Virtualios parodos

Dionizas Poška (1765–1830) – poetas, istorikas, leksikografas, į kultūros istoriją įėjęs ir kaip pirmojo muziejaus Lietuvoje įkūrėjas. Jis 1812 m. Bijotuose tūkstantmečio ąžuolo, vadinto Baubliu, kamiene įrengė senienų muziejų, Baublio sienas išpuošė rašytojų bei valstybės veikėjų portretais. Muziejus buvo gausiai lankomas, apie jį rašė net Adomas Mickevičius „Pone Tade“. D. Poška mokėsi garsiojoje Kražių mokykloje, vėliau pasirengė advokato tarnybai Raseiniuose ir čia su pertraukomis dirbo iki 1821 m. D. Poška buvo aktyvus Raseinių apskrities bajorų seimelio narys, pažangių pažiūrų – buvo prisiekęs 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijai. Žemaičių kultūrinio sąjūdžio dalyvis, centrinė jo figūra. Bendravo su lietuvių rašytojais: Silvestru Valiūnu, Kajetonu Nezabitauskiu, Simonu Stanevičiumi, Juozapu Arnulfu Giedraičiu (Žemaičių vyskupu, „Naujojo Testamento“ vertėju ir leidėju). Palaikė ryšius su Vilniaus universiteto profesūra – Joachimu Leleveliu, Ignu Onacevičiumi, Ivanu Loboika. D. Poška propogavo mokslą, švietimą, domėjosi Lietuvos istorija, etnografija, archeologija, lietuvių kalba. Rašė lietuvių ir lenkų kalbomis. Svarbiausias kūrinys – odės pobūdžio poema „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“, sukurta sekant nežinomo lenkų autoriaus kūriniu „Lenkų valstietis“, išspausdintu XVIII a. pabaigoje Vilniuje. Kiti kūriniai: idilė „Mano darželis“, odė „Balsas prie Dievo dėl užlaikymo dienų Aleksandro imperatoriaus“ ar elegija „Rauda po gailingo smerčio Aleksandro pirmo, imperatoriaus visos Rosijos“. Rašė eiliuotus literatūrinius laiškus, istorinius straipsnius, lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodyną, vertė iš lenkų kalbos.
Virtualioje parodoje rodome įdomiausius D. Poškos rinkinio, saugomo Maironio muziejuje, eksponatus.

Parengė Seniausios literatūros skyriaus vedėja Audronė Gedutienė