Poeto, prozininko, žurnalisto, vertėjo Jono Šiožinio fonde matome įdomų seną sovietinį 100 rublių banknotą (1947 m.), kuriame Paulius Širvys savo bičiuliui su humoru įrašęs: „Joneli, pasakyk savo žmonelei, kad nekraustytų girto kišenių. P. Širvys. 1962.05.11.“ Tuomet J. Šiožinys dirbo laikraščio „Lietuvos pionierius“ redakcijoje ir jiedu artimai bendradarbiavo. Rašytojas Vytautas Petkevičius savo atsiminimuose pasakoja smagią istoriją apie poeto autografus šimto rublių kupiūrose: „Prisimenu, kaip Paulius sykį atėjo pas mane su dvylika šimtinių rankose.
– Tu viską gali, padėk man jas iškeisti.
– Bet iš kur jos pas tave po šitiek laiko atsirado?
– Įdėjau tarp knygos lapų ir užmiršau, o dabar ji pati nukrito nuo lentynos ir pabėrė.
Pinigai jau antri metai buvo pakeisti ir nebuvo jokių šansų juos paversti naujais. Tačiau prašomas aš dėl viso pikto paskambinau finansų ministrui Romualdui Sikorskiui ir papasakojau jam šią linksmoką istoriją.
– Kas taip padarė? – paklausė ministras.
– Paulius Širvys, – atsakiau. – Jūsų divizijokas.
– Tik jis taip ir galėjo padaryti. Mes kaip nors kitaip jam padėsim, o keist nekeisim. Tegul užeina.
Po kelių savaičių Pakruojyje organizavome literatūros vakarą, pasikvietėm ir Paulių Širvį. Žmonės mus apipuolė autografų, o Paulius ėmė teisintis, kad paskutiniu metu neišleidęs jokios knygos, todėl neturi ant ko pasirašyti. Paskui kažką prisiminęs, išsitraukė keletą šimtinių ir ėmė jas dalinti skaitytojams kartu su autografais.
Manęs tai nė kiek nestebino, tik linksmai nuteikė jo neeilinis išradingumas. Jis toks ir turėjo būti – kitaip nebūtų Paulius Širvys. Dabar tie autografai tapo muziejine retenybe.“ (Vytautas Petkevičius, „Gale lauko toli...: Metai su Pauliumi“: Atsiminimai apie Paulių Širvį (sud. Alfas Pakėnas), Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007).

Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė