Virtualios parodos

Nes liūdesys bet koks geriau, negu Nuobodulys...

Poetas, eseistas, literatūros kritikas, vertėjas ir šiaip neprastas žmogaus sielos žinovas Kęstutis Navakas yra rašęs: „Sovietmečiu Kaunas buvo miestas, labiausiai pasižymėjęs rezistencine potencija. Ne vien dėl kažkokios mistinės kauniečių laisvamanybės ar polinkio į kapitalistinį verslumą. Visų pirma dėl to, kad čia buvo gyva tarpukario Lietuvos dvasia, palaikoma ir užatlantėje atsidūrusių kauniečių, ir kelių čia likusių šviesuolių. Vaclovas Šiugždinis šioje srityje buvo nepranokstamas. Nors okupacija nutraukė jo kūrybinį kelią, priversdama dėstyti rusų kalbą Romainių sanatorijoje ir kitur, ši išdidi figūra juoda berete tarsi sakyte sakė: aš kitas, aš kitoks, ne sovietinis. Savaip įprasta tokią orią eleganciją tapatinti su Paryžiumi, bet iš esmės tai buvo „mažojo Paryžiaus“ – tarpukario Kauno laikysena <...>, šalia jo savaip nuščiūdavai. Nuo didžiulio intelekto, nemūsiško mąstymo ir tos pačios daugiau niekur nematytos laikysenos. Tai buvo tauri asmenybė par exellence, žmogus simbolis...“
Vaclovas Šiugždinis (1911–1988) – poetas, vertėjas, pedagogas – gimė Kaune. Pirmojo pasaulinio karo metu šeima gyveno Tambove, Rusijoje, 1921 m. grįžo į Lietuvą. Vaikas  baigė „Vyturėlio“ pradinę mokyklą. Kadangi šeima gyveno neturtingai, Vaclovas, dirbdamas „Spindulio“ spaustuvėje raidžių surinkėju, vėliau – korektoriumi, vakarais mokėsi suaugusiųjų gimnazijoje. 1932 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, studijavo romanistiką. 1938–1939 m. stažavosi Prancūzijos Nansi ir Bezansono universitetuose, įgijo diplomą, suteikiantį teisę dėstyti prancūzų kalbą ir literatūrą.
Prieš pat karą dirbo Kauno jėzuitų gimnazijos mokytoju, o vokiečių okupacijos metais buvo jos direktorius, slėpė žydų tautybės moterį su vaiku, juos naktimis vesdavo pasivaikščioti ant gimnazijos stogo. 1939–1971 m. mokytojavo Kauno, Jonavos, Aukštadvario mokyklose, dėstė Finansų ir kredito technikume, mokytojų seminarijoje. Nuo 1944 m. dirbo grožinės ir pedagoginės literatūros leidyklose.
Muziejuje esančiame V. Šiugždinio rinkinyje saugomas iškalbingas eksponatas – V. Šiugždinio sąsiuvinis su iškarpomis iš laikraščių: vos šešiolikos sulaukusio vaikino kūrybiniai bandymai – prozos vaizdeliai ir eilėraščiai, spausdinti 1926–1927 m. žurnale „Karys“, dienraščiuose „Lietuva“, „Iliustruotoji Lietuva“, kituose laikraščiuose. Tai – jo kūrybinės veiklos pradžia. 1936 m. išeina pirmoji  poezijos knyga „Amžini stabai“, o  po mirties, 1998 m., išleista antroji knyga „Stabai sudužo“.
Vis dėlto, labiau nei poetas jis buvo vertėjas: vertė iš prancūzų, ispanų, lenkų, rusų, lotynų, graikų kalbų poezijos ir prozos kūrinius, dramos veikalus. Itin mėgo ir vertino lietuvių kilmės prancūzų rašytojo Oskaro Milašiaus kūrybą, jos vertimams paskyrė dešimt paskutinių gyvenimo metų... Maždaug nuo 1970 m. V. Šiugždinio vertimus pradėjo spausdinti „Nemunas“, „Pergalė“, „Literatūra ir menas“, „Švyturys“. Buvo kviečiamas skaityti verstinę poeziją televizijos ir radijo laidose, rengė autorinius vakarus įvairiuose Lietuvos miestuose. Prancūzų, ypač Oskaro Milašiaus kūrybą, jis skaitė visiems ir visur, kur tik atsirasdavo klausančių...
Tai vis kuklūs ir „sausi“ biografijos fragmentai. Kitokia šviesa jie sušvinta Šiugždinį pažinojusių žmonių atsiminimuose. Daugeliui jis buvo Mokytojas. Mokytojas iš didžiosios raidės – taip jį vadino Valentinas Masalskis ir Gytis Padegimas, ir ne tik jie. „<...> Aplink Mokytoją susiburia jaunimo būrelis. Kai kurie vėliau pasuks oficialiosios kultūros keliais, bet kiti rinksis savitą kelią. Jie bursis apie „Pastogę“ – pogrindžio, o tiksliau pastogės leidinį, kurio tikslas „leisti sau laisvai kvėpuoti“ ir kuris pradeda eiti 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, vykdant žuvusio ar nužudyto Mindaugo Tomonio (1940–1975), disidento, poeto, mąstytojo valią <...> Kaip tik tuo metu kilo susidomėjimo Oskaru V. Milašiumi banga, periodikoje pasirodė keletas vertimų. To meto drungnoje pilkumoje šios trys paslaptingos raidės – O. V. M. buvo kaip stebuklingas raktas į kitą pasaulį, kur skleidžiasi dieviškos žmogaus galios... Susiradome jų autorių – tai buvo Vaclovas Šiugždinis. Nuo tada prasidėjo pastogininkų ir senojo maestro draugystė...“, – Algirdo Patacko atsiminimai (Oskaras Milašius, „Sutemų dainos“. 2012. A. Patacko įvadinis straipsnis)...
Tad Oskaro Milašiaus poezijos rinktinė „Sutemų dainos“, anot A. Patacko, tebūna „literatūriniu paminklu, padėka ir pagarba mūsų Mokytojui, uždegusiam būrelį jaunimo siekti nepasiekiamo, eiti prieš srovę...“
Ir dar – po mylimo poeto eilutėmis: „Triskart išlenkime taures už gimusią Aušrinę šviesią / Nes liūdesys bet koks geriau, negu Nuobodulys“, Mokytojas tikrai pasirašytų ...

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Virginija Markauskienė