2021-04-06

Maironio lietuvių literatūros muziejaus vaikų literatūros skyriuje (buvusiame P. Cvirkos muziejuje, prieš karą – Lietuvos Respublikos ministro pirmininko M. Sleževičiaus namuose) ant autentiškų parketo grindų puikuojasi išskirtinio dizaino kėdė su įspūdinga atkalte, grakščiais ranktūriais, juodos odos sėdimąja dalimi ir variu kaustytais kojų galais. Kitoje pusėje prie sėdynės pritvirtinta metalinė plokštelė su rusišku užrašu „Ковно“ (Kaunas) ir skaitmenimis „581“, antroje plokštelėje – „479“. Krenta į akis ypatingas kėdės atlošas: „Integruojant tradicines lietuviškų liaudies baldų formas pagrindiniu kėdės akcentu tapo stilizuotas obuolio siluetas atloše. Tiesa, jis tiek susintetintas, kad sudaro vientisą visumą su funkcionaliu minimalistinių formų baldu.“ (A. Liakas)

Ši žymaus tarpukario modernizmo architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio kurta tautinio stiliaus kėdė 1937 m. buvo pagaminta Prekybos, pramonės ir amatų rūmų posėdžių salės baldų komplektui arba pirmininko kabinetui, kurie užfiksuoti nuotraukų albume „Prekybos, pramonės ir amatų rūmai“ (Kaunas, 1938). Tokios pačios kėdės su ranktūriais (jų buvo keturios) stovėjo prie posėdžių stalo, abipus pirmininko kėdės su aukštu atlošu. Salėje matome ir apie septyniasdešimt kėdžių be ranktūrių, skirtų eiliniams posėdžių dalyviams (tokią kėdę turi  KPD Kauno skyriaus paveldosaugininkas Andrius Liakas, papasakojęs jos įdomią istoriją „Kauno dienos“ žurnalistams).

Prekybos, pramonės ir amatų rūmai yra vienas įspūdingiausių ir didingiausių Lietuvos tarpukario modernizmo architektūros visuomeninių pastatų bei vienas reikšmingiausių V. Landsbergio-Žemkalnio architektūros darbų. Šis architekto darbas buvo įvertintas „Aukso darbo žvaigžde“ – ordinu, skiriamu „Už nuopelnus Lietuvos gerovei“. Dabar pastatas įtrauktas į Europos paveldo ženklo sąrašą.

Kiekvieną rūmų detalę galima laikyti  kultūros paveldo objektu. Salėse buvo pastatyti paties V. Landsbergio-Žemkalnio projektuoti lietuviško stiliaus baldai, pagaminti Jono Vainausko dirbtuvėse „Vainauskas ir Co.“, jos ketvirtajame dešimtmetyje garsėjo kaip fabrikas, „tautiškai moderniškame stiliuje kuriantis ir gaminantis baldus“. Iki šiol dalis jų puošia Prekybos, pramonės ir amatų rūmus – yra išlikusios dvi rūmų pirmininko kėdės, iš kurių viena stovėjo jo kabinete, o kita – posėdžių salėje.

Deja, moderniems, patvariems ir kokybiškiems baldams neilgai buvo lemta gyvuoti savo aplinkoje: rūmai, kaip ir visa Lietuva, išgyveno negailestingas okupacijas. Rašytojas ir Lietuvos diplomatas Ignas Šeinius prisiminė savo reakciją, kai sužinojo, kad Raudonoji armija įsikėlė į Rūmų pastatą: „Juk tai pats gražiausias naujosios lietuvių architektūros pastatas. Ką pasakys mūsų romėniškos kultūros architektas Žemkalnis, išgirdęs, kad bizantiški vailokiniai koptūrai įsibrovė ir suteršė jo kilnų, turtingų ir skaidrių linijų kūrinį?“ Po pirmosios sovietų okupacijos vokiečių karo vadovybė taip pat buvo įsikūrusi buvusiuose Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose. „Skaudu prisiminti, kaip vokiečių okupacijos metu hitlerininkai išplėšė vertingiausius pastato elementus – puikias originalias duris, baldus ir kitką.“ (V. Landsbergis-Žemkalnis)

Istorija tarsi iš I. Ilfo ir J. Petrovo romano „Dvylika kėdžių“... Komplekto baldai išsibarstę iškeliavo skirtingais keliais. Gražioji kėdė buvo pervežta į buvusį P. Cvirkos memorialinį muziejų. Galima tik spėlioti, kur ji prakentėjo karo metus. Po karo pateko į Rašytojų sąjungos, kuriai vadovavo „sovietinės lietuvių literatūros kolosas“ Petras Cvirka, Kauno skyrių (Trakų g. Nr. 27). Beje, jam ir jo žmonos dėdei rašytojui Karoliui Račkauskui-Vairui valdžia šiame name, prestižinėje Kauno vietoje, paskyrė butus. A. Venclova savo atsiminimuose apie P. Cvirką užsimena, kad po karo Kaune buvo daugybė laisvų butų ir namų, tik juos įrengti sudėtinga, baldus ir visa kita reikėjo susirankioti. Rašytojų sąjungos susirinkimuose tekdavo sėdėti ir ant palangių, ir stovėti, nes viskas buvo išgrobstyta. Tuometinis Respublikinės bibliotekos Kaune direktoriaus pavaduotojas K. Račkauskas galbūt galėjo „pasirinkti“ baldų ir bibliotekoje, įsikūrusioje buvusiuose Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose. Tad kėdės istorijoje glūdi balta dėmė. Po P. Cvirkos mirties 1947 m., būsimam direktoriui K. Račkauskui-Vairui kuriant rašytojo memorialinį muziejų, ji, kaip P. Cvirkos baldas, buvo pervežta į pastatą K. Donelaičio g. 13.

Tikriausiai dar ne vienas P. Cvirkos rinkiniui priklausantis antikvarinis baldas saugo savo paslaptis. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kėdė gali puikuotis savo kilme ir kūrėju.

Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė