„Aš atėjau iš kaimo to,
Kur lig dangaus geltonos stirtos,
Kur ima rudeniop kvatot
Galulaukės nuo miežių girtos.“

J. Strielkūnas taip rašė apie save eilėraštyje „Iš kaimo“. Poetas atėjo iš Putauskų kaimo Panevėžio rajone.  J. Strielkūnas sakė, kad jis labiau biržietis nei panevėžietis. Gimė 1939-ųjų pavasarį, pakrikštytas Vabalninko bažnyčioje. Kūrybinį kelią pradėjo nuo romanų. Vėliau mokytoja patarė, kad geriau romanų nerašytų. Labai daug skaitė, besimokydamas Sodelių pradinėje mokykloje, vėliau Vabalninke skaitė viską, ką tik rasdavo bibliotekoje. Skaitydavo garsiai tėvams. Įstojo į Vilniaus Pedagoginį institutą, bet neilgai studijavo. Dirbo Biržų rajono laikraščių redakcijose, Panevėžio naftos bazėje. Vėliau darbavosi savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Nuo visų gyvenimo negandų gelbėjo skaitymas ir rašymas. „Nuo skausmo, niekam nesakyto, / Nuo buko žvilgsnio į grindis / Mane eilėraščiai išgydo, / Nors jie mane ir pražudys.“
Didelių mokslų nebaigė, bet, rašydamas eilėraščius, labai daug naudojosi žodynais, tikrindavo žodžius ir kirčius. Išmoko visus žodyno ženklus. J. Strielkūno žodynai  baisiai nučiupinėti ir suplyšę nuo vartymo. Poetas buvo puikus redaktorius, greitai aptikdavo klaidą... Nebaigęs universitetų, jis buvo išskirtinai išsilavinęs, ypatingai daug perskaitęs. Turėjo sukaupęs didžiulę biblioteką.
Literatūrologas V. Sventickas apie J. Strielkūną rašė: „Jis yra savas, toks, kaip visi – štai eina pakrypuodamas, kažko susirūpinęs (bet gali bemat nusijuokti), ant pilvuko prasiskyrusiais marškiniais, štai gurkšnoja negarsiai pašūkaliodamas su jaunais poetais, išmokusiais jo „Borcheso planetą“, štai gaudo korektūros klaidas sumontuotame savaitraščio puslapyje (turi taiklią jų medžioklio akį), štai nesiskutęs liūdnas traukia paryčiu per Kalvarijų turgų ieškoti atgaivos. Visiems jis mielas, be ceremonijų kalbinamas, iškilnūs literatūros puikuoliai lydi jį geraširdišku atlaidžiu žvilgsniu... Jis patinka skaitytojams (tai retas atvejis, kai grynoji lyrika turi populiarumo kibirkštėlę). Jam palanki kritika. Jis iš karto prisimenamas, kai kalbama apie eilėraščio paslaptis – poetiškumą, paprastumo stebuklą, lakoniškos išraiškos imlumą, melodijos galią.“
Poeto J. Strielkūno gyvenime būta daug juodo ir balto. Gyventa šalia bedugnių, viršūnės atrodė labai toli. Poetas yra rašęs, kad norėtų gyvenimą vėl pakartot. Nors tas gyvenimas, išskyrus poeziją, dažniausiai buvo beviltiškai juodas, jame būta daug skausmo ir klaidų, bet nėra ką iš jo išmesti.
„Aš nežinau, kam aš rašiau. / Geidžiau poezija ramintis? / Ar kad kovotų dar aršiau / Sunkioj galvoj beprotės mintys? / Ar kad beribė Visata / Apglėbtų mano dvasią menką? / Aš nežinau...Tik visada / Kažkas vedžiojo mano ranką.“

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė