Miltono Starkaus vardas ir veikla Lietuvos kultūros bei literatūros lauko žmonėms nėra gerai žinomi. Pirmiausia dėl to, kad šis lietuvis gimė ir gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, dirbo uždarumo ir kruopštumo reikalaujantį vertėjo darbą, nors kita jo sritis – žurnalistika – buvo daug viešesnė. Surinkti archyvinę medžiagą, atskleisti šio talentingo žmogaus darbus būtų labai sunku, tačiau Miltono Starkaus žmona Aldona Kvedaraitė-Stark Maironio lietuvių literatūros muziejui perdavė didžiąją dalį vyro archyvo, kuriame yra paties vertėjo ir kitų asmenų rašytų laiškų, vertimų rankraščių, įvairių dokumentų, fotografijų bei kitokių archyvalijų, padedančių restauruoti kūrėjo gyvenimą ir veiklą.
Miltonas Starkus – Amerikos lietuvis, gimęs 1925 m. spalio 12 d. Los Andžele, lietuvių emigrantų Kazio Stankevičiaus (Starkaus) ir Bronės Valaitytės-Starkienės šeimoje. Tėvas mirė 1936 m., tad savo vienturtį sūnų auklėjo ir augino mama Bronė (1898–1990), kuri buvo aktyvi lietuvių bendruomenės veikėja, tautiškumo puoselėtoja, kultūrininkė, Los Andželo lietuvių parapijos choro organizatorė ir chorvedė. Tėvai Bronė ir Kazys su sūnumi Miltonu 1929–1936 m. vis parvykdavo į Lietuvą, ketino kur nors įsikurti, bet ir vėl grįždavo į užjūrį. Būdama patriotė lietuvė, motina sūnui įskiepijo meilę Lietuvai, išmokė taisyklingos gimtosios kalbos. Mažasis Miltonas tėvų gimtinę pamilo ne tik iš pasakojimų. Paauglystėje berniukas lankėsi ir kiek ilgėliau gyveno Lietuvoje, netgi kurį laiką čia mokėsi pradžios mokyklose Kelmėje, Simne, atostogaudavo pas gimines. Tėvų gimtoji šalis jam tapo labai brangi, ryžtas darbuotis Lietuvos labui gimė gana anksti. Savo dienoraštyje Miltonas paliko tokį įrašą: „Manau, kad savo gyvenimą paskirsiu literatūrai. Labai norėčiau savo darbais prisidėti prie to, kad didysis pasaulis pažintų mažą Lietuvą.“ Šį jaunystės užsibrėžimą M. Starkus atkakliai vykdė visą savo gyvenimą. Tai patvirtina ir tokia įdomi detalė: 1943 metais, studijų Marianapolio akademijoje baigimo proga, jaunasis absolventas atsisveikinimo kalbą pasakė lietuviškai.
Baigęs mokslus, 1943–1946 m. M. Starkus tarnavo Amerikos laivyne, dalyvavo kovose  Filipinuose, Borneo, Naujojoje Gvinėjoje. Atlikęs karinę tarnybą, tęsė savo užmojį – gyvenimą paskirti literatūrai – ir 1950 m. baigė Kalifornijos Los Andželo universitete anglų kalbos ir literatūros studijas bei žurnalistiką. Iki 1957 m. darbavosi įvairiuose lietuvių-amerikiečių leidiniuose, duoną pelnė kaip Kalifornijos greitkelių valdybos ryšininkas-žurnalistas. Spaudoje bendradarbiauti pradėjo dar 1943 m., kai į „Hearsto“ laikraščių redakciją atsiuntė ilgą straipsnį, ginantį Lietuvos reikalus; jis buvo perspausdintas keliuose leidiniuose. Vėliau M. Starkus pradėjo rašyti anglų kalba ir kitiems laikraščiams. Be to, Amerikoje lietuviška spauda buvo leidžiama dviem kalbomis. Pavyzdžiui,  žurnale „Vytis“ („The Knight“, 1944 m. Nr. 2) publikuotas M. Starkaus laiškas-straipsnis „Lithuania's Fight for Freedom“ („Lietuvos kova dėl laisvės“), kuriame autorius anglų kalba rašo apie Lietuvos okupaciją, trumpai apžvelgia valstybės istoriją nuo seniausių laikų, pateikia istorinių datų, faktų, kitos informacijos. Lietuvos įvykiai ir gyvenimas, kultūra, lietuvių išeivių rašytojų kūryba, knygų apžvalgos nuolat būdavo M. Starkaus akiratyje. Nuo 1948 m. jis redagavo mėnesinio žurnalo „Kalifornijos lietuvis“ anglišką dalį. Nutraukus šio leidinio leidybą, 1950 m. sausio mėnesį buvo pradėtas leisti žurnalas„Lietuvių dienos“. Jame M. Starkus tęsė angliškos dalies redaktoriaus darbą nuo pirmųjų dienų iki paskutiniojo numerio 1992 m. Darbas žurnale suteikė  puikią galimybę bendrauti su visais išeivijoje gyvenusiais lietuvių rašytojais, anglų kalba populiarinti tautiečių kūrybą, ruošti interviu, pristatyti naujas knygas.
Laiškuose, rašytuose Miltonui Starkui, vėliau žmonos perduotuose į Maironio lietuvių literatūros muziejų, išlikę daug gerų atsiliepimų apie šį jauną, energingą žmogų, pasišventusį lietuvybei. Literatūros kritikas, žurnalistas Bronys Raila JAV lietuvių demokratinės pakraipos savaitraštyje „Vienybė“ (1952 m. spalio 24 d.) publikavo tokius žodžius: „Retas reiškinys, kad iš lietuvių tėvų Amerikoje gimęs ir augęs jaunas lietuvis, čia aukštąjį mokslą išėjęs, tobulai kalbos išmokęs, neatitrūksta nuo lietuviško visuomeninio, kultūrinio ir politinio veikimo. Los Andželo lietuvių kolonija turi tokį vieną savo tarpe. Tai Amerikos lietuvis žurnalistas Miltonas Starkus. Kadangi jis yra retenybė, „išimtis iš taisyklės“, nors ir džiugus, bet retas fenomenas, tai daugelis to net neįvertina, nesuvokia reikšmės ir rolės, kokią toks asmuo gali suvaidinti lietuviškuose reikaluose. <...> Savo uoliu talkininkavimu jis yra prisidėjęs beveik prie kiekvieno didesnio ir viešesnio lietuvių pasirodymo – ar tai parengimas spaudai bei draugijoms informacijos anglų kalba, ar atlikdamas vertimus, suredaguodamas rezoliucijas, ar dalyvaudamas kaip pranešėjas. Įsijungė į Los Andželo lietuvių žurnalistų skyrių, buvo išrinktas jo sekretoriumi. <...> Jei būtų dešimtys tokių Miltonų Starkų mūsų spaudos ir literatūros dirvonuose, jie greit sužaliuotų ne usnimis, bet vešliais lietuviško reikalo javais. Lietuviams žurnalistams yra tikras džiaugsmas turėti jį savo tarpe.“
Tačiau didžiausias M. Starkaus nuopelnas lietuvių kultūrai ir literatūrai yra lietuvių rašytojų romanų vertimai į anglų kalbą. Kruopščiu ir sunkiu darbu vertėjas norėjo paskelbti didžiajam pasauliui apie mažutės Lietuvos egzistavimą. Jis išvertė šiuos romanus: Jurgio Jankaus „Pabučiavimas tamsoje“ (J. Jasmin „A Kiss in the Dark“, 1954), Vinco Ramono „Kryžiai“ („Crosses“, 1954), Jurgio Gliaudos „Namai ant smėlio“ („House Upon the Sand“, 1963), Liudo Dovydėno „Broliai Domeikos“ („The Brothers Domeika“, 1976), Kazio Borutos „Mediniai stebuklai“ („Wooden Miracles“, 1988). Turėjo ir dar vieną grandiozinį planą – išversti Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ („In the Shadow of the Altars“). Jau buvo nemažai padaręs darbo, angliški romano fragmentai spausdinti „Lietuvių dienose“, tačiau susirgo ir šio vertimo nebaigė. Be didžiųjų prozos kūrinių nuolat vertė ir smulkesnius dalykus: lietuviškas pasakas, J. Biliūno, M. Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos, J. Grušo, A. Vaičiulaičio, A. Barono, B. Pūkelevičiūtės, Alės Rūtos, B. Gražulio ir kitų rašytojų kūrybos fragmentus. „Lietuvių dienų“ žurnalui kas mėnesį parengdavo kultūros naujienų, apžvelgdavo ne tik lietuvių, bet ir latvių literatūrą. M. Starkus priklausė Amerikiečių vertėjų asociacijai.
M. Starkus vertėjo darbą atlikdavo itin kokybiškai, rūpestingai: autoriai jam dėkojo, kad verčia atidžiai, tiksliai, taisyklingai. Jis mokėjo abi kalbas vienodai gerai – ir anglų, ir lietuvių. Be to, kaip pats prisipažino, naudojosi daugybe įvairiausių žodynų, dirbo gal kiek lėtokai, bet labai kruopščiai, kartais vieno žodžio ar samplaikos ieškodavo valandų valandas, vartydamas visus žodynus, lygindamas ir tikrindamas. Tokius darbo momentus pamena ir žmona Aldona.
Štai fragmentas iš rašytojos Birutės Pūkelevičiūtės 1956 m. gruodžio 20 d. laiško: „Aš noriu Jums labai padėkoti už mano ištraukos vertimą. Buvo be galo malonu ir drauge – įdomu skaityti savo žodžius anglų kalba. Mane tikrai nustebino taip tiksliai Jūsų surasti atitikmenys „Aštuonių lapų“ ornamentikos „išmonėms“. Tačiau dar labiau buvau nustebinta, kad Jūs iš karto pagavote mano kalbos ritmą. Man rodos, žodžių tekėjimas glūdi kažkur pasąmonėj ir, verčiant prozos fragmentą, neįspraustą į griežtą eilėdaros formą, esti sunkiai apčiuopiamas. Ta pačia proga dėkoju ir už maloniai Jūsų paskirtą man dėmesį „Ensign“ žurnale. Manau, jog panašaus pobūdžio straipsniai angliškoje spaudoje yra didelės svarbos įvykis.“
Versdamas lietuvių rašytojų romanus, M. Starkus su autoriais daug susirašinėjo, aiškinosi, kartu ieškojo leidėjų, kurių Amerikoje nebuvo lengva rasti.
V. Ramono romanas „Kryžiai“, išleistas 1947 m. Vokietijoje, jau pasitraukus į Vakarus, buvo pirmasis Miltono Starkaus vertimas. Šis romanas buvo ir pats pirmasis lietuvių romanas anglų kalba, išleistas egzode. „Kryžius“ versti nebuvo lengva, užtruko keletą metų, tačiau sunkiau buvo knygą išleisti. Ir vertėjas, ir rašytojas bandė ieškoti leidyklų, pyko, keiksnojo, susirašinėjo. Yra išlikę keletas V. Ramono laiškų, rašytų M. Starkui.
Rašytojas 1952 m. gruodžio 20 d. rašė vertėjui: „Mielas Milton, šimtą pypkių, penkiolika cibukų su tais „Kryžiais“! Man jau visai galva susimaišė – nieko negaliu suprast! Kokių velnių tie leidėjai nori? Aš skaičiau KnutoHamsuno „SegelfossTown“. Knyga neverta nė sudilusios kapeikos, o vis dėl to amerikonai ją išleido. Matyt, paslaptis bus šita: reikia įsigyt vardą, tai tada spausdins ir šlamštą. O gal yra ir kitų paslapčių, galas juos žino! Bet ką tas padės, jei vienas keiksim Kalifornijoj, o kitas Čikagoje? Patarti... kantrybės? Bijau, kad pats dar labiau supyksi, bet tai ir būtų viskas, ką aš galiu padaryti, kaip tai ir pats žinai.“
Miltonas Starkus buvo užsispyręs rasti kokią nors amerikiečių leidyklą, kuri išleistų šį romaną, siūlė, siuntė rankraštį, bet iš visų gaudavo neigiamą atsakymą. Po ilgų ieškojimų ir pastangų  1954 m. V. Ramono „Kryžius“ išleido mėnraščio „Lietuvių dienos“ leidykla Los Andžele, vadovaujama Antano Skiriaus. Atsiliepimai apie vertimą buvo tik teigiami. O ir pati knyga solidi, išspausdinta ant gero popieriaus, su dailininko S. Makarevičiaus iliustracijų įklijomis.
Išėjus pirmajam lietuviškam romanui anglų kalba, lietuvių rašytojams sužibo viltis, kad Amerikoje jiems atsivers kelias į didžiulę anglakalbių skaitytojų auditoriją. Kita prozos knyga, kurią M. Starkus išvertė į anglų kalbą, buvo Jurgio Jankaus „Pabučiavimas tamsoje“, pasirodžiusi taip pat 1954 m. Kūrinys pasirašytas slapyvardžiu – J. Jasmin, nes jį, 1937 m. išleistą Lietuvoje, cenzūra buvo uždraudusi dėl netinkamo turinio. Versdamas „Pabučiavimą tamsoje“, M. Starkus susirašinėjo su autoriumi, siuntė jam išverstų tekstų dalis. J. Jankus gerai mokėjo anglų kalbą ir galėjo būti puikus patarėjas. Išverstas į anglų kalbą „Pabučiavimas tamsoje“ turėjo gan nemenką pasisekimą.
Dar 1952 m. pavasarį M. Starkus gavo laišką iš rašytojo Jurgio Gliaudos, kuris prašė išversti į anglų kalbą jo romaną „Namai ant smėlio“. Vertėjas, nors ir būdamas labai užimtas, išpildė Gliaudos prašymą: knygą „Namai ant smėlio“ išvertė. Šį romaną 1963 m. išleido Stepo Zobarsko Niujorke įkurta leidykla „Manyland Books“, spausdinusi lietuvių rašytojų kūrinių vertimus į anglų kalbą.
Ilgas susirašinėjimas vyko dėl rašytojo Liudo Dovydėno romano „Broliai Domeikos“ vertimo. M. Starkus autoriui pats pasiūlė šį kūrinį išversti ir išleisti savo lėšomis. 1967 m. rugsėjo 29 d. vertėjas parašė pirmąjį laišką romano autoriui: „Mielas p. Dovydėnai, sakykim, imčiau ir išversčiau Jūsų 1936 metais rašytą romaną „Broliai Domeikos“. Na, ką pasakytumėt? Ar gaučiau Tamstos leidimą išleist tą veikalą savo lėšomis? Ar Tamsta norėtumėt pats prisidėt prie tokio biznio? Žodžiu, kaip, kokiom sąlygom būtų galima p. Užubalį išlydėt į pasaulį? Nekantriai lauksiu Tamstos atsakymo.“ L. Dovydėnas netruko atsakyti: „Gerbiamas p. Stark, dėkodamas už Jūsų malonų dėmesį – užsimojimą versti „Brolius Domeikas“ į anglų kalbą, pirm visko norėčiau romano pradžią gerokai pakeisti. Tektų nauju skyriumi sudaryti didesnę įtampą + intrigą. Turiu planą naują skyrių pridėti viduryje romano. Pats Užubalis, lydint į pasaulį, gal tektų kiek paryškinti. Tam reik laiko, kurio aš ne tiek daug turiu. Bet tai apgalima kliūtis. Sutinku: Jūsų pastangomis ir lėšomis išversti ir Jums prieinamu būdu išleisti. Pageidaučiau galimai geresnio išleidimo, apipavidalinimo. Jeigu būtų daugiau negu viena laida, pageidaučiau honoraro. <...> Telieka man Jums palinkėti geriausio pasisekimo su Užubaliu einant į pasaulį.“ (Iš 1967 m. spalio 4 d. laiško M. Starkui.)  Romano vertimas užtruko, knyga išėjo tik 1976 m. Tai lėmė dvi priežastys: rankraštį teko ilgai redaguoti, tikslinti, tvarkyti ir sunku buvo rasti leidėją. 1973 m. rugpjūčio 13 d. L. Dovydėnas rašo: „Vargų bus daug kur nors įkišti išleidimui. Bandau visas spragas, kelius ir takus. Telieka tikėti. Be tikėjimo, kaip tarė generolas Galvydis-Bykauskas, gyventi sunku ir gali virsti visokiu gyvuoliu. Manau, kad ir sveikas nesėdi rankutes sudėjęs. Tai dar vilties gabaliukas. Daug sėkmės ir stiprybės! Tavo Liudas Dovydėnas“. Galiausiai 1976 m. pradžioje Liudo Dovydėno kūrinį „The Brothers Domeika“ (a novel in the English translation by Milton Stark) išleido Bostone įkurta Juozo Kapočiaus vadovaujama Lietuvių enciklopedijos leidykla. M. Starkus šį vertimą skyrė savo būsimai žmonai Aldonai Kvedaraitei.
M. Starkaus kaip vertėjo gulbės giesmė – Kazio Borutos romanas „Mediniai stebuklai“. Šį kūrinį, išleistą Lietuvoje 1938 m., pasirinko pats vertėjas, leido savo lėšomis, sutarė dėl iliustracijų su dailininku Vytautu Kazimieru Jonynu, nes norėjo, kad knyga būtų puošni, reprezentatyvi. 1988 m. Kazio Borutos knyga „Wooden Miracles“ atkeliavo pas skaitytojus. Vertėjas šią knygą paskyrė savo mamai ir tetai – Lietuvos Dukrom Bronei ir Elenai Valaitytėm. Parašė trumpą įvadinį žodį, taip pat išspausdino neilgus informacinius tekstukus apie K. Borutą, V. K. Jonyną ir patį save. Knyga, išleista 500 egzempliorių tiražu, išties puošni: didelio formato, kietais viršeliais, puikus popierius, per dvidešimtį dailininko iliustracijų.
Rašytoja ir žurnalistė Rūta KlevaVidžiūnienė straipsnyje „Mediniai stebuklai“ – stebuklas ir kalbine prasme“, išspausdintame „Drauge“ 1988 m. gruodžio 17 d., pažymi: „Miltonas Starkus prisėdo prie šio milžiniško darbo ne pelno sumetimais. Knyga, atrodo, užgavo kažkokią slaptą stygą vertėjo sieloje, užgavo taip stipriai, kad jo nepabaidė tokios milžiniškos skalės darbas
versti šią mūsų sparnuotą ir romantišką apysaką į anglų kalbą.“
M. Starkus savo išverstų knygų nepalikdavo likimo valiai, rūpinosi jų platinimu ne dėl kokio pelno – to niekada nesiekė, atvirkščiai – visada turėjo daug finansinių nuostolių, juk kai kurias knygas leido iš savo asmeninių lėšų; vertėjas siekė, kad lietuvių autorių romanų vertimai papultų į Amerikos, Australijos, Kanados didžiąsias bibliotekas bei universitetus, siųsdavo, kur galėdamas, kad tik paliktų lietuviškumo ženklą. Iš minėtų institucijų gaudavo oficialias padėkas; tokių dokumentų gan daug yra saugoma M. Starkaus archyve. Vertėjas nuoširdžiai stengėsi vykdyti savo jaunystės priesaką – garsinti Lietuvą, tarnauti literatūrai.
Nelengvai klostėsi asmeninis Miltono Starkaus gyvenimas. Iš sovietinės Lietuvos 15 metų jis negalėjo išsikviesti į Ameriką savo mylimos moters Aldonos Kvedaraitės. Tačiau abu buvo kantrūs ir pasiryžę laukti, kol galės gyventi kartu. Jų laimė truko tik paskutiniuosius septynerius Miltono gyvenimo metus. Tai buvo nepaprastos šviesos ir didžiulės meilės metai.
Mirė Miltonas Starkus 1992 m. balandžio 2 d. Vykdydama paskutinę vyro valią, žmona Aldona jo pelenus išbarstė dviejuose žemynuose. Dalį Ramiajame vandenyne, kitą – Lietuvoje: prie Klaipėdos Baltijoje, Kražantės upėje, Žuvinto ežere – ten, kur šeimos artimųjų kapai ar jų gimtieji žemės lopinėliai.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotojai, norėdami pagerbti šį darbštų, lietuvių kultūrai atsidavusį žmogų, 2015 m. išleido jam skirtą archyvinį leidinį, kuriame supažindinama su M. Starkaus gyvenimu, veikla, darbais. Už perduotą archyvą bei konsultacijas, bičiulystę ir finansinę paramą esame dėkingi poniai Aldonai Kvedaraitei-Stark.

Parengė Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė