Virtualios parodos

„Nieko išvažiuodamas neišsinešiau. O ir atminimai – skurdūs, vargani mano gyvenimo metai. Bet ag gi, kai dabar pagalvoji, kai staiga sopulingoj prisiminimų raudotinėj susopi – tada išvysti, kad vis tik išsinešta viskas. Lipte prilipo, įsiėdė, nebeiškrentamai“ (J. Mekas, „Aš, lietuviškas žemdirbys“, mėnraštis „Varsnos“, 1971 m., Nr. 1–2)
Jonas Mekas (g. 1922 m.) – itin plati asmenybė. Norint pažinti bent keletą jos sluoksnių, tenka domėtis ne tik lietuvių kritikų straipsniais, bet skaityti ir užsieniečių darytus interviu. Taip yra todėl, kad lietuviams Jonas Mekas – visų pirma poetas, „Semeniškių idilių“ ir „Dienoraščių“ autorius.  Tuo tarpu Europoje ir JAV  jis – kinematografas, avangardinio kino pradininkas ir kūrėjas.
Maironio lietuvių literatūros muziejuje sukauptas šios ryškios asmenybės archyvas nėra gausus ir gal pilnai jo neatskleidžia. Tik nedaug kas iš šio poeto palikimo kol kas yra pasiekę Lietuvą – savo archyvą J. Mekas kol kas laiko Niujorke, kur gyvena, ir rūpinasi juo pats.
Gimęs per pačias Kūčias (kitur nurodoma – gruodžio 23 d.) Semeniškiuose (kaip pats autobiografijoje perspėjo: nemaišyti su Semeliškėmis nei Semeniškėmis!) netoli Papilio, Biržų rajone, poetas, kinematografas, avangardistas keistai savyje talpina ryšį su gimtosiomis vietomis, namais ir tuo pačiu – modernų žvilgsnį į supančią aplinką. Nors šiais metais menininkui sukaks 95-eri, sunku tuo patikėti stebint jo veiklą ir nesenkančią energiją.
Mekų šeima buvo gausi. Būsimasis menininkas augo kartu su keturiais broliais (vienas jų, Adolfas Mekas, taip pat žinomas kūrybos bei kino pasaulyje) ir viena seserimi. Tėvai, Povilas ir Elžbieta, ūkininkavo, tėvas dar vertėsi staliaus darbais. Semeniškių kaimas buvo nedidukas, jame anuomet gyveno apie 20 šeimų. Iki Latvijos pasienio buvo apie 30 km., Jonas pamena tėvą važiuodavus vežimu su prekėmis į Rygos turgų prekiauti. Tėvai buvo raštingi, mėgo knygą. Kukliame būste keletas lentynų tėvo spintoje buvo išskirta jo bibliotekai, kurią daugiausiai sudarė religinio turinio knygos: pamokslai, giesmynai, Šventasis raštas ir pan. Vaikams augant, namuose atsirado ir kitokių knygų – grįžę po darbų, broliai mėgdavo skaityti lietuvišką poeziją, Žemaitės, Vaižganto apsakymėlius.
Šeima nebuvo pasiturinti, vaikystėje vaikams teko piemenauti, padėti tėvams dirbti laukuose. Atlygio, gražesnio rūbo ar naujesnio daikto, nesulaukdavo – nebuvo iš ko. Drabužius nešiodavo brolių, knygas mokslams tėvai pirkdavo taip pat kitų jau panaudotas, be dalies lapų ar pritepliotas. Broliams Mekams nebuvo lengva žiūrėti į turtingesniuosius, visko turinčius, tačiau jie buvo optimistai iš prigimties.
Jonas vaikystėje buvo silpnos sveikatos. Viename interviu Latvijos laikraščiui pats pasakoja būdamas 4–5 metų  girdėjęs pokalbius prie savo lovelės: „Vargšas vaikelis, šį kartą jis tikrai mirs.“ Pats po daugelio metų tame interviu vertino tokį žmonių atvirumą neigiamai – juk jis galėjo girdėti kas vyksta aplink jį ir toks tiesus pareiškimas vaiką supykdė. Jis tiesiog užsispyrė nemirti. Ir ėmė sveikti, už ką gal iš tiesų turėtų dėkoti savo užsispyrimui. Po to, kai grįžo kone nuo mirties slenksčio, Jonas teigė kurį laiką matydavęs ir girdėdavęs dalykus, kurių kiti žmonės nepastebėdavo. Nesižavėdamas okultiniais dalykais, mistika, siekė savo naujųjų savybių atsikratyti, išlaikydamas kuo glaudesnį ryšį su realybe ir vėliau matymai, nujautimai dingo.
1933 m. Jonas pradėjo eiti mokslus. Pirmoji mokykla – Laužadiškio pradinė už keleto kilometrų nuo namų, mokytoja – Šernienė, kuriai vėliau jis sakėsi esąs dėkingas už poeziją savo gyvenime. Ketvirtoje klasėje, vis dar mokydamasis ten pat, ėmė redaguoti klasės laikraštėlį ir pats rašinėti poeziją. „Viena ketvirtokė, man nematant, ištraukė iš mano karmonėlio mano „eilėraščių“ sąsiuvinėlį ir parodė jį mokytojai Šernienei. Pasidariau Poetu. Nuo tos dienos mokytoja Šernienė buvo mano Globėja, Puoselėtoja, Mecenatė ir Pirmoji skaitytoja. Jeigu pasilikau prie poezijos – tai ačiū jai. Bet, a! kaip aš raudonavau tą dieną, skaitydamas savo pirmai publikai – trisdešimčiai ketvirtokų!“ – rašo J. Mekas autobiografijoje. Baigęs keturias klases, kaip ir kiekvieną vasarą grįžo piemenauti pas ūkininkus. Pirmą sykį laikraščiai „Vyturys“, „Jaunasis ūkininkas“, „Lietuvos ūkininkas“ spausdina Jono poeziją. Papilyje baigęs 5 ir 6 klases, Jonas bandė stoti mokytis į Biržų gimnaziją. Deja, sužinojo esantis „per senas“ mokslams pradėti. Užsispyrimo jaunuoliui galima tik pavydėti – visą žiemą mokosi privačiai, siekdamas „peršokti“ kelias klases iškart, idant amžiumi tiktų į mokinius, ir jam tai pavyksta – 1940-aisiais įstoja iškart į penktąją gimnazijos klasę. Tais pačiais metais į Lietuvą įžengia sovietinė kariuomenė. Pirmoji būsimojo kinematografininko patirtis, siekiant įamžinti istorinius momentus, nebuvo sėkminga: nufotografavus įžengusią kariuomenę su naujai įsigytu fotoaparatu, juostelė buvo čia pat konfiskuota.
Vaikystėje patirti įspūdžiai, kaip ir daugeliui, lieka stipriausi: interviu užsienio žurnalistui J. Mekas prisipažino, kad gimnazijoje pamatytos garsių darbų reprodukcijos, atspaustos ant prasto popieriaus, jam padarė didesnį įspūdį nei vėliau pamatyti originalai.  
Gyvenimas mokantis buvo nelengvas. Maisto jam ir jo vyresniam broliui Adolfui atveždavo mama iš tėviškės kartą per savaitę. Jei maistą broliai suvalgydavo anksčiau, vis tiek turėdavo laukti pirmadienio, nes pinigų vis dar nebuvo. Alkaną laiką užpildydavo kinu, į kurį prasmukdavo nemokamai,  ir vietinės bibliotekos lankymu. Sovietų okupaciją pakeitus vokiškajai, rašytojas kaip tik pradėjo dirbti laikraštyje „Biržų žinios“, o areštavus redaktorių Joną Petronį, pats juo tapo. Tais pačiais metais baigė mokslus Biržų gimnazijoje. Nuo rudens kartu su broliu Adolfu ir bendraminčiu Petru Zoblacku įkūrė Biržų teatrą, kur patys ir vaidino. Taip pat Jonas užsiėmė kita menine veikla, keliavo su Maironio choru, skaitydamas poeziją.
Deja, karo metais, kraštą valdant tai rusams, tai vokiečiams sunku likti nuošaly. Įsivėlęs į antisovietinę ir antinacinę veiklą, sukūręs keletą eilėraščių prieš Staliną, spausdinęs proklamacijas, Jonas galiausiai turi apleisti dėdės kunigo, pas kurį tuo metu gyveno, namus ir skubiai slėptis. „Mes gyvenome amžiuje, kur turbūt pusei pasaulio tapo neįmanoma pasilikti namuose. Taigi, dabar aš dažnai sakau, kad mano namai yra kinas“ – po daugelio metų Jonas sakė interviu S. Brakhage. Dėdė pasiūlė jam ir broliui sutvarkyti dokumentus vykimui į Vieną mokytis. Jauniesiems Mekams sutikus, dokumentus pavyko sutvarkyti ir du jaunuoliai, nešini tik savo svajonėmis ir tikėjimu, atsisveikinę su šeima įsėdo į traukinį ir išvyko į Panevėžį – pirmąją stotelę savo ilgoje kelionėje Europos link. Durys į namus užsivėrė ilgam – mama vėliau vaikus informavo, kad slaptoji sovietų milicija laukia jų pasislėpusi netoliese, tikėdamasi, kad jaunuoliai tiesiog slapstosi miškuose. Pats Mekas apie save tuo metu rašė: „Aš ne kareivis ir ne partizanas. Aš nei fiziškai, nei mentališkai netinku šiam gyvenimui. Aš esu poetas. Leiskime didelėms šalims kovoti. Lietuva yra maža. Istorijos eigoje didelės jėgos marširavo virš mūsų galvų. Jei tu priešiniesi ar nesi atsargus – tu būsi sutrintas į dulkes tarp Rytų ir Vakarų. Vienintelis dalykas, kurį mes galima padaryti – tai bandyti išgyventi. Kažkaip“.  
Deja, jauniesiems Mekams Vienos nebuvo skirta pasiekti. Traukinys buvo sustabdytas vokiečių, o jaunuoliai patalpinti į priverstinę karo belaisvių darbo stovyklą, esančią netoli Hamburgo. Niekam neįdomu, kad Mekai nebuvo karo belaisviai. Ten jie ir praleido paskutiniuosius, 1944-uosius, karo metus. Stovykloje jie kalėjo drauge su kitų tautybių žmonėmis: latviais, italais, prancūzais. Po 12–14 valandų darbavosi fabrike, triukšme, prie mašinų gamybos. Tuo pačiu dėl tokios mišrios kompanijos mokėsi kalbų. Po aštuonerių darbo mėnesių broliai pabėgo į Daniją. Bandymas nebuvo sėkmingas, sulaikyti pasienyje, jie apsistojo pas ūkininką, kur padėjo jam prižiūrėti galvijus ir dirbo kitus gerai pažįstamus ūkio darbus.  
Karui pasibaigus ir atsiradus galimybei patiems rinktis buvimo vietą, jaunuoliai patraukė per sugriautą ir karo nuniokotą  Vokietiją į pietų pusę, Bavariją. Apsistojo Vysbadeno „išvietintųjų asmenų“, tai yra, karo pabėgėlių stovykloje, kur jau buvo įsikūrę keletas tūkstančių lietuvių. Ten abu atvyko dviračiais. Sargybiniai, saugantys teritoriją, patikrino Mekų gabenamus daiktus. Lagaminuose, netgi kuprinėse, buvo knygos. Europai kenčiant nuo bado, sunkiai vaduojantis iš karo pasekmių, toks krovinys, gabentas per visą šalį, turėjo pasirodyti mažų mažiausiai keistas. Palaikę brolius keistuoliais, sargybiniai juos įleido.  
Mekai iškart įsitraukė į stovyklos lietuvių kultūrinį gyvenimą: surengtame stovyklos vakare skaitė savo kūrybą. Jonas ėmėsi redaguoti stovyklos laikraštėlį „Vysbadeno balsas“. Nuo rudens, 1946-aisiais, jis galiausiai įstojo mokytis, – tik ne Vienoje, kaip planavo kone prieš porą metų vykdamas iš namų, – o Mainco universiteto Filosofijos fakultete. Kartu su juo mokėsi kiti būsimieji Lietuvos išeivijos literatūros „perlai“ A. Landsbergis, R. Šilbajoris, V. Šaltmiras. Drauge su prozininku, dramaturgu A. Landsbergiu, rašytoju Leonu Lėtu ir broliu Adolfu pradeda leisti neperiodinį žurnalą „Žvilgsniai“ (jo per kelerius metus išėjo tik 4 numeriai). Čia jaunuoliai spausdino mėgiamų ir sau artimų Vakarų autorių kūrinius. Didžiausią dėmesį skyrė egzistencializmo filosofinei krypčiai: „Prasminga yra vieno individo būtis, o ne masinės tragedijos ir lūžiai“. Nors nėra skilties, kur redaktoriai išdėstytų savo siekius ir motto, bet tai aiškėja per kūrinių atranką. DP stovyklų spauda ir periodika buvo labai įvairi, bet J. Meko ir jo bičiulių požiūris, kaip ir pats jų leistas žurnalas, buvo tikrai modernūs netgi tokiai liberaliai aplinkai. Jie skatino ne saugoti tradicijų neliečiamybę, o rašyti kitaip, išeinant iš tautinės saviizoliacijos ir kultūrinio atsilikimo. Tais pačiais metais broliai išleidžia pirmąją knygą – bendrai sukurtą ir pasirašytą – „Iš pasakų krašto“, o vėliau – „Trys broliai ir kitos pasakos“. Šį, pokarinį, laikotarpį J. Mekas pats aprašo romane-dienoraštyje „Žmogus be vietos: nervuoti dienoraščiai“. Antrasis pasaulinis karas, priverstinė emigracija iš Tėvynės, nulėmė ne tik asmeninę, bet ir kūrybinę J. Meko biografiją. Iš tradicinės tvarkos, įprasto ir nekintamo  kaimo gyvenimo jis pateko tiesiai į Europos miestus, kur vyko stiprus tradicinių vertybių perkainojimas.  
1947 m. Vysbadeno stovykla ir jos gyventojai perkeliami į Kaselį. Čia broliai prisijungė prie I. Tvirbuto dramos teatro studijos, toliau tęsė mokslus. 1948 metais išėjo jo knyga „Semeniškių idilės“, kur riba tarp asmenybės ir kūrybos visai menka, o J. Mekas kūrybos pasauliui atsiskleidžia naujomis spalvomis. Už šią knygą beveik po 10 metų, jau gyvenant Amerikoje, jam buvo suteikta V. Kudirkos premija. Ta proga J. Mekas pasakė kalbą: „Priimdamas šią premiją, aš vėl prisimenu Semeniškius. Ir pagalvoju: galbūt, kad mano knyga yra tik antkapio lenta, tik kaip antkapio lenta. Galbūt, kad Semeniškiai, kuriuos aš pažinau, kuriuose aš augau, kuriuos aš dainavau – yra jau mirę. Semeniškiai yra nebe tie, žmonės yra nebe tie. Tik many jie tebėra tie patys. Tie patys, kuriuos aš vaikas mačiau.“
1994-aisiais J. Mekas interviu prisipažino, kad visos jo fotografijos yra susietos su pabėgėlių situacija ir tuo, „kas nutiko Europoje ir apie ką mes nekalbame čia, Amerikoje“. Keletą nuotraukų, kuriose tuo gyvenimo laikotarpiu užfiksuotas pats fotografas-mėgėjas, turime ir mes.  
1949 m., pradėjus naikinti pabėgėlių stovyklas, broliai sulaukia savo galimybės vykti į JAV. Jungtinių tautų IRO organizacija spalio 29 dieną atvežė juos į Niujorką. Toliau Mekai turėjo vykti į Čikagą ir tapti kepėjais, bet būdami jauni nusprendė: „Kam mums ta Čikaga? Mes esame Niujorke, svajonių mieste!“. Pirmoji gyvenamoji vieta buvo Landsbergių, jau anksčiau ėmusių čia kurtis, namai Brukline. Pradžia buvo kaip ir visų emigrantų: darbas fabrikuose, valykloje ir pan. Vėliau abu su Adolfu persikraustė gyventi su Leonu Lėtu.  Jonui atvykus buvo 27-eri, vėlesniuose interviu jis sakė, kad „nusprendęs visuomet pasilikti 27-ių“ ir stebint jo neblėstančią energiją, galima tuo patikėti.  
Prabėgus dviem savaitėms nuo atvykimo, iš pasiskolintų pinigų nusipirkę savo pirmąją filmavimo kamerą „Bolex“, broliai ima filmuoti vaizdelius. Nemokėdamas anglų kalbos, J. Mekas bijojo, kad jo poezija nepasieks tų žmonių, kurių apsuptyje likimas jam lėmė gyventi, tad nusprendė „kinas yra ta kalba, kuria mes galime pasiekti visus.“ Stebėdamas pro objektyvą emigrantų gyvenimą ir viską fiksuodamas, greitai J. Mekas pajaučia, kad atrado save kaip „filmininką“ (jo naudojamas žodis). Ir būtent kaip kino menininkas, filmų kūrėjas jis sulaukė tarptautinės sėkmės. Jo kuriami mėgėjiški filmukai tapo avangardinio, neholivudinio kino pradžia, tad iki šiol pasaulyje J. Mekas vadinamas avangardinio kino krikštatėviu. Ėmė mokytis kino meno, padėjo organizuojant festivalius. 1954-aisias vėlgi su broliu pradėjo leisti kas du mėnesiai pasirodantį žurnalą „Film Culture“, kuris greitai tapo svarbiausiu kino apžvalgų žurnalu JAV. Bendradarbiavo periodikoje kituose žurnaluose, dėstė kino meną universitetuose kaip kviestinis lektorius. Vaizdai, nufilmuoti iki 1962-ųjų, sudaro daugelio jo vėlesnių filmų medžiagą. Deja, Lietuvos žiūrovui prieinami tik maždaug 16 filmų iš 60-ies sukurtų.  
1958-ieji buvo metai, kurie užsienio spaudoje vadinami „savo legendos pradėjimo“. J. Mekas Niujorko laikraštyje „Village Voice“ įkūrė filmų skyrelį „Movie Journal“, kuriame rašė iki 1976-ųjų, pats pradėjo organizuoti avangardinio kino festivalius.
Tik gerokai vėliau, po ketverių metų, pasirodė pirmasis paties J. Meko sukurtas pilnametražis filmas „Medžių ginklai“, už kurį jis gavo Porretta Terme (Italija) filmų festivalio pagrindinį prizą. Taip pačiais metais su savo bičiuliu, „Fluxus“ judėjimo pradininku J. Mačiūnu įkūrė „Kino kūrėjų kooperatyvą“ (FMC). Tarp jo draugų buvo J. Lennonas, Yoko Onno, dailininkas S. Dali. 1964-aisiais jo įkurtas „The Filmmakers' Cinematheque“ vėliau tapęs „Anthology Film Archives“, iki šiol yra vienas didžiausių Amerikoje ir pasaulyje avangardinių filmų archyvų.  
Apdovanojimus, gautus už filmų kūrimą, sunku būtų ir išvardyti. Visi jie tarptautiniai, pelnyti prestižiniuose kino festivaliuose (Niujorko kino kritikų asociacijos, P.P. Pasolini, Brandeis University Creative Arts, Venecijos kino festivalių ir kt.). J. Meką turbūt drąsiai galima vadinti žinomiausiu pasaulyje šio amžiaus tautiečiu. Tai buvo įvertinta ir mūsų šalyje – 2003 m. už nuopelnus garsinant Lietuvos vardą buvo įteiktas valstybinis apdovanojimas – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius. 
Šalia savo naujosios kinematografininko šlovės, J. Mekas niekas neužmiršo esąs poetas ir – lietuvis. Kurdamas ir rašydamas apie filmus anglų kalba, poeziją jis ir toliau rašė lietuviškai, tiesa, yra jos vertimų į kitas kalbas, net į japonų. 1952 m. išleido „Reminescencijas“, 1961 m. „Santaros-Šviesos“ organizacija išleido „Gėlių kalbėjimą“, 1967 m. pasirodė „Pavieniai žodžiai“. Su šiais ir kitais kūriniais J. Mekas amžiams įsirašė į lietuvių literatūros klasikų gretas. Jo parašytos knygos, dauguma su dedikacijomis, saugomos ir muziejuje.  
1971-aisiais pirmą sykį po pabėgimo apsilankė Lietuvoje – anksčiau, nei tai padaryti pavyko kitiems išeiviams. Čia „Vagos“ leidykla išleido jo „Poezijos“ knygą ir buvo nufilmuoti vaizdai filmui „Reminescences of a Journey to Lithuania“. 
Būdamas 52 metų, J. Mekas vedė Amerikos airę Hollis Melton. Su ja susilaukė dviejų vaikų: dukters Oonos ir sūnaus Sebastiano. Nors anot vaikų, tėvai buvo labai vienas į kitą panašūs savo laisva prigimtimi ir meniniu požiūriu į gyvenimą, 2005 m. šeima išsiskyrė. Vaikai ir dabar kartais aplanko tėvo gimtinę, supranta lietuviškai. Pats J. Mekas gimtosios kalbos nepamiršo ir per visus  svetur praleistus metus, grįžęs aplankyti savo šalies, laisvai kalba lietuviškai. Jo vizitų metu darytų nuotraukų taip pat yra ir muziejuje.   
Sunku suprasti ne tik J. Meko filmų, bet ir jo asmenybės fenomeną. Regis, kad pasižadėjęs sau amžinai likti 27-erių, jis to pažado tvirtai laikosi. „Esu toks nuobodus – nei daktarų, nei operacijų. Nieko dramatiško man nenutinka,“ – yra pasakęs jis. Artėjant 95-mečiui, galime tik palinkėti J. Mekui ir toliau išlikti tokiam „nuobodžiam“ kaip iki šiol.

Parengė Išeivių literatūros skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė