Šiemet minime rašytojo, vertėjo, leidėjo Stepo Zobarsko (1911–1984) 110-ąsias gimimo metines. Gabus vaikas iš Pamaleišių kaimo darbščios ir atkaklios motinos pastangomis tapo Nepriklausomos Lietuvos inteligentu – dirbo įvairių žurnalų redakcijose, rašė vadovėlius, kūrė prozą vaikams ir suaugusiesiems. 1934–1944 m. su pertraukomis redagavo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos žurnalą „Žiburėlis“. Švietimo ministerijos pasiųstas 1936 m. S. Zobarskas Paryžiuje studijavo literatūrą ir socialinius mokslus.

Du kartus S. Zobarsko apsakymų rinkiniai buvo apdovanoti Lietuvos Raudonojo Kryžiaus premija: 1934 m. – „Ganyklų vaikai“ ir 1939 m. – „Pabėgėlis“. 1944 m. rašytojas pasitraukė iš Lietuvos, bet su literatūra ryšių nenutraukė. Kūrė ir leido knygas, bendradarbiavo spaudoje iki 1949 m. gyvendamas įvairiose Vokietijos ir Austrijos vietose, o persikėlęs į JAV ėmėsi leidybinės veiklos. Kuklus, per daug viešumos nemėgęs S. Zobarskas paliko ryškų pėdsaką vaikų literatūros istorijoje, išsiskyrė savo pastanga angliškai skaitančią visuomenę supažindinti su lietuvių literatūra.

S. Zobarską pažinojusių amžininkų prisiminimai užrašyti 2001–2002 m. Juose atsiskleidžia rašytojo vaikystės pomėgiai, charakterio bruožai.

2001 m. lankantis S. Zobarsko gimtinėje Pamaleišiuose Vanda Raugalienė pasakojo, kad jos vyro Boleslovo brolis Jonas padėjęs S. Zobarskui su šeima įsikurti Amerikoje. Mėgstamas Stepuko vaikystės žaidimas buvęs žaisti kunigus. Skarom apsigobę, iš berželių šakų altorių pasidarę berniukai „laikydavo mišias“. Toks vaikų žaidimas yra pavaizduotas apsakyme „Aliuko mišios“ paminint autentiškus vietovardžius ir kaimyno bei draugo Vyto Raugalės pavardę. Labai gabus ir mokslo ištroškęs Stepas į Rokiškio gimnaziją pėsčiomis apie 40 km nueidavęs. Vėliau, gyvendamas ir dirbdamas Kaune rašytojas savo lėšomis suremontavo trobesius, pastatė tvartą. Namuose buvę nemažai knygų, kurias po karo iš „Anykščių atvykę vyrai“ susikrovę į du maišus ir išsivežę. Nepalikę nei S. Zobarsko rašomosios mašinėlės. Pats rašytojas knygų yra padovanojęs Netikiškių pradžios mokyklai, kurioje baigė tris skyrius.

Svėdasiškis Juozas Kepalas pasakojo Stepuką turėjus gabumų dailei, klasės sienas puošė jo nupiešti M. Valančiaus, S. Daukanto, J. Basanavičiaus portretai. Stepas jį aplankiusiam draugui padovanojęs du piešimo sąsiuvinius su mokytojos Piesikaitės portretu, įvairių paukščių ir žvėrių atvaizdais. Mėgdavusiems priekaištauti bendraamžiams, kad motinos negailintis, ūkyje nepadedąs, o ponu norįs būti, būsimasis rašytojas atsikirsdavo raštu laikraštyje „Aruodas“. Dėl pinigų stokos negalėdamas mokytis Rokiškio gimnazijoje, Zobarskas išvažiavo į Kauną ir, rekomenduotas tėvo giminaičio Vaižganto, gavo tarnybą Švietimo ministerijoje. Kaune dirbdamas baigė suaugusių gimnaziją.

Bendramokslis Feliksas Staniulis  pasakojo mokykloje Stepą pasižymėjus iškalba, paveldėta iš motinos, kuri mėgusi ir mokėjusi pasakoti, tik matematika jam sekėsi prasčiau. Nuo jaunumės Stepas buvęs „mergis“, labai mėgęs moterų draugiją.

Buvusi S. Zobarsko kaimynė lituanistė Dalia Ruzgaitė-Tamašauskienė, bendravusi su juo JAV, pasakojo rašytoją buvus gana sentimentalų, besiilgintį Lietuvos, Žaliakalnio, Kauko laiptų, vyšnios po langu. Jis mėgdavęs pasakoti apie savo studijų Paryžiuje laiką. Buvęs nepraktiškas lengvapėdis, Niujorke gyveno labai kukliame namelyje.

Į tėvynę rašytojas taip ir nesugrįžo, 1984 m. buvo palaidotas Niujorko kapinėse. S. Zobarsko atminimui jo gimtajame Pamaleišyje 1991 m. pastatyta tautodailininko Jono Tvardausko medžio skulptūra „Ganyklų vaikai“.

Parengė Vaikų literatūros muziejaus vedėja Daiva Šarkanauskaitė