Poeto Bernardo Brazdžionio memorialinė biblioteka gausi, joje saugomos 5493 knygos. Savo asmeninę biblioteką pradėjęs kaupti dar Lietuvoje, emigruodamas išsivežė tik kelias, pačias brangiausias knygas.  Pasitraukęs iš Lietuvos, Bern. Brazdžionis pirmiausiai apsigyveno Austrijoje. Vyko karas, tebekrito bombos, tačiau Brazdžionis rūpinosi, kur įsigyti vokiečių poezijos. Tuomet jis ima kaupti savo naują biblioteką. Vėliau, gyvendamas Vokietijoje, sukaupė nemažai knygų, kurias išsivežė į JAV. Gyvendamas Amerikoje, pirko ne tik laisvajame pasaulyje leidžiamas knygas, taip pat užsisakinėjo ir leidžiamas okupuotoje Lietuvoje. Atsiradus galimybėms, knygas jam siuntė patys lietuvių rašytojai. Domėjosi absoliučiai visų autorių kūryba, ją skaitė, gyrė, kritikavo.
Bern. Brazdžionio memorialinė biblioteka ypatinga tuo, kad knygose gausu marginalijų:  paties Brazdžionio redaguoti tekstai, taisyta skyryba, rašyba, rašyti komentarai, yra pajuokavimų ir kandžių pastabų.
Memorialinėje bibliotekoje yra 58 J. Mačiulio-Maironio knygos. Maironį laikė vienu iš savo mokytojų, jo kūrybą vertino, rūpinosi jos skleidimu, klasiko atminimo išsaugojimu. Dar gyvendamas Vokietijoje rengė kapitalinį poezijos rinkinį, kurio nepavyko išleisti, atidžiai sekė eilėraščių rinkinio „Pavasario balsai“ laidas, jas pats numeravo, tyrinėjo, rašė pastabas, taisė klaidas.
Labiausiai marginalijomis išmarginta „Pavasario balsų“ knyga, išleista 1947 metais Viurcburge. Priešantraštiniame lape nespalvotu pieštuku parašyti Bernardo Brazdžionio vardo ir pavardės inicialai. Kitame lape užrašyta: „XV laida / Lietuvoj XVI“. Brazdžionis šią laidą lygina su kitomis, smulkiai aprašydamas, kas yra praleista, kas, jo manymu, turi būti keistina. Beveik kiekviename puslapyje yra komentarų, pastabų, taisymų, nurodyti eilėraščio parašymo metai. 16-ame puslapyje pabraukta „nuslinks ta šmėkla“, parašyta „vėliai praūš ta audra“, pažymėti eilėraščio parašymo metai „1887“. 23-iame puslapyje rašo: „Žiūrėti VII  laidą. Čia irgi biesas žino iš kur nurašyta.“ 25-ame puslapyje komentuoja tais pačias metais Kaune išleistą „Pavasario balsų“ rinkinį ir virš eilėraščio „Geresnių laikų viltis“ rašo: „Tarybinėj laidoj nėra“.  31-ame puslapyje virš eilėraščio „Vilnius“ pieštuku parašyta: „Bolševikų laidoj nėra“;  o paraštėje užrašyta pastaba: „nėra ir IX laidoj / iš kur Vismantas įkišo ir kam?“; 35-ame puslapyje: „Ilgainiui / Birūtai / pasikeitus į / Birutę, / nors ir kaip genda / rimas, vis dėlto / nebeatstatom senos formos, / o gal ir autorius pats jos atisakė?“. 39-ojo apačioje užrašytas tikslus paskutinis eilėraščio „Milžinų kapai“ posmas iš „Pavasario balsų“ VII laidos:
„Dabar ten baisu
Ir nakčia nedrąsu!
Net vyrai aplenkti mėginą:
Esą tai senų
Ten  kapai milžinų
Ir kartais net  pasivaidiną.“
Žemiau – Brazdžionio komentaras: „Keista iš kur tas visas tekstas išrašytas, kad jis skirias ir nuo VII laidos, kuri rengta pagal VI-ją?“
43-iame puslapyje šalia įvairių taisymų,  pieštuku parašytas į rinkinį nepatekęs posmas:
„Ilgai miegojo mūsų žemė
Didžiavos vien tėvų kapais
Prašvis laikai, lig šiol aptemę
Naujais didžiuosimės darbais.“
52-ame puslapyje – pastaba: „Bolš. Laidoj nėra žiūr. Mūsų vargai Raštai, II, 238 psl“, „Iš kur tas paimta ir kam? IX laidoj nėra.“
Puslapiuose pilna pabraukymų, paraštės išmargintos keistinais žodžiais. 54-ame ir 55-ame puslapiuose pieštuku įrašytas komentaras: „Bolševikų laidoj išmesta! Redaktoria[us] paaiškinimuos labai smulkiai ir jautriai kalbama dėl Maironiui būdingų žodžių palikimo, net dėl kablelių; kaip šventas autoriaus „palikimas“ saugoma tokios formos, kaip „marės“, „veidelutė“, „mūšė“, „diemantas“,  bet nė žodeliu neužsimenama apie tai, kodėl Maironio Dievas, Viešpats ir pan. žodžiai nerašomi, kaip autoriaus buvo rašoma, kodėl čia nepagerbiamas autoriaus neliečiamumas? [Su veidmainiška tyla praeinama ir pro] tai, kad išmesti atskiri posmai, ne tik sužalojant, iškraipant aut. mintį, bet ir kūrinio visumą.“
Daugelyje puslapių taisytos gramatinės, skyrybos klaidos, išbraukyti žodžiai, 155-ame puslapyje – pastaba: „Čia kablelis ir bolševikų paliktas, bet kažin, ar reikia.“
Knygoje „Mūsų vargai“, išleistoje 1948 m. Merbeke, taip pat gausu įrašų, rašytų pieštuku tarp eilučių, paraštėje ar tekste. Pirmojo viršelio vidinė dalis pilna Brazdžionio pastabų, šalia jų nurodyta, kuriame puslapyje yra taisytos korektūros klaidos, teksto neatitikimai su ankstesniais eilėraščių variantais. Dažniausiai įrašai trumpi, tačiau yra ir ilgesnių komentarų, pavyzdžiui, 16 puslapio apačioje: „Dėl rimo tikslumo (užgausi – brangiausį) paliekama autoriaus rašyba, nors turėtų būti brangiausią.“
Knygoje „Jaunoji Lietuva“ (Merbekas, 1948 m.) Brazdžionis bando taisyti Maironio originalų tekstą, šalia užrašydamas bendrinėje kalboje vartotinus terminus. Tokių pastabų yra kiekviename knygos puslapyje bent po kelias: „per tai“ – „dėl to“, „nečypdo jis žmonių“ – „neskriaudžia jis žmonių“, „užgėdinti vyrai“ – „sugėdinti vyrai“, „išpultų“ – „reikėtų“, „pasiūlijau“ – „pasiūliau aš“, „veversys“ – „vieversys“, „varpinyčią“ – „varpinę“, „paliuosuot“ – „išvaduot“, „regimai“ – „matyt“, „sočio“ – „soties“, „sužuvo“ – „pražuvo“, „netęsus“ – „nelaukus“, „pagrįžus“ – „sugrįžus“, „vaidentuvė“ – „vaizduotė“.
Brazdžionis ne tik rašė įrašus Maironio knygose, bet ir žymėjosi „Pavasario balsų“ laidas. Beveik kiekvienoje knygoje įdėjo po lapelį, kuriame nurodė laidos metus, straipsnių ir iliustracijų autorius, parašė komentarus apie laidą. 1947 m. Kaune išleistuose „Pavasario balsuose“ taip pat įdėtas lapelis. Jame rašomąja mašinėle išspausdintas tekstas:
„1947 metais ok. Lietuvoje / Laida nepažymėta / Įžangos žodis A. Venclovos / XVI laida /
Viršelis ir iliustracijos P. Rauduvės / Tai labiausiai suniokota „Pavasario balsų“ laida: daug religinių ir patriotinių eil. neįdėta, kai kurie įdėti su praleistais posmais.“
Unikalioje, bibliografine retenybe laikomoje knygoje „Pavasario balsai“, išleistoje Kaune 1940-aisiais arba 1941 m., įdėtas tokio turinio lapelis: „VII laida – [1940] metais / Redagavo ir paginos žodį prašė  J. Ambrazevičius /  131 eilėraštis /  Pridėta: po 1930 metų pasirodę periodikoje eil. ir iš rankraščių /  Bolševikų cenzūra  spausdinti neleido /  Atspausdinta ir įrišta tik 10 egz.“
Maironio knygose yra ne tik Brazdžionio įrašų. Jose taip pat yra dedikacijų, skirtų pačiam Brazdžioniui. Knygoje „Pavasario balsai“ (Viurcburgas, 1947 m.) yra knygos leidėjo Liudo Vismanto dedikacija: „Ilgam tremties dienų / Prisiminimui Gerb. Ponui / B. Brazdžioniui – / Liudas Vismantas /Würzburg – Zell / 1947-VI-16.“ Knygų leidėjas  J. Narbutas dedikuoja Bern. Brazdžioniui savo išleistą knygą „Jaunoji Lietuva“ (Merbekas, 1948 m.): „Didž. Gerb. / Poetui / Bern. Brazdžioniui / (J. Narbuto parašas) / Meerbeck, 1948. II. 11.“
Kiekviena knyga su Brazdžionio komentarais liudija jį buvus stropų skaitytoją ir tyrinėtoją, nevengusį kandžių pastabų. Brazdžionio komentarai, pastabos suteikia daug informacijos, tyrinėjant Maironio kūrybinį palikimą...

Parengė Bern. Brazdžionio rinkinio skyriaus muziejininkė Viktorija Lincevičiūtė