1997-ųjų vasario-kovo mėnesiais sunkiai sirgdamas poetas Eduardas Mieželaitis užrašė savo prisiminimus ir pavadino juos Nereikalingas žmogus. Pavadinimo potekstė akivaizdi, jei prisiminsime garsųjį E. Mieželaičio eilių ciklą Žmogus, už kurį jis 1962 m. gavo aukščiausią tuometinį įvertinimą – Lenino premiją. Šios eilės tapo savotišku poetiniu komunistinės ideologijos manifestu. Kita vertus, po Nepriklausomybės atkūrimo, kai dėl ligos ir sąmoningai pasirinktos laikysenos E. Mieželaitis liko visuomeninio gyvenimo užribyje, kai jo kūryba buvo primiršta tiek skaitytojų, tiek kritikų, pavadinimas Nereikalingas žmogus įgyja dar vieną – skaudžiai asmenišką prasmę. Ar iš tikrųjų šiandien E. Mieželaičio kūryba niekam nereikalinga?
E. Mieželaičio gausus (daugiau nei 50 knygų) kūrybinis palikimas vertinamas nevienareikšmiškai. Gyvenimo saulėlydyje pats poetas nepagrįstai abejoja kūrybinio darbo prasme: Gyvenimas yra vertesnis už viską šiame skurdžiame pasaulyje – net ir už knygas. Ergo – mažiau rašyti ir daugiau gyventi. Tokios mintys ateina į galvą tada, kai nebe daug to gyvenimo lieka, bet kiek lieka, tiek pagyventi dar reikia (1996 m. lapkričio 11 d.). Tačiau niekas neabejoja dėl jo kūrybos įtakos tolimesnei lietuvių poezijos raidai. Ypatingai akcentuojamas jo indėlis modernizuojant lietuvių poetinę kalbą, ieškant naujų formų. Poetas V. Braziūnas teigia: Ką Mieželaitis darė? Jis kaip taranas savo kūryba pramušė didžiulę skylę toje gelžbetoninėj pirmiausia poetinės formos draudimų sienoj – vienas po kito paskui pro tą skylę lindom net patys jos nebejausdami: formos laisvė darėsi lyg savaime suprantama. Anuomet – savaime?.. (V. Braziūnas. Pro uždangos kraštelį. 2008 m.)
Iš didelio (beveik 1000 vnt.) E. Mieželaičio eksponatų fondo, saugomo Maironio lietuvių literatūros muziejuje, „Įdomaus eksponato“ rubrikai parinkome netradicinį eksponatą – poeto pypkę. Turbūt tai neatsakingas ir neapdairus pasirinkimas, juk tuo pažeidžiame garsųjį Tabako ir alkoholinių gėrimų reklamos draudimo įstatymą! Toliau dar blogiau – publikuojame poeto eilėraščio „Autoportretas su pypke“ mašinraštį su autoriaus parašu ir „Literatūros ir meno“ fotografo Arnoldo Baryso nuotrauką, kurioje matome E. Mieželaitį tabako dūmų debesyje. Beje, pypkiavimo nuodėmės neišvengė ir kiti garsūs lietuvių rašytojai: Kazys Boruta, Romualdas Granauskas, Marius Katiliškis, Julius Kaupas, Balys Sruoga, Albinas Žukauskas ir kiti. O jeigu dar pradėtume vardinti garbius lietuvių rašytojus, traukusius cigaretės dūmą ir paskyrusius rūkymo malonumui savo eiles ir prozos tekstus...
 

Parengė Šiuolaikinės lietuvių literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas