Fotografijos yra kol kas didžiausia Albino Bernoto rinkinio, esančio Maironio muziejuje, dalis. Juodai baltos, blizgiais paviršiais – šiek tiek primiršti „sovietinio“ laikotarpio atvaizdai. Vis dėlto  žavi tylus jų šviesos ir šešėlių žaismas, skleidžiantis uždangą nuo 2012 m. mirusio rašytojo gyvenimo.
Veik visos fotografijos darytos ne šiaip sau – atspindi kurį  nors svarbų rašytojo gyvenimo tarpsnį. 1960-ieji – poetinis Bernoto debiutas: išleista pirmoji eilių knyga „Lygumos bunda“,  1965-aisiais – „Žaibų tyla“, o dar po trejų metų – „Karšti lapai“. Tad pluoštelis Mykolo Šimelionio fotografijų tarsi pasakoja apie įdomų jauną poetą, jau turintį porą tuo metu svarių apdovanojimų: S. Šimkaus II laipsnio diplomą už dainos tekstą „Ko sužvingai, bėri?“ ir 1966 m. respublikinę komjaunimo premiją už eilėraščių rinkinį „Žaibų tyla“. Nuotraukos portretinės, fotografuotaVilniuje, Rašytojų sąjungos būstinėje. Jose – ramus, inteligentiškas, tvarkingai apsirengęs vyriškis (nerastume nei ženklo bravūros, jaudulio ar, tarkim, širviško laisvumo).
Ženklaus pripažinimo poetas sulaukė 1981 m. – už rinkinį „Paglostyk žolę“ buvo apdovanotas Lietuvos valstybine premija. Šie metai itin ryškiai atsispindi Onos Pajedaitės fotografijose. Tuo metu rašytojas su žmona Danute buvo pirkę nedidelį namelį Švenčionių rajone, Argirdiškėje, Labanoro girios pakrašty. Juodai baltose fotografijose matome jį sode, bandantį atidaryti seną avilį, pavasarį prie sprogstančių medžio šakelių, prie labai storo seno medžio kamieno arba prie rąstų rietuvės besikalbantį su miško darbininkais, šalia stovi arkliukas ir malkų prikrautas vežimas. Malkos, pasak Danutės Bernotienės, buvo labai svarbus dalykas, tiesiog šventas reikalas, mat Albino tėviškėj medžiai neaugę, tik krūmai. Mišką, medžius mylėjo fanatiškai. Rinkdavo ir brangindavo kiekvieną pagalėlį, su meile kraudavo į rietuvę. Kelios Pajedaitės nuotraukos – puikiausia šio teiginio iliustracija.Ypač viena – kukli, bet įdomi, tarsi užbaigianti šį ciklą nuotrauka: jie abu prie namelio sienos, besiilsintys po negudrių kaimiškų darbų...
1984-ieji atnešė dar vieną apdovanojimą: Albinas Bernotas tapo Poezijos pavasario laureatu. Šis įvykis užfiksuotas Onos Pajedaitės ir Romualdo Rakausko fotografijose.Vis dėlto dažniausiai poetas buvo fotografuotas  Labanoro girios tankmėje, tarp išlakių kamienų ar grybaujantis.
Didelės, meniškos Romualdo Rakausko fotografijos. Fotomenininkui pavyko „pagauti“ ypatingas laisvo, miesto ankštumos nevaržomo, nepriklausomo žmogaus gyvenimo nuotaikas.Tuo metu Bernotas buvo tikras miško vienuolis, jo žiemos ir vasaros – Labanoro girioje, į Vilnių grįžti neketino. Anot gero draugo, poeto Algimanto Baltakio, dieną ir naktį, / vienas ir vienas / vidury didelio miško / prie mažo upokšnio. / Vienas su savo bitėm, /  su savo šunimi, / su savo ožkom, / su savo kirviu ir pjūklu, / su didžiule malkų rietuve. / Vienas su medžių ošimu, / pelėdos ūbavimu naktimis. / Dabar jau vienas / ir su savo moterimi, neseniai taip pat įsirašiusia /  į miško vienuolių ordiną. / Svarbiausia – / kiaurus metus / vienas su savo mintimis. / gal ir su Dievu?
Rakausko fotografijose užfiksuota kūrybos akimirka prie seno iš Rašytojų sąjungos atsivežto stalo. Kaip prisimena Danutė Bernotienė, tikriausiai tai – Pauliaus Širvio stalas. (Stalas tebesaugomas rašytojo trobelėje.)
Reikėtų prisiminti dar vieną apdovanojimą: jis įamžintas 1985-ųjų O. Pajedaitės nuotraukoje – Tautų draugystės prizas už geriausius metų vertimus.
Nedidelis pluoštelis nuotraukų su pačiais artimiausiais – mama Magdalena Bernotiene-Rudaitiene, su patėviu Antanu Rudaičiu. Kelios įdomios nuotraukos su geriausiu draugu poetu Martynu Vainilaičiu, vėliau su aktoriais Laimonu Noreika ir Vytautu Kybartu.
Spalvotos fotografo Zenono Baltrušio nuotraukos iliustruoja vėlesnį laiką. 2000 metai Kaune, Maironio muziejuje. Čia vyko Albino Bernoto prozos knygos „Pro dūmus: deimantais nusėtas“ sutiktuvės. Už šią knygą 1999 m. rašytojas  apdovanotas  G. Petkevičaitės-Bitės literatūrine premija. Garbaus amžiaus rašytojas Albinas Bernotas didžiojoje Maironio svetainėje.
Dar vienas nemenkas pluoštas Zenono Baltrušio nuotraukų – jau po Albino Bernoto mirties. Meniškas Argirdiškės, Bernotų namelio, jį apglėbusio medžių ir krūmų pasaulio, šalia tekančios stebuklingos upelės Lakajos, rašytojo žmonos Danutės Bernotienės ir jos vienintelio draugo šuniuko Murlio įamžinimas.
Įdomi ir savita rinkinio dalis – laiškai, rašyti Albinui Bernotui bei jo paties laiškų įvairiems asmenims juodraščiai. Laiko atstumas teikia jiems ypatingos prasmės, o ir vertintini jie kiek kitaip nei tada, kai buvo parašyti – prieš kokius dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt metų...
Laiškai labai įvairūs, tikrai nelengva atrinkti ir aptarti juos pagal įdomumą ar gražumą, ilgumą ar rašiusiojo asmenybės svarbą.Tačiau galima  būtų pradėti ir taip: gyveno kažkada Vilniuje trys draugai, dažnai juos buvo galima matyti kartu vaikščiojančius, besikalbančius, įvairiuose kūrybiniuose renginiuose dalyvaujančius. Pažinojo juos, aišku, visi – t. y. tie, kuriems jie buvo įdomūs, kuriems reikėjo pažinoti.Tie trys draugai – Algimantas Baltakis, Alfonsas Maldonis ir Justinas Marcinkevičius. Tačiau visi trys kartu ir kiekvienas atskirai (Algimantas – ypač, tai liudija laiškai) turėjo dar vieną draugą – „atsiskyrėlį, miško vienuolį“ Albiną Bernotą. Algimanto Baltakio laiškai – trumpos ekspresyvios, raiškios žinutės ant mielų margų atvirukų. Eiliuoti poetiniai pastebėjimai ir palinkėjimai Naujų metų proga,trumpi pasamprotavimai apie kūrybą, būtį ir buitį, smagus savo gyvenimo apibūdinimas: „Tegu tavo penkiasdešimtmečio metai atneša Tau daug džiaugsmo ir vaisingo liūdesio valandų. Svarbiausia būk sveikas ir darbingas. Tavo Algis B. (pasiryžęs blaiviai praleisti ateinančius metus)“...Arba:  „...Tegu 1991-ieji bus geri metai mūsų vargšei Lietuvai, tada ir mums jie bus geri. Tavo A. Baltakis <...> Apkabinu tave, miško žmogų, pabėgusį nuo mūsų šurmulio, neapykantos, viso to, ko tiek daug Vilniuje ir visoje Lietuvoje. Jau vien žinojimas, kad tu kažkur esi, man teikia nusiraminimo...<...> Dėka tavo „Pigmaliono sindromo“ su Tavim bendravau net ir tada, kai tu buvai savo miškuos. Sykį net sapnavau Tave, kopinėjantį bites ir sakantį man: Nebijok, jos negels... Algis B...“
O štai Alfonsas Maldonis: „...Nors sidabro ten pas Jus prikritę daug, ir Jūs, ir mes juo ir apibarstyti esame patys...“ Arba trumpas ir nuoširdus užuojautos laiškas mirus Bernoto mamai: „... Būk tvirtas, stiprus, nepalaužiamas su visu tuo, kas liko,  kas dar bus, ką dar sutiksi, pamilsi, atrasi, ką pats savo žodžiu prikelsi gyvenimui. Priimk brolišką rankos paspaudimą ir užuojautos žodį dabar, kai tenka tapti ta karta, prieš kurią prieky jau nebėra nieko. Bet gyvenimas lieka ne mažiau skaudesnis, bet ne mažiau gražesnis...“
Apskritai, laiškų rašymas ant atvirukų gali apibūdinti jų autorių kaip ekspresyvią, tačiau uždarą asmenybę. Atrodytų, kad tokius laiškus rašantis žmogus gerai žino, jog laiško gavėjas geba skaityti tarp eilučių ir supranta rašantįjį iš pusės žodžio. Toks žmogus buvo Eduardas Mieželaitis. Jo laiškai-atvirukai Albinui Bernotui – trumpos, tikslios žinutės, kuriose viskas, ko reikia – pasakyta ir nepasakyta – jie abu puikiai suprato vienas kitą.
 Laiškų Bernoto rinkinyje beveik pusantro šimto. V. Sventicko, R. Keturakio laiškai, dažniausiai apie darbą: knygų leidimą, redagavimą, vertimus, eilėraščius, prozos tekstus. Tai „paprasti“, neilgi dalykiniai pokalbiai – juk mobiliųjų telefonų dar nebuvo, o Labanoro girioje – jokių...
Šilti ir mieli Alės Rūtos laiškai, rašyti po Bernoto viešnagės Kalifornijoje 1999 m.. „ ...Dabar dažnai prieš užmigdama vidiniame žvilgsny regiu Jus keturius – su baltu šuniuku, su sena katyte... einančius per girią... Myliu mišką – paukščius, mirgančius medžius, tylų ošimą, kvapnią žemę...“, – kone kiekviename jos laiške raiškus Tėvynės ilgesys,  rūpinimasis jos reikalais, žmonėmis,gamta.
Danutė Bernotienė išsaugojo vyro laiškų juodraščius. Tai labai įdomi rinkinio dalis. Juos skaitant taip ir girdi Marcelijų Martinaitį: „už žodį, žmogau, atsakysi kaip už daiktą...“.  Laiškai braukyti ir taisyti, rūpestingai ir atsakingai rinkti žodžiai ir sakiniai, veik visuose juodraščiuose, kartais parašytuose ant menko popieriaus lapelio, nurodoma data.
Įdomu, jog dažname laiške galima perskaityti vieną ir tą patį priekaištą. Jis skambėtų maždaug taip: „girdėjau, buvai atvažiavęs į Vilnių, kodėl neužsukai nors trumpam, kodėl nepaskambinai, nepasimatėm, nepakalbėjom...“  Miško vienuolis rasdavo pasiteisinimų (juos galima įskaityti laiškų juodraščiuose): neužteko laiko ar sveikatos, o kartais ir vieno, ir kito... Išvada gali būti ir tokia: nors gyveno girioje kaip atsiskyrėlis, buvo ne vienišas, daugelio jį pažinojusių mylimas ir gerbiamas...

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė