Maironio lietuvių literatūros muziejuje tarp gausybės iš užjūrių parkeliavusių išeivijos rašytojų rinkinių – vienas didžiausių, gausus vertingų archyvalijų – Stasio Santvaro rinkinys.
Stasys Santvaras (tikroji pavardė Zaleckis) gimė 1902-ųjų gegužės 27 dieną Rūstekoniuose, Seredžiaus valsčiuje (Jurbarko rajone), kaip menininkas – poetas, dramaturgas, publicistas, vertėjas, operos solistas, libretų autorius – brendo ir formavosi tarpukario Kaune.
1919 m. savanoriu dalyvavo kovose su bolševikais, buvo sužeistas. 1922–1923 m. mokėsi karių brandos atestato kursuose, dirbo Eltoje, lankė Antano Sutkaus vadovaujamą Tautos teatro vaidybos studiją Kaune, buvo jos ir Vilkolakio teatro administratorius. 1923 m. dalyvavo Klaipėdos krašto sukilime.
Savo poeziją periodikoje skelbti pradėjo 1921 m. 1924 m. debiutavo eilėraščių rinkiniu „Saulėtekio maldos“, išspausdino porą draminių kūrinių. Autobiografijoje prisipažino, jog su savo pirmąja knyga išdrįso pasibelsti į neakivaizdinio kūrybos Mokytojo – Maironio duris. Įleistas paties namų šeimininko, S. Santvaras įteikė Maironiui knygelę su autografu „Didžiajam Maironiui – Autorius. Kaune, 1924.X.2“. Buvo svetingai priimtas, pasikalbėjo apie kūrybą, net išgėrė po stiklelį garsiojo Maironio sesers Marcelės krupniko. O knygelė „Saulėtekio maldos“ iki šiol saugoma tarp Maironio memorialinės bibliotekos knygų. Tačiau didesnio dėmesio ankstyvoji kūryba nesukėlė.
Iš mamos paveldėjęs gražų balsą ir puikią muzikinę klausą, dainavo choruose, dirbo operos solistu, 1926–1927 m. mokėsi Klaipėdos muzikos konservatorijoje. Didelį pasisekimą turėjo 1926 m. Kaune pastatyta S. Santvaro pjesė „Žvejai“, 1942 metais išleista atskira knygele.
1927–1932 m. Milane studijavo dainavimą, muziką, italų kalbą, dailės istoriją, literatūrą. Ten sutiko savo buvusį mokytoją kompozitorių Stasį Šimkų. Jiems besišnekučiuojant, Santvaras sutiko pabaigti S. Šimkaus rašomos operos libretą. Grįžęs iš Italijos, nedelsdamas ėmėsi pažadėto darbo ir, artimai bendradarbiaudamas su kompozitoriumi, netrukus parašė trūkstamas operos libreto dalis, galutinis pavadinimas – „Pagirėnai“.
1932–1934 m. S. Santvaras – Valstybės operos teatro solistas. S. Šimkus, tuo metu dirbęs teatre dirigentu, nuolat dirbo ir prie operos „Pagirėnai“ kūrimo. Galiausiai 1940 m. pavasarį pradėti operos pastatymo darbai.
1936 m. išėjo S. Santvaro eilėraščių rinkinys „Pakalnių debesys“, 1939 m. – „Giesmės apie saulę ir sielą“.
1937 m. už savanorišką tarnybą Lietuvos kariuomenėje gavo 14 ha sklypą Palangoje, ten pasistatė dviaukštį namą, kuriame apsigyveno jo mama. Atostogų sezono metu pas juos vasarodavo kolegos menininkai, pažįstami, atvykę iš Laikinosios sostinės ar kitų Lietuvos vietovių. Gyvendamas Kaune pamilo „Eltos“ naujienų agentūroje A. Vaičiulaičio sekretore dirbusią Eleną Valiukaitę, 1941 m. ją vedė. 1940–1941 m. dirbo fonetikos ir tarties dėstytoju Kauno konservatorijoje. 1941 m. žiemą sovietų pasieniečiai sudegino namus, stovėjusius prie pat Vokietijos užgrobto Klaipėdos krašto sienos. Išliko tik namų nuotrauka su vasarotojais.
1941 m. pavasarį dėl ideologinių trūkumų kartu su kompozitoriumi S. Šimkumi sovietinių komisarų buvo apkaltintas sabotažu, galėjo būti ištremtas. Komisijoje, kuri svarstė operos „Pagirėnai“ ideologiją, dalyvavo ir S. Nėris, kuri apgynė S. Santvarą, tvirtai pareiškusi nuomonę, jog operos libretas yra tinkamas. 1941 m. rudenį paskirtas Kauno valstybinio dramos teatro direktoriumi, nuo 1943 m. spalio 9 d. Kauno Jaunimo teatro direktorius. 1944 m. liepos 13 d. kartu su žmona ir penkių mėnesių sūneliu Algimantu pasitraukė į Vokietiją. Pradžioje apsistojo Švarcvaldo slėnyje, Biulertalio miestelyje, dirbo ginklų fabrike, tikėdamasis vėliausiai po pusmečio grįžti į Lietuvą. 1945 m. persikėlė į Tiubingeną. Ten rūpinosi Lietuvių rašytojų draugijos veiklos atkūrimu,1946–1950 buvo Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas, organizavo metraščio „Tremties metai“ leidimą, drauge su plunksnos bičiuliais DP stovyklose stengėsi palaikyti aktyvų literatūrinį gyvenimą. 1947 m. Hanau lietuvių stovykloje buvo pastatyta S. Santvaro drama „Žvejai“.
1949 m. emigravo į JAV. Iki pat 1991 m. gyveno Bostone.
Bostone 1953–1954 m. dirbo „Lietuvių enciklopedijos“ redakcijos sekretoriumi. 1954 m. įsidarbino Harvardo universiteto studentų valgykloje, nuo 1954 m. dirbo ligoninės sandėlyje. Nuolat aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, kūrė eiles, bendradarbiavo spaudoje, taip pat aktyviai dalyvavo lietuvių muzikiniame gyvenime, rašė dainų žodžius Bostono lietuvių chorui, dalyvavo Čikagos operos pastatymuose: parašė libretus 1968 m. J. Gaidelio operai „Dana“, 1976 m. V. Marijošiaus operai „Priesaika“. Bendravo su kompozitoriais, rašė tekstus dainoms. S. Santvaras – dviejų kantatų autorius – „Kantata apie Lietuvą“ ir „Kovotojai“, muzika J. Gaidelio.
Rašytojo darbe bene svarbiausia yra rankraštis ir knyga. S. Santvaro memorialinėje bibliotekoje – apie 400 knygų, beveik visos su dedikacijomis. Saugomos ir išleistos paties autoriaus originaliosios kūrybos knygos. Laiko paženklinta – pirmoji eilėraščių knyga „Saulėtekio maldos“ su dedikacija Valstybės teatro aktoriui, dainininkui Jurgiui Petrauskui. Sekantį eilėraščių rinkinį „Pakalnių debesys“ išleido „Sakalo“ leidykla tik 1936 m. Jame – dedikacija leidyklos vadovui: „Gerbiamajam A. Kniūkštai, nuoširdžiai ir rūpestingai padėjusiam šiai knygai įsikūnyti – Stasys Santvaras / 1936 m.“. Retas ir vertingas žmonai ir sūnui skirto eilėraščių rinkinio „Aukos taurė“, išleisto 1962 m. Bostone, egzempliorius. Pats autorius jį vadina „makulatūriniu“, tačiau jame yra ranka įrašyta ne tik titulinio puslapio įrašai, bet ir keli eilėraščiai. Rinkinio „Dainos ir sapnai“ pirmieji lapai išmarginti įrašais, parašais ir linkėjimais, o prieštituliniame lape įrašyta: „Poetui Stasiui Santvarui jo viešnagės proga / New Yorkas, 1978 vasario 26“.
Ypač gausu rankraščių. Kūrybinių – virš 500. Kai kurie išsivežti traukiantis iš Lietuvos, dauguma parašyti gyvenant Vokietijoje ir Amerikoje.
Atskirą grupę sudaro rankraščiai – dedikacijos, skirtos B. Brazdžioniui, Alei Rūtai, Katiliškiams, Danetai ir Broniui Railoms, J. Eretui, K. Grigaitytei, L. Andriekui, Jurgiui ir Marijai Gimbutams, J. Girniui, P. Lapienei, Aleksandrai ir Antanui Gustaičiams, M. Lembertienei, J. Kapočiui, F. Kiršai, V. Prosčiūnaitei, J. Brazaičiui, M. Vaitkui ir kt. Išlikę ir žmonai skirtos dedikacijos.
S. Santvaras bendradarbiavo spaudoje, rašė straipsnius tiek literatūrinėmis, teatro, dailės, kultūrinėmis, tiek visuomeninėmis temomis, itin aktyviai skelbė straipsnius „Dirvoje“. Enciklopedines žinias rinko ir straipsnius teatro ir italų literatūros klausimais publikavo dirbdamas Lietuviškos Enciklopedijos redaktoriumi. Rinkinyje saugoma keli šimtai straipsnių rankraščių: apie rašytojus V. Kudirką, V. Baltrušaitį, V. Alantą, P. Jurkų, J. Bretkūną, K. Binkį. Didelis dėmesys skirtas Faustui Kiršai: straipsniai, kalbos, paskaita. O kur dar pasisakymai literatūros vakaruose, paskaitos, interviu žurnalams „Margutis“, „Akiračiai“ ir kt.
Nuo jaunystės bičiuliavosi su profesoriumi J. Brazaičiu, tad nenuostabu, jog išlikę įvairiomis progomis rašytų straipsnių apie J. Brazaitį rankraščiai ir 1974.12.15 atsisveikinimo žodis J. Brazaičiui mirus.
Nesunku pasverti, kiek S. Santvarui svarbus buvo teatras ir muzika. Pluoštas rankraščių – straipsniai apie įvairius kompozitorius, aktorius, Čikagos lietuvių operą, apie baletą „Florindos sapnas“, V. Daunoro koncertą Bostone, dainininkę V. Jonuškaitę, apie lietuvišką dainą ir lietuvių operą, jos atlikėjus. Keli straipsniai skirti kompozitoriui Juliui Gaideliui. Didelės apimties, net 14 puslapių tyrinėjimas – „Antanas Škėma beletristikoj ir dramoj“.
Nebuvęs visuomeninio gyvenimo nuošalėj, rašė apie toli tėvynėje likusį Klaipėdos kraštą, Amerikos lietuvių kongresą, Australijos lietuvius, sovietinių tremtinių minėjimą Bostone ir kitais klausimais. Nemažai dėmesio skirta švento Kazimiero mirties 500 metų sukakčiai 1984 m.
Tarp rankraščių ir S. Santvaro kūrybos vertimai į anglų, estų kalbas, ir paties rašytojo versti tekstai: kavantinos, rečitatyvai, baladės, monologai, arijos iš operų.
Itin informatyvus, įdomus epistolinis palikimas. Laiškų išties daug: vien rašytojų, aktorių, muzikų, dailininkų, kultūros ir visuomenės veikėjų – netoli šimto korespondentų, su kai kuriais bendravimas prasidėjęs dar DP stovyklose Vokietijoje. Gausus susirašinėjimas su B. Brazdžioniu, prasidėjęs 1945 m., su P. Čepėnu, V. Maciūnu, V. Alantu, K. Bradūnu, Marija ir Jurgiu Gimbutais. Nustebino susirašinėjimas su Antanu ir Aleksandra Gustaičiais, vien gyvendamas Amerikoje S. Santvaras parašė jiems 45 laiškus ir 13 sveikinimų, nors jie buvo artimiausi kaimynai, gyveno viename name.
S. Santvaro laiškai platūs, dalykiški, informatyvūs, emocingi, kartais skaudūs, o neretai - ir sarkastiški, atveriantys laiškų autorių kaip visapusiškai išsilavinusį, daugybę talentų ir žinių turintį asmenį. Laiškaileidžia pažvelgti į S. Santvaro ir jo šeimos privatų gyvenimą iš arčiau. Vartant šūsnis laiškų aiškėja, kad S. Santvaras mėgo nesusipratimus, kivirčus, įžeidimus išsiaiškinti atvirai, neslėpė savo įsitikinimų, buvo atsidavęs lietuvybės skleidimui ir jos išlaikymui. Net ir labai asmeniški, atviri, skaudūs laiškai dažniausiai užbaigiami diplomatiškai, kartais moralu, autorius tarsi nepalieka galimybės konflikto plėtojimui. Visos asmeninės temos aptariamos ramiai, su aristokratišku išdidumu ginant savo nuomonę ir vertybes. Itin skausmingas Vokietijoje, Pfiulingene 1948.7.2. rašytas laiškas J. Brazaičiui, kuriame atveriamas nusistatymas, motyvai ir toliau priklausyti Tautininkų sąjungai. Dėl veiklos šioje organizacijoje ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus valdyboje griežtai pasisako 1949.VI.11 laiške B. Gaidžiūnui.
Kiekvienu atveju laiškuose galime rasti specifinių, konkrečiam asmeniui skirtų žinių apie literatūrą, teatrą, muziką, dailę... Laiškuose kompozitoriams V. Jakubėnui ir J. Kačinskui, dainininkui S. Barui, muzikui A. Mikulskiui, V. Jonuškaitei, Čikagos lietuvių operai ir kitiems muzikams, S. Santvaras diskutuoja apie muziką, teatrą, operų libretus, kolegoms rašytojams – apie literatūrą, Lietuvių rašytojų draugijos veiklą. Itin dalykiškas, netgi šiek tiek aštrus, intriguojantis ir asmeniškas pokalbis laiškuose su rašytoju Leonardu Andriekumi dėl rašytojų draugijos veiklos. Čia liečiami ir S. Santvaro santykiai su LRD, diskutuojama dėl jo grįžimo į draugiją. S. Santvaras tuometiniam draugijos pirmininkui L. Andriekui apie 1970 m. rašo: „Visą gyvenimą stengiuosi nedaryti lengvapėdiškų sprendimų, visad ėjau atviru veidu ir atvira širdim, tad ir mano pasitraukimas iš LRD nebuvo lengvapėdiškas žingsnis, gal net atvirkščiai – sunkus ir sopulingas. It jis padarytas ne dėl to, kad po kurio laiko vėl būtų žengta atgal. Antra vertus, ar koks vienas LRD narys, kai aš iš draugijos pasitraukiau, nors pusbalsiu apie tai prašneko? Kiek turiu žinių, buvo ir tokių, kurie tik pasidžiaugė savo „veiklos“ pergale... / Mielas pirmininke, nuoširdus dėkui už rūpestį, bet aš jau niekad į LRD nebegrįšiu. Taip, matyt, buvo mano lemties knygoj nuspręsta“.
Artimas ryšys siejo S. Santvarą su F. Kirša. Tad ir laiškuose bendriems pažįstamiems nestinga žinių ir minčių dėl F. Kiršos sveikatos, jo pagerbimo, dėl pomirtinio rinkinio išleidimo. Ir vėlgi 1970 m. balandžio 6 d. laiške tėvui Leonardui Andriekui rašo jautrius, tuo pačiu svarbius dalykus, atveriančius santykius ne tik su F. Kirša: „aš matau, kad Tamsta ir naujoji LRD valdyba nesate pakankamai gerai painformuoti apie velionio Fausto Kiršos palikimo bylą, tad aš nors trumpai papasakosiu jos istoriją. / F. Kiršos testamento paveldėtojai, taigi ir jo palikimo tvarkytojai, yra p. J. Kapočius ir aš (aš – pirmas, jis – antras, pagal testamentą). Dar jam gyvam tebesant, keletas Bostono lietuvių dalykus taip patvarkė: testamento paveldėtojai mudu su p. Kapočium, o Poeto kuklios santaupos juodai dienai p. Mickevičių sąskaiton (pinigai kažkodėl testamentan nebuvo įrašyti. Minimą „keletą“ sudarė velionis Per. Lembertas, p. G. ir Br. Mickevičiai-Mikoniai, dr. St. Jasaitis ir jo šauni žmona, o užkulisy, kaip man atrodo, ir p. J. Girnius. Jei aš tada būčiau žinojęs, kad sunkiai sergančio žmogaus šitaip yra tvarkomi reikalai, ir pačiam Faustui būčiau išdrįsęs pasakyti, kad nesutinku jo palikimu rūpintis. Tačiau, kas įvyko – įvyko... / Kai F. Kirša mirė, nepaisydami aiškiai supainiotų reikalų, mudu su p. Kapočium pradėjom rūpintis pomirtine jo raštų laida. Jau buvom susirinkę beveik visas jo knygas, man buvo atnešta viena velionio valyza su jo rankraščiais ir kitom asmeninėm smulkmenom (ar visas jo palikimas toj valyzoj – aš negaliu tvirtinti), betrūko tik 1918 m. išleistų Verpetų ir II dalies Pelenų, kuriuos taip pat būtumėm gavę. Deja, mudviejų sumanymas sugriuvo, nes minėti žmonės atsisakė atiduoti tam reikalui mirusio Poeto pinigus.“
Laiškuose vertėjui P. Gaučiui – temos dėl poezijos vertimų, bendradarbiavimas su P. Gaučiu, išvertusiu italų poeziją į lietuvių kalbą, pagalba, patarimai leidžiant italų poezijos rinkinį „Italijos balsai“. Netgi sunkiai sirgdamas, 1987 metais taisė būsimojo rinkinio korektūras. Šiek tiek smulkiau šio rinkinio rengimo darbus S. Santvaras 1989 m. pasakoja laiške italų kalbininkui, baltistui dr. P.U. Diniui.
Laiškuose yra ir įvairių atsiminimų, nors 1973 m. K. Almenui prisipažįsta, jog pagundos rašyti atsiminimus niekad neturėjęs. S. Nėries biografijos tyrinėtojo V. Aleknos prašymu, 1988 m. rašo apie savo artimą bičiulystę su poete S. Nėrimi, atvirus pokalbius, pasivaikščiojimus pajūry, kūrybos vertinimus: „į studenčių bendrabutį Daukanto 7 užeidavom, dažniausiai mane ten nusivesdavo Juozas Tysliava. <...> Tame bendrabuty užsimezgė mano pažintis ir su Sal. Nėrim. Tada ji dar buvo „jauna poetė“, vos beprasikalantis talentas.<...> Nuo to meto mano pažintis su Sal. Nėrim buvo pastovi ir patvari iki nelemtų 1941 m., kai ji savo gimtąją šalį turėjo palikti. <...> Sal. Nėries kūryba visada man buvo autentiška ir didelio talento kūryba. <...> Pažintis – per liesas žodis! Iš tikro su Sal. Nėrim mudu buvom gana artimi draugai. Tokie draugai, kurių santykiai – tyras Verdenės vanduo!“
S. Santvaro rinkinyje – daugiau kaip dvi dešimtys žymaus litvako, Lietuvos smuikininko, vieno pirmųjų lietuvių pramoginės muzikos populiarintojų, Michelio Hofmeklerio laiškų. Nuo ankstyvos jaunystės, nuo pažinties Kaune, jiedu buvo artimi bičiuliai, neužmiršę vienas kito per visas sudėtingas karo negandas. Pirmasis bičiulio, smuikininko Miko, pasirašinėjusio Mykolo vardu, laiškas atskriejo apie 1945–1949 m. iš Vokietijos, Fiurstenfeldbruk vietovės netoli Miuncheno: „Mielas Stasys! Kaip matai, aš esu gyvas!“ Išties, buvo svarbu pranešti, jog, būdamas žydų tautybės, išlikai netgi Dachau koncentracijos stovykloje... Ir vėlesniuose laiškuose, rašytuose 1960–1962 m. atsiveria jų artimas ryšys, S. Santvaro rūpestis draugu iki pat jo netikėtos mirties 1965 m. vasario 2 d. Tyrinėjant rinkinį paaiškėjo, jog atvirumu sukrečiantis rankraštis „Stasio Santvaro laiškas Mikui Hofmekleriui“ 1958-01-02 publikuotas laikraštyje „Dirva“ pavadinimu „Tegu Tavo smuiko stygom bėga Lietuvos meliodija...“
Bendravo S. Santvaras ir su kolegomis iš Lietuvos: sklaidome S. Gedos, A. Griciaus, J. Grušo, J. Juškaičio, M. Karčiausko, I. Kostkevičiūtės, V. Kubiliaus, R. Lankausko, V. Rudoko, V. Martinkaus, N. Miliauskaitės, A. Puišytės laiškus. Pokalbių temos – dažniausiai literatūrinės. Žinoma, paliečiami poilsio, laisvalaikio užsiėmimai. Laiškuose M. Karčiauskui prisipažįsta, kad sukrėtė J. Grušo mirtis, pasakoja, kokią įtaką yra pats padaręs, įviliodamas J. Grušą į dramaturgiją. Taip pat vis užsimena apie savo pomėgį žvejoti, apie pasisėdėjimą ant kranto...
Išlikęs didelis pluoštas romantiškų laiškų, rašytų būsimajai žmonai Elenai Valiukaitei 1939 – 1940 m. Lyriški, pilni poetinių metaforų, filosofinių apmąstymų S. Santvaro laiškai byloja apie dviejų jaunų žmonių meilę, jausmus, abejones. Vieni laiškai ilgi, netgi kelių puslapių, kiti – trumpučiai, paleisti keliauti atvirlaiškiais su Palangos ar Kauno vaizdais. 1939 m. liepos 19 –osios S. Santvaro laiške iš Palangos poetiškai išaukštinta meilė: „Meilė, taip man šiandien atrodė, yra didi paslaptis, didi laimė, reta viešnia. Paslaptis, nes mes niekad nežinome, kada ji ateis, kurioj kelio vietoj pasirodys, džiaugsmą, ar susiraminimą ir ašaras, palikusi mums, savu keliu nueis... Laimė, nes jeigu yra laimė, tai ji – tik meilės akimirkose... <...> Būna trumpi tik pablūdimai, tikra meilė greitai širdies nepalieka, tikra meilė gali atleisti daug įžeidimų, daug skriaudų, net apgavysčių ir pažeminimų, nes ji – reta viešnia“. Išties, Elenos ir Stasio Santvarų meilė buvo amžina, ji tęsėsi iki 1991-ųjų...
Įdomios, įvairios rinkinio nuotraukos: portretinės, su šeima, literatūros ir muzikos renginiuose, Lietuvių rašytojų draugijos veikloje, asmeninėse šventėse. Ankstyviausia – su Lietuvos savanorio uniforma, su lazda, reikalinga dėl patirto sužeidimo, ir su paties užrašu: „Stasys Santvaras 1920 m. dar beveik su kareivio uniforma, dar šlubas (lazda tarp kojų), tik baigęs savanoriavimą.“ Pluoštelis nuotraukų atspindi dainininko veiklą choruose, operose 1921 – 1934 m. S. Santvaras buvo stipriai įaugęs į teatro veiklą, bendruomenę.
Gyvendami Vokietijoje, jau nuo pat 1944 m. lietuviai stengėsi DP stovyklose palaikyti aktyvų literatūrinį gyvenimą. Labiausiai savo literatūrinėmis kelionėmis po stovyklas buvo pagarsėję Pulgis Andriušis, Antanas Gustaitis, Stasys Santvaras ir Bernardas Brazdžionis (vadinamoji „ketveriukė”). Jie su savo programa apkeliavo visas prancūzų ir amerikiečių zonose buvusias stovyklas ir kolonijas. Programa buvusi įvairi, įdomi ir nuotaikinga: Brazdžionis su Santvaru skaitę rimtą, patriotinę poeziją, o Gustaitis su Andriušiu – linksmą, humoristinę. Vėliau, 1968 m. ši trupė susibūrė dar vienam savo turui – literatūrinėms kelionėms po Ameriką ir Kanadą. Trupės veikla taip pat fiksuota nuotraukose – 1947 m. Augsburge ir 1968 m. Kalifornijoje.
Patikimiausias informacijos šaltinis – dokumentai. Rinkinyje saugomas S. Santvaro knygos „Rubajatai“ apdovanojimo Lietuvių rašytojų draugijos 1978 metų premija aktas su komisijos narių parašais, dokumentai liudijantys paties S. Santvaro veiklą LRD – pranešimai, protokolai, aktai. Vertinga informacija – labdaringosios lietuvės Pranės Lapienės pažymos, garantuojančios pagalbą Santvarų šeimai, persikeliant gyventi į JAV. Dalyvavimą PEN klubo veikloje atveria nario bilietas, išduotas 1966 m.
Iš Santvarų šeimos namų Bostone į muziejų atkeliavo ir meno kūrinių: dailininkų P. Augiaus, A. Dargio, V. K. Jonyno, J. Okunio, N. Palubinskienės, A. ir A. Tamošaičių, D. Tarabildienės paveikslų ir grafikos lakštų, V. K. Jonyno ir J. Paukštienės kurti S. Santvaro ekslibriai. Artimą bendrystę su dailininko V. Vizgirdos šeima išduoda sveikinimai, nuotraukos, P. Augiaus paveikslas su V. ir E. Vizgirdų dedikacija ir įspūdingos dydžio V. Vizgirdos tapytas S. Santvaro portretas. Portretų yra ir daugiau – Giselos Frietsch pieštas 1945 m. Vokietijoje, dailininko V. K. Jonyno, taip pat portretas, pieštas nežinomo dailininko. Su žmonos Alės Santvarienės įrašu – sūnaus Algimanto portretas, tapytas Vokietijoje.
S. Santvaro viešą kultūrinę veiklą iliustruoja spaudiniai – afišos, bukletai, natos, plakatai. Rinkinyje saugomi bukletai leidžia teigti, kad muzika, teatras S. Santvarui buvo svarbūs visą gyvenimą. Įdomu ir tai, kad svarbiausiems įvykiams, pastatymams išleisti solidūs, turiningi bukletai: 1947 m. Hanau stovykloje pastatytai dramai „Žvejai“, 1968 m. Čikagos lietuvių operoje pastatytai operai „Dana“, 1976 m. operai „Priesaika“, 1962 m. Bostono lietuvių mišraus choro koncertui, atliekančiam „Kantatą apie Lietuvą“.
Į muziejų parkeliavo ir keliolika S. Santvarui svarbių spaudos vienetų: žurnalo „Lietuvių dienos“ numeriai, skirti S. Santvaro kūrybai, publikacijoms, jubiliejinis „Dirvos“ septyniasdešimt penkmečiui skirtas numeris su dedikacija S. Santvarui, estų kultūros žurnalas „Tulimuld“ su A. Rannito prierašu, J. Juškaičio 1989 m. atsiųstas informacinis biuletenis „Sąjūdžio žinios“, politikos ir kultūros žurnalas „Viltis“ su S. Santvaro pastaba, kita JAV ir Lietuvoje leista spauda.
Tikėtina, kad kompozitoriai perduodavo S. Santvaro dainų tekstais sukurtos muzikos natas. Rinkinyje tarp spaudinių – J. Gaidelio sukurtos muzikos natos: arijų iš operos „Dana“ – „Malda. Gėlių žiedai“, „Malda. Tėve mūsų“, A. Kučiūno muzika S. Santvaro žodžiams, S. Santvaro versta „Kalėdų oratorija“.
Nemenkas pluoštas telegramų – S. Brazio, Lietuvių bendruomenės tarybos, V. Jonuškaitės, Lembertų šeimos, „Margučio“ redakcijos, J. Mikuckio, B. ir H. Nagių, S. Pilkos, B. Pūkelevičiūtės, S. Zobarsko ir kitų asmenų sveikinimų.
Rinkinyje – tik keli pavyzdžiai memorialinių daiktų, atkeliavusių iš S. Santvaro namų Bostone: nuotraukų albumai, įrėmintos nuotraukos, kandiklis, bronzinis PEN klubo medalis, išleistas tarptautinio klubo kongreso 1966 m. proga. Tarp jų – kryžius nuo antkapinio paminklo Bostone, nuimtas 2004 metais, perlaidojant S. Santvaro ir jo sūnaus Algimanto palaikus Kaune, Petrašiūnų panteone.
Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė