Poezijos pavasaris – šurmulinga ir džiugi poezijos šventė, šiemet penkiasdešimtoji. Jau išrinktas penkiasdešimtasis Poezijos pavasario laureatas, Maironio sode bus ąžuolo lapų vainiku vainikuotas, bus įteikti prizai ir premija. Penkiasdešimt poezijos pavasarių – solidus skaičius. O pirmasis Poezijos pavasaris, kuo jis ypatingas? Gal tuo, kad buvo siejamas su Salomėjos Nėries vardu bei poetės mirties metinėmis, kad buvo švenčiamas Palemone? Gal. Bene geriausiai tiktų Justino Marcinkevičiaus, šventės iniciatoriaus bei pirmojo laureato, prisiminimai: <...> „Šventės tada buvusios kuklios. Premija neturėjo piniginės išraiškos, nebuvo laurų vainiko, kuriuo dabar apvainikuojami laureatai, nebuvo poezijos aukuro... Taigi tada, 1965-aisiais, buvau paskelbtas šventės laureatu ir gavau prizą, kurį labai branginu ir išsaugojau iki šių dienų. Šis prizas – tai grafiko Stasio Krasausko emblema, kuri ant „Poezijos pavasario“ almanacho išliko iki šių laikų. Ant prizo galima perskaityti: „Kauno miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto Salomėjos Nėries vardo prizas poetui Justinui Marcinkevičiui <...>.“
Grafiko Stasio Krasausko emblema – Poezijos pavasario paukštė – nedaug tepakitusi lydi mūsų poetus penkiasdešimt metų. Muziejaus fonduose nėra minėto pirmojo Poezijos pavasario prizo, tačiau yra į jį labai panašus, su panašiu užrašu: „Kauno miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto Salomėjos Nėries vardo prizas poetei Janinai Degutytei. 1968 m.“
Prizas – muziejinė retenybė, apskritai, panašių apdovanojimų yra vos keli. Kiekvienais metais jie būdavo šiek tiek kitokie. Beje, 1971 m. įsteigta atskira Salomėjos Nėris premiją geriausio eilėraščio kaimo tematika autoriui, nebūtinai Poezijos pavasario laureatui.
Beliktų pridurti, kad prizas, kaip ir laureato vardas, tradiciškai teikiamas už geriausią praėjusių metų lyrikos knygą. Šiuo atveju tai 1967 m. išleista Janinos Degutytės eilėraščių knyga „Pilnatis“.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė