Kaip žiburys...                     
 
Negriovei tu kalnų, ir nerausei bedugnių,
Nesiautėjai audrom, aistrų suvaržęs ugnį,
Nejaudinai minių, neaugai į žvaigždes;
Tačiau kaip žiburys mirksėjai tyliai, lygiai,
Ir tavo mintys dar kukliom liepsnelėm degs,
Kol dings užuomarštyj šie posmai kukliastygiai...

Išeivių rašytojas, veiklus kultūros, spaudos darbuotojas, kunigas Mykolas Vaitkus (1883–1973) šiomis eilėmis apibūdino savo gyvenimo kelią. Eilėraštis atspausdintas poezijos knygoje „Vienatvė“, išleistoje Amerikoje. Taip jau likimas lėmė, kad ne gimtoji Žemaitijos, o svetima Amerikos žemė priglaudė jo kūną amžinam poilsiui. Putnamo kapinaitėse atšiaurių vėjų gaubiamas stovi kuklus kryžiaus formos laukų akmuo su įrašu: „Nušvitusi dulkė“.  
Ši spalvingai kūrybinga asmenybė Lietuvoje yra nepelnytai primiršta. Spalio 27 d. suėjo 130 metų, kai gimė Mykolas Vaitkus. Lietuvoje bei išeivijoje jis parašė ir išleido daugiau nei trisdešimt knygų: poezijos, poemų, dramų, apysakų. Neabejotinai vertingi jo prisiminimai-memuarai iš Nepriklausomos Lietuvos gyvenimo: vaizdingi ir spalvingi žmonių aprašymai, su kuriais teko gyventi bei dirbti lietuvybės puoselėjimo darbą. Prieš daugelį metų šio straipsnio autorė lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose, rinko medžiagą apie Mykolą Vaitkų. Ekspedicija buvo tęsiama ir Kaune, kur rašytojas praleido nemažą savo gyvenimo tarpsnį. Skaitytojų dėmesiui pateikta archyvinė medžiaga yra atrinkta iš muziejaus fondų ir bent fragmentiškai supažindina su M. Vaitkaus gyvenimu bei kūryba. Bus cituojamos ištraukos iš atsiminimų bei laiškų, gautų ekspedicijos metu bei saugomų Maironio muziejuje.
Mykolas Vaitkus parašė autobiografines apysakas: „Auštant“ I, II t. (1939) bei „Rytmečio žygiai“ (1944), kurias išleido „Sakalo“ leidykla Kaune. Rašytojas gimė Gargžduose, mokėsi Palangos progimnazijoje; 1903 metais baigė Liepojos gimnaziją. Tvirtai apsisprendęs tapti kunigu, įstojo ir mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. 1908 m. mokėsi Peterburgo dvasinėje akademijoje. Nuo 1909 m. iki 1913-ųjų – kunigavo Telšiuose, įsitraukė į sielovadinį pastoracinį darbą. Dirbo kapelionu Telšių vyrų progimnazijoje, mergaičių progimnazijoje, keturklasėje miesto mokykloje ir dviejose pradžios mokyklose. 1913–1914 m. kartu su kunigu Juozapu Skvirecku redagavo žurnalą „Bažnytinė apžvalga“. 1918–1940 m. dirbo Šv. Kazimiero draugijoje, o nuo 1938-ųjų tapo jos pirmininku. M. Vaitkaus daliai teko ne viena tremtis: priverstinės tremties skonį patyrė Pirmojo pasaulinio karo metu. Buvo išvykęs ir apsigyveno Smolenske, rūpinosi pabėgėlių dvasios reikalais. Su ypatinga meile, globa, rūpesčiu tvarkė pabėgėlių reikalus. Po karo sugrįžęs į Kauną, apsigyveno Rotušės aikštės kampe esančiame name, kuriame buvo įsikūrusi ir Šv. Kazimiero draugija. Čia pat gyveno ir prelatas Aleksandras Jakštas-Dambrauskas. M. Vaitkui buvo patikėti atsakingi darbai Šv. Kazimiero draugijos knygų leidyklos centre. Per jo kaip redaktoriaus rankas „perėjo“ daugiau nei trys tūkstančiai knygų rankraščių. 1919–1925 m. bendradarbiavo įvairioje spaudoje: „Ganytojas“, „Vienybė“; „Žvaigždė“; „Baras“; „Naujoji Romuva“; „Pradalgės“; „Veja“; „Židinys“. Rašė religijos, politikos, literatūros, teatro, moralės ir visuomenės gyvenimo klausimais. M. Vaitkus dirbo pedagoginį darbą: dėstė tikybą Kauno meno mokykloje, o Kauno kunigų seminarijoje skaitė paskaitas apie visuotinę literatūrą, mokė lietuvių, vokiečių, rusų kalbų, dėstė estetikos kursą. 1938 m. buvo pakeltas Kauno Metropolijos kapitulos garbės kanauninku. 1944-aisiais antrosios rusų okupacijos išstumtas iš Lietuvos klajojo po Vokietijos bei Austrijos miestus: Vieną, Linzą, Puerbachą, Regensburgą, Pimmersdorfą, o nuo 1951 m. apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kunigas, redaktorius J. Kapočius parūpino iškvietimą. Laiške M. Vaitkui į Vokietiją rašė: „Tik Jūsų jautri lietuviška širdis temoka taip gražiai išreikšti bičiulystės jausmus, kuriuos Jūsų paties žodžiais norėčiau iš savo pusės Jums pareikšti. Belieka tik iš abiejų pusių dėkoti Gerajam Dievuliui ir prašyti, kad jis leistų mudviem ir ateityje šiuo bičiulišku ir brolišku artimumu džiaugtis. O tai berods žada netrukus įvykti... <...> Aš tiesiog buvau laimingas galėdamas Jus jam (Vyskupui) atestuoti ir rekomenduoti kaip vieną garbingiausių ir turinčių daug nuopelnų mūsų tautai ir Bažnyčiai dvasiškį bei kilnios sielos ir širdies asmenį, koks Jūs iš tiesų esate.“ (1951 m. kovo 10 d.) Atvykęs į JAV dirbo Pavtuketo Švč. Marijos parapijoje. Per tris mėnesius išmoko anglų kalbos. Buvo perkeltas dirbti sielovadinį pastoracinį darbą į Peace Dale miestelį (Taikos, Ramybės slėnis). Čia ir praleido savo paskutinius du dešimtmečius.
M. Vaitkus nuo vaikystės buvo pamėgęs knygą, daug skaitė gimnazijoje, Kunigų seminarijoje. Meniškos ir jautrios sielos vedinas domėjosi teatru, daile, muzika. Kūrybingos asmenybės neišsemiamais šaltiniais buvo jo intelektualinė patirtis, perpinta lakia vaizduote, nuspalvinta estetine gyvenimo pajauta. Ilgainiui atėjo noras pasidalinti tuo, kas sukaupta širdyje, išsisakyti. Debiutavo eilėraščiu „Minija“, išspausdintu 1906 m. A. Jakšto redaguojamame „Nedėldienio skaityme“. Vėliau eilėraščius spausdino įvairioje spaudoje Lietuvoje ir Amerikoje: „Vaivorykštėje“; „Dainavoje“; „Bare“; „Paskaitymuose“; „Vienybėje“; „Drauge“; „Aiduose“. Pirmoji poezijos knyga „Margumynai“ išėjo 1911 m.. Vėliau jų pasirodė per dešimt. Rašė ne tik poeziją, bet ir poemas, dramas, apysakas. Tačiau, kaip pats sakė, pagrindinė kūrybos vaga buvo lyrika. Ieškojo savojo „aš“, savojo kelio kūryboje. Susipažino ir artimai bendravo su garsiu rusų simbolistu Konstantinu Balmontu, kurio kūrybą yra išvertęs į lietuvių kalbą. Modernizmo tendencijas jo kūryboje inspiravo M. K. Čiurlionio, K. Šimonio tapyba, rusiškoji J. Baltrušaičio poezija ir K. Balmontas. Literatūros kritikas P. Naujokaitis pabrėžia, kad M. Vaitkus „mūsų poezijos raidoje minėtinas kaip vienas jaunesniųjų estetinės krypties atstovų, poeziją kūrusių ne idėjoms skelbti, bet dėl paties poezijos grožio.“ M. Vaitkus buvo vienas iš estetinės krypties pradininkų lietuvių poezijoje. Kūryba jam buvo amžinojo gėrio ir grožio šaltinis. Savo nuojautas, vizijas, meditacijas išsakė daugiareikšme simbolių kalba. Jis rašė, jog „Kūrėjas turi „ištobulinti“ ir savo valią, kad būtų tvirta, ryžtinga, drąsi, kad įstengtų nugalėti nuovargį, nusiminimą, aptingimą, kliūtis, sunkenybes, baimę, nepaisyti tuščių opinijų, neišmintingų kritikų, modernių srovių, kuriomis kiti seka, kaip avys, o ryžtingai eiti savo keliu, pagal savo vidujinį balsą, pagal savo prigimties išgales.“ Atverkime jo kūrybos kraitinę skrynią: „Margumynai“ (1911), „Šviesūs krislai“(1913), „Liepsnelės“ (1921), „Nušvitusi dulkė“ (1933); Amerikoje – „Vienatvė“ (1952), „Aukso ruduo“ (1955), „Nuošaliu taku“ (1956), „Alfa ir Omega“ (1963), „Šerkšno sidabras“ (1965), „Dienoraštis“ (1966). Lietuvoje sukūrė keturias poemas: „Laimė“ (1911), „Genijus ir meilė“ (1912), „Upytė“ (1914), „Brėkšta“ (1919). Išėjo trys dramos: „Žvaigždės duktė“ (1924; už šią dramą gavo Valstybės premiją), „Žaibas ir mergaitė“ (1936), „Vilnius mūsų“ (1930). Sukūrė biblijinės tematikos kūrinį „Tvanas“ (1927), kuris buvo išverstas į anglų kalbą (1954). Taip pat kūrė satyrinius eilėraščius – „Rakšties rakštis“(1930).
Bernardas Brazdžionis dėkodamas M. Vaitkui už poezijos knygą „Vienatvė“ rašė: „Tuojau kibau ir bėgte bėgau per teksto puslapius. Posmas po posmo, eilėraštis po eilėraščio. Vis nauji pasauliai, nauji vaizdai. Iš pirmo skaitymo patikusius tuojau pažymėjau ženklais. Kai padėjau knygą, žiūriu, kad jų kyšo daugybė. Tai gairės, kurios rodo šviesiuosius grožio spindulius  ir gražiuosius sielos atbalsius. <…> – smagu pagyventi toje klasikinėje mūsų poezijos gadynėje, kuri ypatingai rūpinasi formos tobulumu ir tikslumu, pradėta Maironio, puoselėta Jūsų kartos poetų, neišskiriant nė Jurgio Baltrušaičio. <…> Sužavėtas Jūsų kūrybiniu gyvybingumu dar kartą dėkoju už šią vienatvės dovaną, gražų papildymą šviesiųjų krislų.“ (1952 m. rugpjūčio 2 d.)
M. Vaitkus Amerikoje jautėsi vienišas, su ilgesiu prisimindavo dienas, praleistas Tėvynėje. Jis ilgėjosi Lietuvos, kurioje, pasak jo, „ir oras grynesnis, ir paukščių dainos skambesnės... Ir vis norėjo skristi tenai, ton tėvynėn, ton brangiojon. Skristi bent mintim, nes kūnu nebelemta.“ Iš to ilgesio ir gimė prisiminimai, kurie buvo publikuojami spaudoje. Bern. Brazdžionis paskatino išspausdinti juos atskiromis knygomis. Išėjo aštuonios atsiminimų knygos: „Mistiniame sode“ (1957), „Keturi ganytojai“ (1960), „Su Minija į Baltiją“ (1962), „Baltijos gražuolė“ (1963), „Šiaurės žvaigždė“ (1965), „Per giedrą ir audrą“ (1965), III tomai „Nepriklausomybės saulėj 1918–1940 m.“ (1968–1969). Už pastarosios knygos du pirmuosius tomus jam buvo paskirta Lietuvių rašytojų draugijos premija. 1972 m. išleido paskutinę atsiminimų knygą – „Milžinų rungtynėse“ (1972). Atsiminimai atveria visą Nepriklausomos Lietuvos spalvingą epochą. M. Vaitkaus, kunigo, rašytojo pažinčių galerija plati ir spalvinga: dvasininkai, mokslo ir meno pasaulio žmonės, politikai, visuomenininkai, aktoriai, žurnalistai. Ypatingi ryšiai siejo su Maironiu bei jo vaikaičiais. Glaudūs ryšiai buvo su jo vyriausiu sūnėnu – Finansų departamento ministru Mikalojumi Lipčiumi ir jo žmona Marija – operos soliste. M. Vaitkus pats rengė muzikinius-literatūrinius vakarus ir kitus skatino tai daryti. Kartu su Maironiu ir jo vaikaičių šeimomis šventė šv. Velykas, Kalėdas, keliaudavo į Panemunę, iškylavo Birštone bei Palangoje. Muziejuje saugomi M. Vaitkaus laiškai, rašyti M. ir M. Lipčiams, A. Lietuvninkaitei, B. Vaguraitei, Petrui ir Unei Babickams bei kitiems. Laiškuose, rašytuose Lipčiams, atsiveria ir M. Vaitkaus pomėgių spektras bei nuosekliai aprašomos Laikinosios sostinės kultūrinio gyvenimo detalės: „Dabar rašysiu apie meną. Šiandien buvau „Romeo ir Džuljetos“ generalinėje repeticijoj. Pasirodė, jog bus įdomi ir miela opera. Man ji ypač artima, kadangi ją verčiau. Neseniai mačiau „Cavalleria Rusticana“; muzika man pasirodė graži; gražiai dainavo ir neblogai vaidino Kutkauskas, neblogai vaidino ir dainavo Bieliūnas ir Vencevičaitė; silpnai vaidino Vaičkienė; Grigaitienė šiaip taip vaidino, tik ne dainavo, o rėkė. Šiame sezone išvysime dar „Pikų Damą“, kuriai eskizus pagamins Dobužinskis. Baleto vadovas dabar yra Petrovas, rodos, iš Marijinkos. – Dainuoja operoje naujas baritonas Norvaiša, bet tuo tarpu tik trečiaeiliuose vaidmenyse. <..> Girdėjau neseniai Kaktinį „Eugenijuje Oniegine“; maniau, kad šitoj operoj nebus jam kur pasireikšti, bet pasirodė, jog didelis artistas yra didelis net ir smulkmenose. Tokio kalibro artistą vargiai mūsų operoj rasim. Jis man daro daug didesnio įspūdžio, negu Kuznecova ir Lipkovskaitė (šalia Neždanovos, dvi geriausios Rusijos dainininkės – taip sako žinovai), abi petrapilietės, abi jau nebejaunos. <...> Nedėlioj Dėdės Maironio drama „Vytautas pas Kryžiuočius“ eina pirmąsyk Valst. Teatre. Skaičiau „Bare“ 1-ąjį veiksmą; parašyta stipriau, negu „Kęstučio Mirtis“; padėk Dieve. <...> Aš šiais metais žadu parengti du didelius dalykus: vieną istorinę apysaką „Tvanas“ ir vieną didelę dramą „Amazoniadą“. Turiu beveik pabaigęs vieną didelį eiliuotą romaną ir dvi mažesnes dramas visai pabaigtas (už vieną gavau antrąją premiją Blaivybės konkurse).“ (Kaunas, 1925 m. vasario 9 d.) M. Vaitkaus rašymo stilius yra paprastas ir nuoširdus. Atsiminimai Amerikoje buvo labai palankiai įvertinti. Jis buvo pirmasis ir vienintelis tokio pobūdžio memuaristas. Apie M. Vaitkų S. Santvaras rašė: „Jaučiama ne tik stipri atmintis, dėmesys smulkmenai ir bendram vaizdui, bet ir rašymo bei pasakojimo menas, lydimas čia švelnaus humoro, čia ilgesio, čia vėl klasiško epinio tono... Savo herojų charakteriuose jis stengėsi įžiūrėti kuo daugiau grožio, gėrio pradų...“
M. Vaitkus tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje aktyviai dalyvavo kultūrinėje, visuomeninėje veikloje. Buvo „Saulės“ draugijos narys, Šv. Kazimiero draugijos garbės narys; Ateitininkų Katalikų mokslo akademijos, Lietuvių rašytojų draugijos garbės narys, Lietuvių šaulių sąjungos tremtyje narys, Šaulių žvaigždės ordino kavalierius, tarptautinės Amerikos akademijos amžinasis narys (už nuopelnus lietuvių tautai jis buvo šios akademijos apdovanotas žvaigžde ir kryžiumi); taip pat Politinių ir socialinių Mokslų akademijos narys. Jis buvo išrinktas Maltos ordino riteriu. Tačiau kuklusis M. Vaitkus vis sakydavo, kad jo gyvenimas ir darbai – eilinio žmogaus darbai. Ir jis neturįs kuo pasigirti. S. Santvarui yra pasakęs, kad galima būtų ir daugiau padaryti, bet „vienas sparnas palūžęs, tai kaip skristi, kaip kurti?...“ Poetas M. Vaitkus kaip žmogus, anot S. Santvaro, yra „kenčianti siela, lietuviška siela, o drauge vidinio apsisprendimo ir valios nuskaidrinta siela. Bičiuliai ir visi, kurie domisi lietuvių grožinės literatūros kūryba, daugiau pažįsta „Nušvitusią dulkę“, tą giedrą ir optimistinį poeto M. Vaitkaus paveikslą.“