Virtualios parodos

Zinaida Nagytė gimė 1927 metais Mažeikiuose, tačiau savo gimtaisiais namais laikė tėvo Augustino ir jo sesers Mortos tėviškę Buknaičius. 1944 metais, kartu su senele Emilija, motina Antanina ir tėvu Augustinu antrosios sovietų okupacijos buvo išstumti iš Lietuvos. Broliai Henrikas ir Martynas Nagiai pasitraukė anksčiau. Septyniolikmetė išvyko iš Lietuvos nešina Jono Kossu-Aleksandravičiaus ir Rainerio Marijos Rilkės poezijos tomeliais... Dar spėjo įsidėti į kuprinę saują gimtosios žemės... Vokietijoje Z. Nagytė baigė vokiečių gimnaziją Dorbine, studijavo Insbrucko ir  Freiburgo universitetuose. 1949 metais atvykusi į Ameriką, gyveno Maine‘o valstijoje ir tų pačių metų pabaigoje Niujorke ištekėjo už rašytojo Mariaus Katiliškio. Abiems sunkiai sekėsi įsitvirtinti, rasti darbą, tad persikėlė į Čikagą. Lemonte M. Katiliškis pasistatė namą, čia pat, šalimais, įsikūrė ir Zinos tėvai. Katiliškiai augino du vaikus: Sauliuką ir Agnytę. Šeimos laimę aptemdė Sauliuko liga, jo neįgalumas koregavo gyvenimą. Z. Katiliškienė daugiau nei ketvirtį amžiaus dirbo naktimis Slaugos namuose, kad dieną galėtų būti su vaikais. Puoselėta, svajota, viltasi ir tikėta stebuklais, tačiau gyvenimas ruošė naujus išbandymus. Likimo Laumės, iš pat vaikystės sergėjusios ir globojusios ją, švelniai vedusios per gyvenimą, Amerikos žemėje apleido. Jos daliai teko vienas po kito sunkūs kirčiai: senelės, tėvų ir brolių dvynių mirtys, skausminga vyro liga ir jo praradimas, staigus dukters ir likusio vienintelio neįgalaus sūnaus išėjimai. Net Mariaus statytą namą sugriovė per kaminą įkritęs jos penėtas nevykėlis meškėnas... Tad glaudėsi tėvų namuose... Agnės artima draugė Rasa priglaudė savo šeimoje Marių ir Eriką. Anūkai kas sekmadienį lankė savo močiutę, tapo Zinos džiaugsmu, sušildė jos žvarbią vienatvę. Išsigelbėjimas nuo atšiauraus likimo ir tikrasis gyvenimas buvo – kūryba.
Zinaida Nagytė pirmuosius eilėraščius parašė 1941 metais Kėdainiuose. Vokietijoje, pasirinkusi Liūnės Sutemos slapyvardį, padėjo lygybės ženklą tarp kūrybos ir gyvenimo: „Gimdau eilėraščius tam, kad gyvenčiau...“
Sutemos Žemyne atrandame kūrybines dovanas: septynios poezijos knygos bei dvi rinktinės. Čikagoje išėjo Tebūnie tarytum pasakoj (1955); Nebėra nieko svetimo (1962); Bevardė šalis (1966); Badmetis (1972), už kurią paskirta Vinco Krėvės vardo literatūrinė premija; Vendeta (1981, Lietuvių rašytojų draugijos premija); Graffiti (1993, JAV Lietuvių Bendruomenės literatūros premija); Poezijos rinktinė (1992). Rinktinė Sugrįžau (2009) ir knyga Tebūnie (2006), už kurią paskirta Lietuvos Nacionalinė premija, išleistos Lietuvoje. Lietuvių spaudoje, leistoje Vokietijoje ir Amerikoje: Žiburiuose, Margutyje, Metmenyse, Naujienose, Nepriklausomoje Lietuvoje, Dirvoj, Užuolankoje – paskelbė straipsnių literatūros, dailės temomis, rašė recenzijas apie vokiečių kūrybą, publikavo vertimus iš vokiečių ir latvių kalbų.
Z. Nagytė ir jos artimas draugas poetas Algimantas Mackus priskiriami „bežemių“, „neornamentuotos kalbos“ generacijai. Jie neturėjo tiesioginio ryšio su Nepriklausomos Lietuvos kultūros tradicijomis, jų intelektualinis brendimas ir kūrybos formavimasis vyko svetimoje erdvėje. Liūnė Sutema itin saugojo savo erdvę, kūrė savitą lietuvišką žodį. Poetės eilėraščiai pakeitė lietuvių literatūroje susiformavusį požiūrį į jausmingą, sentimentalų moters kūrėjos pasaulio suvokimą. Poezijos ašimi tapo metafizinė moters kūrėjos likimo problema. Moters, praradusios gimtąją žemę ir jos besiilginčios; moters, svetimoje žemėje saugančios, branginančios, puoselėjančios atsineštą lietuvišką žodį; moters, trokštančios švelnios meilės, jaukumo, žmogiškos šilumos, paprasto saugumo, t. y. viso to, kas užtikrintų ir įprasmintų egzistenciją. Ypatingą reikšmę poetė teikė eilėraščio estetikai, grožio sampratai, kurios jai buvo neatsiejamos nuo žmogiškų moralės normų. Ypač reikšminga tapo biblijinė tematika, simbolika. Tai buvo daugiau nei tikėjimas. Ji savo kūrybą iš dalies siejo su Aukščiausiojo valia: „Kai aš rašau, man atrodo, kad ne aš rašau. Jis sako, kad jis rašo, o aš tik užrašau. Aš niekad negalvoju, kad man dabar reikia rašyti. Aš tiesiog jaučiu.“ Verlibru besiliejančiuose dienoraščio, užrašų, laiško, sapno formos eilėraščiuose meistriškai įpynė meno, muzikos elementus, suformuodama savitą, unikalų stilių. 
Jos paskutinė, poezijos knygelė Tebūnie tapo išskirtine tiek savo turiniu, tiek forma. Joje įkūnytas ne tik jos pačios, bet ir daugelio moterų praradimų, netekčių skausmas. Kalbėdama apie mirtį, ji iškėlė gyvenimą virš trumpalaikiškumo ir net pačios mirties, pateikė naują žmogaus išgyvenimų suvokimą. Per kūrybos žodį, per jo santykį su aplinka kūrė naują erdvę, naują žemyną. Liūnė Sutema yra ne tik pašauktoji – apdovanotoji žodžio galia, bet ir iš pašauktųjų išrinktoji, kuriai lietuvių literatūros istorijoje, moterų kūrėjų gretose, tenka išskirtinė vieta. Jos poezija savita, kerinti švytinčiu paprastumu. Apie tokius kūrėjus sakoma: gimė „mūzos paženklinti“.  Kūrėja iki paskutinių dienų puoselėjo lietuvišką žodį. Tie, kam Dievo duota pajusti jos žodžio magišką galią, bus užburti ir metafizinės būties plukdomi į pulsuojančią  Liūnės Sutemos Žemyną.   

„Pašaukite mane atspėję vardą, / ir aš žiemosiu jumyse, / Saulės Medžio šak­nis glausdama – / ir aš pavasarėsiu jumyse / Saulės Medžio lapus skleisdama – / būsiu tyli, nematoma, – / tik atspėkite vardą / ir priimkit mane.“
 

Parengė Išeivių lietuvių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė