Minime žymaus lietuvių rašytojo, vertėjo Viktoro Miliūno (1916–1986) gimimo metines. Jo biografijoje ir kūryboje ryškia gija įsipynęs Nidos, kurioje gyveno ir kūrė 1961–1986 m., laikotarpis. Ne veltui V. Miliūnas vadinamas Nidos metraštininku: marios, Nida ir visa Neringa buvo pagrindinė jo kūrybos tema. Kaip pats yra pripažinęs, Nidos gyvenimą vaizduojančios novelės ir apsakymai – pati svariausia jo kūryba. Ir šiandien vyresnio amžiaus nidiškiai rašytojo knygose atpažįsta save. Kuršių nerija ir jos gyventojai Viktorui Miliūnui buvo neišsenkamas temų lobynas: „Mūsų pamarys dabar man lyg antrieji namai. Tai žino žvejai, su kuriais gerai pasižįstu. Tie, kurie bemaž visi tapo ar taps mano apsakymų ir pjesių herojais. Tiesa, tų žvejų, jų žmonų ir vaikų nemažai. Ir ne vienadienė mūsų pažintis. Kasmet pajūryje praleidžiu visą vasarą. Teko ir traleriu Baltiją pavagoti, ir mariose tinklaičius traukti ar gaudykles krėsti. Turėjau laiko iš arčiau pažinti nelengvą ir toli gražu ne romantišką, kaip įsismaginę plunksnos darbuotojai rašo, žvejų gyvenimą ir darbą“, – viename interviu sakė rašytojas. „Krūvą ilgų vasarų praleidau su tais spalvingais žmonėmis, kurie buvo mano apsakymų prototipai. Krūvą ilgų vasarų praleidau prie Kuršmarių, gamtos prieglobstyje, už kurį gražesnio turbūt nėra visame pasauly.“
Fonduose saugomi Nidą menantys asmeniniai rašytojo daiktai: šviesi drobinė kepurė ir klumpės. Jos rudos odos, itin patvarios (batviršiai prie padų prikalti dekoratyvinėmis vinimis), nugludintais kopų smėlynuose mediniais padais.  Su drobine kepure, avintis medpadžius V. Miliūnas įamžintas ir Nidoje darytose nuotraukose.
Rašytojo sūnus Kęstutis Miliūnas prisimena, kad tėtis iš pradžių labai dvejojęs dėl dalies namo pirkimo Nidoje, tačiau galutinį žodį tarusi rašytojo žmona. Jis Nidoje kartu su sūnumi lankydavosi kiekvieną vasarą, apytikriai nuo 1962-ųjų, pasibaigus mokslo metams. „Mama atvažiuodavo mėnesiui, kai būdavo atostogos, o mes su tėvu praleisdavom visą vasarą Nidoje. Tėvas būdavo nuostabus pasakotojas, mes vaikščiodavome po miškus ir jis pasakodavo įvairiausias istorijas, o aš, vaikas, išsižiojęs jo klausydavau“, – prisimena sūnus. V. Miliūnas labai mėgdavo svečius, jų netrūkdavo ir bute Nidoje. Tuomet „rašytnamiu“ pramintuose namuose svečiuodavosi tokios asmenybės kaip Kazys Saja, Albinas Žukauskas, Algimantas Baltakis, Juozas Miltinis ir kiti šalies intelektualai. Vaišingumu garsėjusio rašytojo namuose mėgdavo lankytis ir Neringos žvejai, kurie viešėdami pasakodavo savo istorijas.
Prozininkas, žurnalistas Bronius Jauniškis savo atsiminimuose apie rašytoją „Mes bendravome ilgus metus“ (1987) pasakoja pajūryje susitikęs V. Miliūną, įdegusį, žvalų, kaip visuomet draugišką, paprastą. Pasakė būnąs Nidoje nuo gegužės iki šalnų. Čia radęs kitokį pasaulį, keistus, bet nuostabius žmones. „Patraukė ir mažai girdėta, žvejiška kalba. Prūsiškai lietuviška... Nors imk ir viską surašyk į rinkinius. Per ją, regis, geriau išgirdau jūros ošimą, jos šauksmą, gaivinimą... Kai ilgiau pagyvenau, įsižiūrėjau, geriau viską supratau: ir žmones, jų buitį, neskubrią šneką. O kokios moterys!.. Retai dabar tokių! Kiek savitų likimų, dramų, net tragedijų“, – pasakojo rašytojas. Pasivaikščiodami priėjo „jo rūmus“ – žvejų pirkią, ornamentais išgražintą. „Tikras žvejys pasidaręs... Gerokai vėliau iš V. Milūno dukters Viktorijos Žakaitienės sužinojau, jog nusipirko tą namuką. Norėjo gyventi su žvejais. Ypač susibičiuliavo su Stasiu Vainausku ir brigadininku Jonu Šatu. Su jais ir į marias dorėmis išplaukdavo, ir šeimose dažnai viešėdavo, visas žvejų gyvenimo istorijas, geriau nei savo giminių, žinojo“, – prisimena B. Jauniškis. Pakvietė šį užeiti: „Nesivaržyk, pas mane daug kas poilsiauja. Ypač dailininkų netrūksta... Gali ir ilgiau paviešėti. Prašom. Susitarpuosime. Gal į marias ungurių patrauksime. Dorės laukia...“
Be minėtų daiktų, fonduose saugomos ir nuotraukos, kuriose rašytojas stovi su žmona, anūkais, rašytojais –aistringais žvejais A. Žukausku, E. Mieželaičiu ir K. Ambrasu, savo kūrinių prototipu S. Vainausku, dailininkais prie savo vasarnamio. Taip pat – Broniaus Jauniškio atsiminimai, dailininkės Adelės Medutytės paveikslas „Žydrosios Kuršmarių erdvės“ su dedikacija: „Gerb. rašyt. V. Miliūnui – 70-ojo gimtadienio proga Jūsų ir mano numylėtoji Nida – autorė A. Medutytė. Vilnius, 1986.02.16“  Eksponatus muziejui padovanojo rašytojo žmona Angelė Miliūnienė 1987 m.

Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė