. Konvickio, J. Kupalos, J. Kolaso, M. Tanko, A. Tolstojaus ir kt. rašytojų kūrinių, kurių vertimų aptinkame memorialinėje bibliotekoje.
Gausu šiuolaikinės literatūros knygų lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių, vokiečių k., kai kurios jų – su šiltomis E. Matuzevičiaus, M. Tanko, P. Barandulino, J. Brylio ir kt. lietuvių, baltarusių, rusų ir lenkų rašytojų dedikacijomis, A. Žukausko autografais. Vienoje savo knygų vaikams A. Žukauskas įrašęs: „Iš senolio Vilniaus pusės –  giminaitei, kaimynei, kūmai – debesų piemenės krikštamotei Aldonai Liobytei, iš širdies gėrio, džiaugsmo, laimės, naujų knygų linkėdamas A. Žukauskas“. Kitoje: „Mielajam savo poetui, geram, artimam, nuoširdžiam žmogui ir bičiuliui Eugenijui Matuzevičiui su atvira širdim A. Žukauskas“.
Memorialinėje bibliotekoje visą ilgą jo knygų spintos lentyną užima Lietuvių kalbos žodynas, 14 solidžių tomų – tiek spėjo surinkti iki mirties (žodyną parengė Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, išleido „Minties“ leidykla, pirmasis tomas pasirodė 1968 m.) Žmona Paulina Žukauskienė viename interviu pasakoja, kad su dideliu gailesčiu atidavusi tą keturiolika tomų muziejui, norėjusi palikti anūkams, nes tai esąs didelis turtas kiekvienam lietuviui. Atidavusi, nes rašytojui šis žodynas buvęs parankinė knyga, kurią jis laikęs prie lovos ir nuolat vartydavęs, sklaidydavęs, turtindavęs savo kalbos bagažą. Kiekvienas žodyno puslapis mirgėte mirga pabraukymais raudonu, mėlynu, žaliu tušinuku ir pieštuku, pastabomis, paaiškinimais, papildymais. Iš jų matome, kiek laiko ir su kokiu kruopštumu rašytojas studijavo mūsų kalbos lobyną. Nemaža knygų apie žvejybą ir Lietuvos gamtą bei geografiją, ypač ežerus ir upes. A. Žukausko žmona savo atsiminimuose pasakoja, kad rašytojas buvęs tikras gamtos vaikas. Abu kartu eidavę grybauti, tačiau žvejoti mėgdavęs vienas. Įkvėpimo valandomis prie ežerų ir upelių užrašydavęs savo mintis, kurios išsirutuliodavusios į eilėraščius.
Saugoma daugybė įvairiausių memorialinių daiktų – apie 175 eksponatai. Tai rašytojo baldai: rašomasis stalas, tamsiai lakuota senovinė spinta su drožinėtomis puošmenomis, aukšta, talpi  knygų lentyna, kėdė ir asmeniniai daiktai, atspindintys poeto pomėgius: aistringo rūkaliaus pypkių kolekcija, įvairių šalių ženkliukų kolekcija, kurių dauguma įsegta į plačias tautines juostas, medaliai ir ženkliukai, gauti už literatūrinę ir visuomeninę veiklą („Nusipelnęs lenkų kultūrai“, „Baltarusijos TSR nusipelnęs kultūros darbuotojas“, „LTSR nusipelnęs kultūros veikėjas“, Veteran truda“, „1000-lecie Panstwa Polskiego“ ir kt.), indai (tarp jų – termosas, naudotas žūklėje), nagingo šeimininko staliaus įrankiai, kelios kepurės ir kt. 1974 m. poetas tapo „Poezijos pavasario“ laureatu. Šis meniškas prizas taip pat saugomas fonduose. A. Žukauskas buvo aistringas žvejys. Matome gana gausų jo žūklei skirtų įrankių rinkinį: tris bambukines meškeres, kelias rites su valais, įrankį žvynams valyti.
Meno kūrinių rinkinyje – per 35 vnt.: S. J. Kuizino bareljefas „Albinui Žukauskui“, L. Paškauskaitės iliustracijos knygai „Debesų piemenė“ (1962), A. Povilaičio pieštas nuotaikingas rašytojo draugiškas šaržas (1982), A. Gudinskaitės peizažas „A. Žukausko gimtinė Bubeliai“ (1978).
Rinkinys pradėtas kaupti 1980 m. Daugumą eksponatų muziejus įsigijo iš paties rašytojo, po jo mirties – iš žmonos P. Žukauskienės 1988 m.

Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė