Adomas Jakštas (tikr. Aleksandras Dambrauskas, 1860–1938) buvo spalvinga asmenybė. Poetas ir kritikas, teologas ir matematikas, visuomenės veikėjas ir publicistas. „Jei sudėtume atskirais leidiniais išleistas A. Jakšto knygas, susidarytų daugiau nei 9000 puslapių teksto“, teigė A. Merkelis. Poetas A. Jakštas taip pat parašė matematikos ir logikos vadovėlius. Poeziją pradėjo spausdinti 1884 m. „Aušroje“. Muziejuje saugome šiuos eilėraščių rinkinius: „Dainų skrynelė“ (1894), „Nakties matymai“ (1906), „Rudens aidai“ (1911), „Lyrika“ (1930).
A. Jakštas buvo dažnas svečias Maironio namuose ir Vaižganto velykinėse vaišėse. Skulptorius Antanas Aleksandravičius, pasakodamas apie Maironio svečius, pamini ir asketišką kunigą Aleksandrą Dambrauską, stebisi, kad „gyveno kaip ubagas. Kambary tik geležinė lova be čiužinio. Šalta, drėgna. Šnapso nė į burną neėmė ir baisiai „garbavojo“ bedievius. Keikė skulptorių J. Zikarą, kad tas nulipdė madoną, panašią į nuodėmingą bobą. Iš viso jis buvo labai keistas,“ – hiperbolizavo skulptorius Antanas Aleksandravičius. (Atsiminimus užrašė P. Genevičiūtė).
Prelatas A. Jakštas buvo įsikūręs Rotušės aikštėje kukliame bute, bet miegojo tikrai ne „geležinėje lovoje be čiužinio“, o skulptoriaus pyktį pelnė kuo kitu. Kietas kritikas ir kunigas reikalavo, kad menas būtų padorus, be pornografijos. A. Jakštas kritikavo nuogybes mene ir tuo užrūstino menininkus. Straipsnyje „Nuogybių problema mene“ pateikė svarų argumentą, kad nėra „didesnių atsilikėlių už menininkus: nuo pustrečio tūkstančio metų jie vis dar tebesiterlioja vien su nuogu kūnu, o dvasios atvaizduoti
kūne nė nebando.“ Prelatas manė, kad „nuogybės užmuša menininką, nes jos yra meno sifilis.“ Jis baiminosi, kad pozuotojos ir gatve nuogos vaikščios, siūlė tapyti mirusių moterų kūnus, nes „dorai moteriai įgimta drova neleidžia pozuoti nuogai“.
Pats A. Jakštas buvo labai kuklus žmogus, fotografuotis nemėgo. Saugome keletą portretinių ir grupinių fotografijų ir fotokopijų: A. Jakštas su LU profesoriais, su esperantininkais Budapešte, Šv. Kazimiero draugijos knygynų vedėjų suvažiavime, Maironio muziejaus atidaryme, su brolio Antano vaikais ir t.t. Turime dailininkų S. Riomerienės ir J. Rudolfo tapytus rašytojo portretus.
Archyve saugome nemažą pluoštą rankraščių su matematikos formulėmis ir brėžiniais. Įdomus straipsnis „D-ras Vincas Pietaris“, parašytas ant  siaurų lapelių.
Gaila, kad neturime poezijos rankraščių. Saugome 11 skirtingais numeriais inventorintų straipsnių arba kalbų fragmentų lietuvių (10) ir rusų (1) kalbomis. Tekstai rašyti ant gelsvo popieriaus smulkiu, dailiu šriftu.
Epistolinis palikimas nėra gausus. Archyve saugome 8 laiškus, rašytus brolio Antano sūnui Leonardui Dambrauskui (vėliau kalbininkas L. Dambriūnas), kurį A. Jakštas leido į mokslus. Šie eksponatai gauti iš giminaitės Julijos Dambrauskaitės. Laiškuose moralistas ir pedagogas A. Jakštas auklėja brolėną gyvais pavyzdžiais ir argumentais. Pasirašo – „Tave mylįs dėdė“. Taip pat fonduose saugome atvirlaiškį, rašytą Maironiui į Peterburgą iš Kauno 1906 m spalio 1 dieną. Kreipiamasi – „Brangus kun. Jonai“. Praneša, kad gavo leidimą leisti laikraštį „Draugija“ ir prašo atsiųsti kūrybos. Pasirašo – „Pasilieku su tikra pagarba kun. A. Dambrauskas“. Saugome 6 laiškus rašytojui ir mokytojui Antanui Giedraičiui. A. Jakštas rūpinosi A. Giedraičio knygų leidimu ir lėšų paieška.
Turime A. Jakšto knygą „Meno kūrybos problemos“ su įrašu „Didžiai gerb. artistei Unei Bay / dėkingas autorius. 28.XII.36.“ Kritikas dažnai viešėdavo aktorės Unės Babickaitės ir jos vyro inžinieriaus Vytauto Graičiūno šeimoje. Tikriausiai su Une Bay kalbėdavo apie meną, o su V. Graičiūnu apie matematiką.

Parengė Senosios literatūros skyriaus vedėja Regina Mažukėlienė